Noras dirbti bendruomenei – svarbesnis už pinigus
Pakuonio parapijos klebonas Rimas Pilypaitis miestelio žmonių minimas tik geruoju, mat jo darbai Pakuonyje puikiai matomi: sutvarkyta bažnyčia, įrengta šarvojimo salė ir parapijos namai, sutvarkytas parkas. O kur dar daugybė kitų smulkesnių darbų, kurie džiugina ne tik pakuoniškių, bet ir miestelio svečių akis.
Pirmieji metai – stebėjimas
„Prieš aštuonerius metus aš nežinojau, kur važiuoju ir kas manęs laukia… Net Pakuonio vardo nebuvau girdėjęs. Būdavo net gėda, nes pirmomis dienomis pamiršdavau, kur esu paskirtas, – juokdamasis savo įspūdžiais prieš kelionę į Pakuonį dabar dalinasi parapijos klebonas Rimas Pilypaitis. – Tik žinojau, kad ir kur bevažiuočiau, manęs lauks žmonės. O tai ir yra svarbiausia“, – sako jis.
Tačiau vaizdas, pasitikęs naują kleboną, nebuvo toks, kokio galbūt jis tikėjosi. Bažnyčia verkiant prašėsi remonto: tiek išorė, tiek ir vidus… Parapijos namai griūvantys, avarinės būklės. Klebonijoje vaizdas taip pat nenudžiugino. „Langai kiauri, durys vėjo perpučiamos, stogas – kiauras, net kampai buvo pilki nuo drėgmės, viskas šlapia. Antrame aukšte buvo padėti kibirai lietaus vandeniui – varvėjo per lubas. Norint gyventi, iškart teko namus tvarkyti, kad nelašėtų ant galvos. Bent jau pagrindinius dalykus patvarkyti, na, o vidaus remontas, maniau, dar gali ir palaukti. Viskam reikia sulaukti tam tinkamo laiko“, – atvirai pasakoja R. Pilypaitis.
Pirmuosius metus naujasis klebonas praleido daugiausia stebėdamas. Tyrinėjo esamą situaciją, kuri netenkino, ir reikalavo nemažai pastangų, norint ją keisti. „Laikui bėgant, iškart pajaučiau, kas yra didžiausia problema. Tai – bendruomenė, žmonės, kurie „tarsi avys be piemens“, arba tiesiog vieni kitų nepažįsta… Normaliam bendruomenės gyvenimui daug ko trūko. Pirmiausia – vietos susirinkimams, renginiams, įvairiems užimtumams. Net šarvojimui. Žmonės savo artimuosiuos šarvodavo Prienuose arba Kaune, todėl kaimynai, pažįstami neturėjo galimybės visi ateiti pas mirusiojo artimuosius, juos palaikyti. Parapijos namai, dar vadinami „žaliu namu“, tam nebuvo tinkama vieta. Jų būklė buvo tokia, kad net parapijos aktyvas siūlė nugriauti ir pasigaminti malkų… Taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad galimybių įrengti parapijos namus ir šarvojimo salę tiesiog nėra. Bet kaip gi žmonės, kuriems reikia sudaryti sąlygas normaliai, žmogiškai ir krikščioniškai gyventi? Jiems reikia patalpų ir veiklos. Tada atsirado ir mintys, svajonės, norai“, – šypteli klebonas, prisiminęs, kad jam pavyko perkalbėti minties nugriauti pastatą iniciatorius ir galiausiai teko ne tik pačiam, bet parapijos žmonėms, supratusiems padėties rimtumą, plačiai atsiraitojus rankoves kibti į darbus…
Pats pirmasis R. Pilypaičio, kaip Pakuonio parapijos vadovo, darbas buvo pastatyta skelbimų lenta. „Mačiau, kad nėra net kur pakabinti skelbimą. Ant bažnyčios durų prikalti, ar kur?.. Su medžio drožėju Kęstučiu Grigoniu sutarėme, kad ją pagamintų. Idėja buvo sukurti kažką panašaus į angelą, skelbiantį žinią. Ir skulptorius puikiai atliko savo darbą. Tada su trimis draugais kunigėliais parvežėm skulptūrą iš Prienų ir pastatėme ją rudenį, spalio mėnesį“, – prisiminė klebonas.
