„Žmogui reikia duoti ne žuvį, o meškerę“
Kretingoje įsikūręs Šv. Antano dienos centras kartu su penkiomis organizacijomis iš Kretingos, Mažeikių, Akmenės, Prienų, Panevėžio rajonų ir Kauno miesto trejus metus vykdė Europos socialinio fondo remiamą projektą, kurio metu konsultavo 230 žmonių, padėjo jiems atkurti socialinius, darbo įgūdžius, grįžti į darbo rinką. Projektui einant į pabaigą, Kaune, Šv. Jurgio konvento svečių namuose „Domus Pacis“, vyko katalikiškų vaikų dienos centrų mokslinė-praktinė konferencija, kurioje buvo dalijamasi patirtimi apie darbą su sunkumus išgyvenančiomis šeimomis.
Projekto programos tikslinės grupės buvo ilgalaikiai bedarbiai, vienišos motinos, šeimos, turinčios didelių socialinių sunkumų, moterys po ilgesnės pertraukos grįžtančios į darbo rinką bei priklausomybėmis sergantys žmonės. Su kiekvienos tikslinės grupės dalyviais pusę metų dirbo socialiniai darbuotojai, psichologai, socialiniai pedagogai, kuriuos konsultavo profesionalūs supervizoriai – VDU ir VU lektoriai.
Projektas pakeitė ne vieno gyvenimą
Projekto vadovė, Kretingos Šv. Antano dienos centro direktorė Margarita Lizdenytė, pasidžiaugdama projekto rezultatais, pabrėžė, kad iš visų projekte dalyvavusių asmenų iki šiol įsidarbino 71 žmogus, 6 išsiėmė verslo liudijimus. Dar keturi žmonės tęsia studijas bei mokymus kvalifikuotuose profesinių mokymų centruose ir tikisi vėliau sėkmingai sugrįžti į darbo rinką.
Programos dalyviai galėjo pasirinkti vieną iš kelių dešimčių siūlomų specialybių. Pasak projekto organizatorių, populiariausios buvo slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, kirpėjai, floristai, buhalteriai. Iš viso dalyviai pasirinko 25 skirtingas specialybes.
Į mokymus dienos centruose atėjo įvairių žmonių: niekur nesimokiusių arba dėl užsitęsusio nedarbo praradusių profesinius įgūdžius, vaikus, nusivylusių gyvenimu ir savimi, netekusių motyvacijos ieškoti darbo. Pusės metų profesionali pagalba – individualios ir grupinės konsultacijos, savęs pažinimo, poreikių analizės, karjeros planavimo ir kitokios programos – padėjo dalyviams geriau pažinti save, atpažinti savo poreikius, įgyti daugiau pasitikėjimo, susirasti draugų. Daug dalyvių po pusės metų neišsiskyrė, o liko draugais ir bičiuliais, kartas nuo karto susitinkančiais pasikalbėti, pasidalinti rūpesčiais ir džiaugsmais.
Prienų bendruomenės projekte dalyvavo keturios tikslinės grupės, 45 dalyviai, iš kurių 23 gavo profesinius mokymus, 14 įsidarbino, 2 ruošiasi įsidarbinti, 3 dar tęsia mokymus: dvi dalyvės siekia vidurinio ir pagrindinio išsilavinimo bei viena – profesinio. Populiariausios profesinės kvalifikacijos, kurias įgijo dalyviai, buvo kirpėjų, šiuos kursus baigė 6 dalyvės. Du dalyviai mokėsi slaugytojų padėjėjais, 2 siekė siuvėjo profesijos, 2 – floristikos, 2 baigė masažuotojų kursus, kiti – manikiūrininkų, elektroninio verslo organizavimo, viena tebesimoko buhalterinio rengimo programos. Be viso to, projekto metu 4 dalyviai mokėsi kompiuterinio raštingumo.
Svarbiausia – kompleksinis darbas su socialinių sunkumų turinčiomis šeimomis
Konferencijos dalyviai klausėsi pranešimų apie kompleksinį darbą su šeimomis vaikų dienos ir katalikiškuose vaikų dienos centruose, socialinės atskirties įveikos būdus, tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą bei šiame kelyje pasitaikančius trukdžius teikiant pagalbą šeimai, dalijosi savo patirtimi.
