Prienų tiltas tarpukario istorijos zigzaguose 1936–1939 m.
Prieškarinio tilto 1937–1938 m. statyba buvo pirmasis gerai pavykęs ir sparčiai įgyvendintas Lietuvos vyriausybės finansuojamas projektas Prienuose. Jo statybai jau 1936 m. buvo paruošta Prienų miesto visuomenė.
Burmistras Julius Greimas (Nepriklausomybės dvidešimtmečio nuotraukoje – šalia Juozo Brundzos) dirbo jau trečius metus, buvo veiklus, iniciatyvus, siekė proveržio Prienų gyvenime. Net ir 1937 m. potvynis nebuvo toks skausmingas, nes jau buvo ruošiamasi statyti naują tiltą.
Potvynio ledai sulaužė tiltą
Jau 1937 m. kovo 16 d. „Lietuvos aido“ rytinės laidos numeris rašė, kad „šįryt 4 val. ryto ledai apardė senąjį medinį Prienų tiltą. Buvo dėtos visos pastangos: iškirstas ir sprogdinamas ledas, tačiau ledas, atėjęs iš toliau, nuvertė tilto ledlaužas ir fermas. Šįryt į Prienus išvyko kelių valdybos vyr. direktorius inžinierius I.T uskenis, sauskelių direktorius inžinierius J. Dragaišius ir Kauno vandens kelių rajono viršininkas inžinierius Snarskis“ („Lietuvos aidas“,1937 m. kovo 16 d., Nr. 119(3334), p.1). Kitos dienos numeryje šie nurodyti specialistai dienraštyje visuomenei pateikė stichinės nelaimės charakteristiką: „Nemunas ties Prienais pradėjo eiti vakar rytą 3 val. 45 min. Po dviejų su puse valandos ėjimo, maždaug apie 6,30 val. atplaukė labai didelės ir storos lytys, pusės metro storumo. Stiprios ledo lytys nunešė Prienų tilto ledlaužį ir nupjovė trečiąjį (nuo Prienų pusės) tilto taurą.Nupjovus taurą, nugriuvo dvi tilto fermos. Tauras ir dvi fermos kartu su ledais nuneštos žemyn Nemunu.Visos kitos I eilės tilto ledlaužis (ledų sulaužyta tik viena) tebestovi, o iš II eilės ledlaužų (prie tilto taurų) sunaikintos visos keturios. Kiti tilto taurai taip pat gerokai apdraskyti. Taigi,visas tiltas per Nemuną tebėra, bet ledų išneštas maždaug tilto viduryje 50 m protarpis.
Griebtasi energingų žygių plaukiančioms tilto dalims sulaikyti, kad jų ledai neatneštų prie Kauno ir kad nebūtų susigrūdimo, nes tai yra didelės medžio masės. Skubiai sudaryta patyrusių žmonių komanda su techniku priešakyje, kuri visą laiką stebi tilto dalių plaukimą. Jei tilto dalys bus prineštos prie kranto, jos bus pristiprintos ar supjaustytos ir iš vandens išvilktos į krantą. Sekėjų komanda apginkluota kirviais, pjūklais ir kitais reikalingiausiais įrankiais“ (Ten pat, 1937 m. kovo 17 d., Nr. 120 (3335), p.3). Dienraštis informavo, kad dienos vakare tiltas bet kokiam judėjimui buvo uždarytas ir greitu laiku bus pastatytas pontoninis tiltas.
Greitai atkurti keleivinio transporto eismą reikalavo Birštono kurorto gyvybiniai interesai. Raudonojo kryžiaus, nuomavusio Birštono kurortą, pirmininkas daktaras A. Petrikas ne kartą raštuose Plentų valdybai bei Susisiekimo ministerijai pabrėžė, kad „Birštono kurortas yra vienintelis Lietuvoje ir mūsų didžiausias rūpestis, kad susisiekimas su juo būtų patogus, greitas ir be trukdymų“ (LCVA, f. 1361, ap. 1, b. 372, p. 11).
Pontoninis tiltas per 3 savaites buvo pastatytas ir atkurtas transporto susisiekimas su Birštonu, Onuškiu ir Alytumi.
Keturi Prienų tilto per Nemuną projekto variantai
Jau 1936 m. balandžio28 d. sprendimu miesto taryba buvo nutarusi tiltą statyti 50 m aukštyn nuo centro, nuo senojo vietos (Ten pat, p. 19). Šiuo sprendimu buvo atsižvelgta į tai, kad tiltas būtų susijęs su dvejų metų laikotarpiu numatomais tiesti keliais Prienai–Balbieriškis ir Marijampolė–Prienai–Birštonas, kad Nepriklausomybės gatvėje buvęs turgus netrukdytų eismui (Kauno gatvė dar buvo nesutvarkyta).