Noras dirbti – svarbesnis už pinigus
Dėl parapijoje šarvojimo salės, pasakoja R. Pilypaitis, buvo tartasi ir su rajono savivaldybe, ir su statybos įmone, tačiau didžiausias indėlis, pripažįsta, buvo Pakuonio krašto žmonių. Šią idėją palaikė visi gyventojai, todėl dabar džiaugiasi prie paskutinės prieš amžinojo poilsio kelionę vietos įrengimo prisidėję bendra iniciatyva, sava auka, savo darbu ar malda. Dabar, ištikus skaudžiai nelaimei, nereikia važiuoti į Prienus ar Kauną. Žinoma, ir artimieji gali sutaupyti pinigų, nes už šarvojimo salę nėra jokio mokesčio.
Po parapijos namų ir šarvojimo salės įrengimo laukė bene didžiausias darbas – bažnyčios remontas. Panašu, kad net ir su sunkumais susidūręs, klebonas niekuomet nenuleido rankų: „Nuo pat pirmos dienos mačiau, kokia yra bažnyčios būklė. Bažnyčia – vieta, kur renkasi visa tikinčiųjų bendruomenė. Ne šarvojimo salėje, ne parapijos namuose, bet būtent bažnyčioje. Laukiau to laiko, kai galėsime ją sutvarkyti. Bažnyčios pamatai buvo gabalais išvirtę, todėl reikėjo pradėti nuo jų – izoliuoti nuo drėgmės. Reikėjo įruošti lietaus vandens surinkimo trasas ir šulinius, tuo pačiu išvedžioti ir bažnyčios apšvietimo elektros kabelius. Jei būtų reikėję laukti dar 10 metų, tai bažnyčia vargu ar būtų sulaukusi remonto. Greičiausiai ji visai būtų pradėjusi griūti…“, – sako dvasininkas.
Savaime aišku, tokiems darbams reikėjo nemažų lėšų, kurių tuo metu nebuvo. Tačiau klebonas pagalbos iš valdžios neprašė, vėl iniciatyvos ėmėsi pats. „Senoji bažnyčios darbuotoja Petronėlė Juškevičienė, ilgus metus dirbusi bažnyčioje, savo palikimą – sklypelį – testamentu buvo užrašiusi parapijai. Po jos mirties man tai buvo ženklas, kad būtent dabar atėjo laikas tvarkyti tikinčiųjų susirinkimo širdį – bažnyčią. Pardavę jos sklypelį, gavome apie 30 000 litų. Atrodo, nemažai, nors tai buvo mažiau nei pusė visų remontui reikalingų lėšų. Tačiau ne pinigų kiekis buvo svarbiausia, bet pats darbas ir noras daryti tai, kas gražu ir prasminga mums visiems. Iš tikrųjų, viską padarėme mažais pinigais ir talkomis, nes dirbome visi. Parapijos žmonės, norintys paremti vykdomus darbus savo aukomis, prisidėjo, kas kiek galėjo“, – pats parapijos vadovas, atsigręždamas į jau nudirbtus darbus, stebisi, kaip visi sumanymai sėkmingai išsisprendė ir kaip pinigų viskam iš kažkur atsirasdavo. Matyt, norint ir turint tikslą, pinigai nėra neįveikiamas barjeras. Klebonas šmaikštauja: „Galima turėti ir milijonus, bet nenorėti nieko daryti.“
Permainos Pakuonio bažnyčioje
Po lauko darbų prasidėjo bažnyčios vidaus tvarkymas: bažnyčios paradinėje pusėje įdėti nauji langai, nušveisti seni grindų dažai. Žiemą žmonės skųsdavosi, jog bažnyčioje labai šalta, todėl klebonas savo lėšomis nupirko šildomąsias lempas, po kuriomis įsitaisę parapijiečiai gali šiltai ir jaukiai melstis, nebijodami šalčio. Ne per seniausiai parapijos šventovėje atsirado naujovė – vaikų užimtumo, žaidimų kampelis. „Būdamas Vokietijoje, per jaunimo dienas, esu matęs bažnyčioje žaislų. Daug kur Europos bažnyčiose yra atskiri kambarėliai vaikams. Kita vertus, ką veikti vaikams per šv. Mišias? Juk ir tėvams trukdo, ir nuobodu. Pamaniau, kodėl gi mažiesiems nesumanyti kokio nors užimtumo, kad jie netrukdytų tėvams, o tėvai – vaikams (nusišypso – aut. past.)? Dabar pastebėjau, kad net ir paprastą dieną vaikai tempia tėvus į bažnyčią, nes nori čia pabūti, pažaisti. Sekmadieniais iš bažnyčios išeina paskutiniai taip pat vaikai“, – įdomiais pastebėjimais dalinasi pašnekovas.
Atvėrus bažnyčios duris, labiausiai, ko gero, patraukia dėmesį naujutėliai suolai, kurie pakeitė ankstesnius, anot paties klebono, nepatogius nei sėdėti, nei klūpėti, nei stovėti. Šie pokyčiai prasidėjo taip pat nuo idėjos. Pasak klebono, „atėjo mintis, kad lengviausia šį darbą įgyvendintume, jeigu visi vėl susiburtume kaip bendruomenė. Susitariau su kaimynu staliumi, kuris sutiko padėti, aptarėme projektą. Pasiūliau visiems parapijiečiams mintį, kad labai būtų paprasta, jeigu, pavyzdžiui, kaimas ar gatvė finansuotų vieno suolo kainą. Tarkim, kaime gyvena 20 šeimų, tai visiems susidėjus po keletą litų, mes turėsime visus suolus. Palaipsniui bažnyčia užsipildė naujais suolais. Žmonės geranoriškai prisidėjo tiek, kiek kas galėjo“, – su džiaugsmu pasakoja klebonas, pabrėždamas: „Viskas, kas yra bažnyčioje, tai ne man, ne mano. Čia yra mūsų visų. Mes bendrai gyvename ir bendrai savo gerovę kuriame.“
Prieš šventę – pažintis su kaimynais
R. Pilypaitis prisimena, kad pirmuosius dvejus, trejus metus jis norėjo su žmonėmis susipažinti, visus aplankyti. Paklaustas, kaip atsirado mintis rengti Žolinės šventę Pakuonyje, dvasininkas nuoširdžiai atsako, kad ši mintis kilo lankant žmones. Svečiuodamasis pas parapijiečius jis pastebėjo, kad žmonės tarpusavyje mažai bendrauja, kaimynai vieni kitų nepažįsta, o būtent dėl to ir atsiranda pykčiai bei apkalbos. Klebonas atvirauja: „Norėjosi žmones suvienyti, suburti, sukviesti visus kartu susėsti ir pabendrauti. Vienais metais kilo mintis daryti kaimų ir miestelio gatvių susitikimus pagaliau jau įsirengtoje parapijos salėje. Sukviesti į parapijos namus bendram pasibuvimui, prieš tai bendrai maldai, Eucharistijos šventimui. Atrodo, kaimynai esame, gyvename toje pačioje gatvėje ar kaime, bet nepažįstam vienas kito… Ir kai visi susirinkdavo, tada pamatydavo, kad tikrai turi daug ką bendro. „Matai, tu man visai kitoks atrodei“, kalbėjo kaimynai. „Aha, tikrai turim panašumų“, antrino kiti. Tikrai taip buvo! Tokia buvo pradžia – kad kaimo, gatvių žmonės susipažintų vieni su kitais, o tada jau galima ir kartu rengti įvairias šventes. Dabar aš jau net nekviečiu, kad jie rinktųsi, bet atskiri kaimai, gatvės jau priprato prie to. Po bendros maldos visi susirenka parapijos namuose pabendrauti. Ir, savaime aišku, bendraujant dingsta visi nesusikalbėjimai ir apkalbos. Tada ir atsiranda bendrumas.“
Taip Pakuonyje atsirado poreikis kartu rengti Žolinės šventę, kuri jau, galima sakyti, tradiciškai vyksta 6 metus iš eilės. Ji tapo populiaresnė už anksčiau vykdavusią Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, kurioje žmonės buvo labiau žiūrovai nei šventės dalyviai. Klebono R. Pilypaičio pasiūlymu po vienų Petrinių buvo aptarta, jog šventei labiau tinkama Žolinė, mat tai didžioji Pakuonio bažnyčios vardo šventė, kurioje patys žmonės galėtų ne tik stebėti, bet ir turėtų ką parodyti. Todėl dabar tam ruošiamasi gerokai iš anksto – visą vasarą. Dabartinė Pakuonio krašto šventė įgavo visai kitokį pobūdį. Kiekvienas kaimas, gatvė rengia savo prisistatymą ir pasirodymą, todėl veiklos prieš šventę pakuoniškiams tikrai netrūksta.