Krizinę Prienams 1937 m. kovo 16-ąją „Lietuvos aide“ pasirodė ši informacija: „Šiemet ties Prienų miestu per Nemuną statys naują tiltą, kuris tarnaus susisiekimui tarp Kauno ir Dzūkų sostinės – Alytaus. Buvo numatyta pravesti naują plento gabalą, aplenkiant Prienus,kad susisiekimas neitų per miestą. Prienų gyventojai buvo Seimui pateikę peticiją prašydami tiltą statyti senoje vietoje. Seimas paprašė Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijų paaiškinimo. Speciali komisija dar kartą apžiūrėjo naująją ir senąją tiltui statyti vietas ir referavo vyriausybei. Ministerių kabinetas nutarė naują tiltą statyti senoje vietoje, apie 50 metrų nuo dabartinio tilto, arčiau miesto centro. Taigi atkris reikalas ir plento gabalą aplink miestą statyti.
Europoje paprastai didelio susisiekimo keliai taip vedami, kad jie miestus aplenktų. Tais keliais, žinoma, nepalyginamai didesnis judėjimas būna nei Kauno–Alytaus plentu. Per Prienų miestą plentas, einąs centrinėmis gatvėmis, pakankamai platus ir, nors susisiekimas eis per miestą, susigrūdimų bus galima išvengti. Tačiau yra ir viena sąlyga, būtent, kad turgaus judėjimas būtų pertvarkytas, nes ligi šiol turgaus dienomis tranzitinis per Prienus dažnai buvo sutrukdomas“ („Lietuvos aidas“, 1937 m. kovo 16 d., Nr. 118(3333), p.2).
Praėjus tik dviem dienoms po tilto sugriovimo Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai buvo įteiktas Juozo Vyšniausko, Vlado ir Stanislovo Kočanų, Antano Petraičio, Antano Mockapetrio ir kitų namų savininkų malonės prašymas. Minėti gyventojai teigė, kad tilto statyba senoje vietoje yra nuolaida prekybininkams izraelitams, kurie gyvena ir turi savo parduotuves centrinėse gatvėse (LCVA, f. 1361, ap. 1, b. 372, p. 13). Kitas rašiusiųjų prezidentui argumentas buvo tas, kad eismas centrinėse gatvėse yra nesaugus praeiviams, baido arklius, sukelia dulkių debesis. Ką gi siūlė rašiusieji? „Aplenkiant Prienų centrines gatves iki tilto iš Kauno plento turi būti pravesta nauja, moderni, plati, neužgyventam plote gatvė, kur susisiekimas eitų nekliudomai“ (Ten pat, p. 12). Prašymo autoriai norėjo, kad prie miesto pakraštyje statomo naujo tilto būtų daromi privažiavimai iš Kęstučio, Kauno, Basanavičiaus ir Valančiaus gatvių. Šis tilto variantas gavo antrojo varianto pavadinimą
Šio prašymo vadovai siekė, kad eismas eitų per jų žemės plotus ir valstybė jiems nemažai užmokėtų. Susisiekimo ministerija pripažino šio varianto privalumus: patogų, netrukdomą privažiavimą prie tilto, tačiau dėl to reikėtų atsisakyti kai kurių pastatų, susidarytų hidrologinės problemos, nes šioje vietoje Nemunas daro vingį. Būtų tekę įdėti daug lėšų privažiavimui prie upės iš dešiniojo kranto, taip pat šis variantas buvo nepatogus tranzitiniu požiūriu, toli nuo svarbių kelių.Taip pat būtų tekę nugriauti evangelikų liuteronų filijos medinį namą. Prezidentas Antanas Smetona peržiūrėjo šį malonės prašymą, bet nepateikė jokių pataisymų dėl vyriausybės priimto sprendimo.
Trečiasis variantas – tai tilto statymas per vadinamąjį miesto vidurį. Į tiltą vedančios Kęstučio ir Valančiaus gatvės buvo per siauros, niekaip nesiderino su numatomomis dviem pagrindinėmis miesto tranzitinėmis magistralėmis, posūkyje potvynio metu ten būdavo ledų sangrūdos. Be to, komisijos nuomone, labai būtų brangus privažiavimas prie tilto iš kitos upės pusės (Ten pat, p. 32).
Pats ekonomiškiausias, tranzitui palankus buvo vadinamasis pirmasis variantas. Tiltas nuo nugriauto buvo 50 m arčiau miesto centro, susijęs su būsimomis tranzitinėmis magistralėmis, patogus privažiuoti ir iš dešiniojo upės kranto, tiesiausiai jungė Prienus ir Birštoną. Jis buvo ir pasirinktas (Ten pat, p. 20).
Ketvirtasis variantas reiškė, kad tiltas turėtų būti statomas senojo vietoje. Dar reikėtų pažymėti, kad vadinamieji antrasis ir trečiasis variantai daugiau atitiko Krašto apsaugos ministerijos gynybinius interesus.
Tilto statyba
1938 m. vasarą prasidėjo intensyvūs tilto statybos darbai. 1938 m. lapkričio 13 dienos „Lietuvos aidas“ rašė: „Pradėjus naujo Prienų tilto statybos darbus iš Nemuno vagos teko pašalinti senojo vokiečių ir rusų tilto likučius. Kelių valdybos įsakymu iš Kauno į Prienus buvo atgabenta speciali mašina – laivas, pritaikyta iš upės rąstams traukti“ („Lietuvos aidas“, 1938 m. Nr. 513(4322), p. 2).
Straipsnyje panaudotos kolekcininko Almanto Miliausko nuotrauka.
(Bus daugiau)
Istorikas Vytautas Kuzmickas