Pakuoniškiai aukoja pinigų šventei
Norint surengti gražią šventę, anot pašnekovo, svarbiausia ne pinigai, bet idėjos, bendras ruošimasis ir noras būti kartu. Šventės ruošimuisi ir visiems kaimų bei gatvių atstovų pasiūlymams ir idėjoms įgyvendinti reikalingos paramos kreipiamasi į Pakuonio krašto ūkininkus, kurie noriai prisideda bei paremia finansiškai.
Bene visus parapijos darbus ar renginius parapijos vadovas atlieka be valstybinių projektų finansavimo. „Tiek, kiek pinigėlių gauname Žolinės šventei iš paskirstomų per seniūnijas nepanaudotų 2% gyventojų pajamų mokesčio, aišku, neužtenka. Pernai labai puikiai pasiteisino bendruomenės narių mintis – mūsų miestelio parduotuvėse padėti aukų dėžutes, kad žmonės galėtų paaukoti, prisidėti savais pinigėliais prie šventės. Pernai žmonių paaukotų pinigėlių užteko koncertavusių atlikėjų honorarui padengti. Visoms kitoms šventės išlaidoms pinigų susidedame kaimų ir gatvių atstovų susirinkimuose arba kreipiamės į ūkininkus ir kitus vietinius verslininkus“, – išradingumo bei bendruomeniškumo jausmo nestokojančiais parapijiečiais džiaugėsi klebonas R. Pilypaitis.
Ateityje – dar daugiau darbų
Klebonui džiugu, kad Pakuonio bendruomenė auga, stiprėja tarpusavio ryšiai. Anksčiau pastebėdavęs, kaip žmonės nepatikliai žvelgdavę, esą, ką čia tas kunigėlis darys ar nuveiks, dabar sako matantis, kad patys žmonės daugiau įsitraukia į veiklą. „Jaučiu, kaip mes augame. Po truputį, bet augame į gerą pusę“, – šypsosi dvasininkas.
Su klebonu besišnekučiuojant apie jau nuveiktus darbus ir pasvarstymus ateičiai galima buvo nesunkiai suprasti, kad tai ne pabaiga. Entuziazmo nestokojantis Pakuonio klebonas prasitarė apie darbus, kuriuos dar norėtų nudirbti ateityje: „Bažnyčios langai likę nuo karo laikų. Po karo jie buvo atnaujinti, įstiklinti, bet dabar, žinoma, jau reikia restauruoti. (Naujais keisti būtų labai didelis darbas). Būtų idealu, jeigu langus papuoštų dar ir vitražai… (šypsosi – aut. past.). Taip pat laukia vidaus sienų remontas. Ateityje reikėtų remontuoti ir stogą, kuris pradeda rūdyti. Reikėtų ir bažnyčiai liturgiškai tinkamo altoriaus, nes dabartinis yra medinis, jis nedera prie bažnyčios architektūros. Reikėtų sutvarkyti ir pačią bažnyčios aplinką – įrengti takus, apšvietimą, restauruoti tvorą, vartus, atlikti kitus darbus.“
Barmenas, tapęs kunigu
Nėra jokių abejonių, kad Pakuonio klebonas ne tik išmano savo parapijos ūkinius bei finansinius reikalus, bet puikiai susitvarko ir su savo namais, buitimi. Nuo pat jaunystės R. Pilypaitis susidūrė su sunkumais, kurie, panašu, ir išmokė gyventi bei tvarkytis savarankiškai, neprašant niekieno pagalbos: „Augau 10 vaikų šeimoje. Tėtis mirė, kai man buvo 10 metų. Norėjosi padėti šeimynai, mamai ir kuo greičiau išeiti dirbti, kad mamai nesėdėčiau „ant sprando“. Nuo mažens galvojau kurti kokį nors savo verslą, susijusį su kepiniais – turėti savo kepyklėlę. Pradėjau mokytis virėjo amato, bet niekada juo nedirbau. Tačiau namuose nuo maždaug 12 metų amžiaus kepdavau įvairiausius kepinius – net žmonėms tortus pagal užsakymus. Vėliau, besimokydamas virėju, pradėjau dirbti barmenu ir dirbau trejus metus. Iš tiesų patiko barmeno darbas, nes tai buvo bendravimas su žmonėmis. Žmonės ateina į kavinę ar restoraną su savo gyvenimais, problemomis ir tuo dalinasi. Per paskutinius darbo metus – ar tai man nesisekė, ar tai buvo ženklas, kad tai ne mano kelias – pradėjau mąstyti apie savo gyvenimą, savo kelią, tačiau vis tiek norėjosi būti su žmonėmis.“
Paklaustas, kodėl pasuko būtent kunigystės keliu – juk darbo, profesijų, susietų su bendravimu ir žmonėmis, yra daugybė, – pašnekovas susimąstė: „Dabar jau sunku atsakyti į šį klausimą, galėčiau tik bendromis frazėmis kalbėti, bet geriausiai turbūt atsakytų pats Dievas. Matyt, ir iš šeimos tai atėjo. Tėčio ir mamos krikščioniško auklėjimo, gyvenimo pavyzdys prisidėjo prie tokio savęs ir savo kelio supratimo. Net jei šeštadieniais iki paryčių šėliodavom, eidavom į šokius ar šiaip į susitikimus su draugais, tai vis tiek kiekvieną sekmadienio rytą visi su savo draugaisbūdavome bažnyčioje kaip štikai. Niekada nenutrūko bažnyčios lankymas. Sulaukęs 21 metų įstojau į kunigų seminariją. Ją baigęs buvau paskirtas į Kudirkos Naumiestį Šakių rajone, o po trejų metų gyvenimas atvedė į Pakuonį, kuriame esu aštunti metai.“
Atviros durys visiems
Kaip žinia, kunigus neretai kilnoja iš vienos parapijos į kitą. Paklaustas, ar nebijo, jog gali būti perkeltas kitur, R. Pilypaitis lengvai atsidūsta: „Aš dar čia neįsikūręs, …nors jau mane kalbino vyskupas kitur keltis. Tiesiog sau ir jam pasakau, kad dar neįsikūriau Pakuonyje. Ir viskas. Niekas per prievartą nė vieno nekelia kažkur kitur.“
Panašu, kad ir patys pakuoniškiai dar nepasiruošę atsisveikinti ir išleisti visų mylimo ir gerbiamo klebono kitur. Myli ne tik už darbus, bet ir už patarimus, pokalbius, išmintį, kuria jis mielai pasidalina su savo parapijiečiais ne tik iš sakyklos, bet ir susitikęs akis į akį. Pats klebonas Rimas pasakoja net ir naktį sulaukiantis žmonių, kurie nori išsikalbėti, prašo draugiško patarimo ar net paskolinti pinigų! Dažniausiai tokiu metu „pagalbos“ ieško apsvaigę žmonės. „Bet aš tam ir esu, kad atidaryčiau duris…“ – nepyksta net ir tokiais tikslais savo paklydusių „avelių“ žadinamas klebonas.