Kauno VDU prof. dr. Nijolė Večkienė savo pranešime aptarė aplinkybes, lemiančias šeimos funkcionavimo ypatumus bei socialinės atskirties pavojų transformacijas arba pokyčius išgyvenančioje Lietuvoje. „Šeima – socialinės gerovės pamatas, kuris šiandien, deja, griaunamas, trupinamas iš visų pusių būtent transformacijų, kurias išgyvena Lietuva. Bėgimas iš Lietuvos, gyvenamosios vietos keitimas, šeimų susiskaldymas… Kitas aspektas – globalizacijos multikultūriškumas: mišrių šeimų kūrimas, vertybių įvairovė, kintanti darbo rinka. Visi pasikeitimai kuria įtampas mums visiems, nekalbant apie šeimas, patiriančias socialinę atskirtį“, – kalbėjo N. Večkienė.
Į socialinę atskirtį patiriančių šeimų integracijos į darbo rinką projektą atėjo ir tokių, kurie pirmą kartą prisilietė prie kompiuterio, pirmą kartą buvo nuoširdžiai išgirsti, išklausyti. Pagaliau – pajuto, kad ir jie yra svarbūs ir reikšmingi, sužinojo, kad savivertės jausmas labai priklauso tiek nuo paties savęs vertinimo, tiek kitų vertinimo ir, be abejo, aplinkos veiksnių. Kaip dažnai tenka išgirsti: „Koks aš žioplas“, „Kaip man – tai ir nesiseka“. Taip save „plakdami“ ne tik patys save nuvertinam, bet ir aplinkai siunčiam informaciją apie save.
Stebuklai, pasak N. Večkienės, įvyksta tada, kai žmogus prisiima atsakomybę – eina ir daro. Be abejo, tai nėra lengva. Šeimai reikia pažinti tą aplinką, kurioje ji gyvena, į kurią ji neidavo, nes buvo gėda, arba prieš ją buvo naudotas smurtas (tarkime, psichologinis). Kaip pavyzdį profesorė pateikė palyginimą: „Jeigu jums siūlo 30 rūšių arbatos, kurią jūs priėję pasirinksite? Greičiausiai tą, kurią jau bandę. Taip ir socialinės atskirties šeima. Jeigu ji nieko kito nematė, išskyrus pažeminimą, skurdą, prastą pavyzdį iš savo ankstesnės šeimos, ji taip pati gyvens“, – samprotavo VDU profesorė.
Pabrėždama ypač svarbų nevyriausybinių organizacijų vaidmenį mažinant socialinę atskirtį, profesorė atkreipė dėmesį, kad tokie centrai nesulaukia deramo valstybės ir vietinės valdžios dėmesio., „Ar jautėte, kad turite 100 procentų palaikymą? Ar teko patirti jausmą, kad esame išplėstinio tinklo dalimi – ne atskirti?“ – klausė N. Večkienė, pabrėždama, kad kompleksinės pagalbos šeimai centrai yra tie, kurie gali prisidėti ir prie tarpinstitucinio bendradarbiavimo plėtotės.
Pranešimą apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą skaitė Prienų bendruomenės pirmininkė, socialinio integracijos projekto Prienuose koordinatorė Auksė Grižaitė. „Bet kokiame bendradarbiavimo procese yra svarbu organizacijos žinomumas, veiklų išplėtimas ir išteklių apjungimas, informacijos sklaida. Tyrimai rodo, kad bendradarbiavimas tarp institucijų, dirbančių vaiko gerovės srityje, Lietuvoje yra nepakankamas: dar trūksta pasitikėjimo nevyriausybinėmis organizacijomis, atgalinio ryšio, nėra veiklų tęstinumo užtikrinimo“, – kalbėjo A. Grižaitė.
VDU dėstytoja, dr., Kauno Senamiesčio vaikų dienos centro direktorė Julija Eidukevičiūtė atkreipė dėmesį į kompleksinės pagalbos socialinių sunkumų turinčioms šeimoms svarbą katalikiškuose vaikų dienos centruose. „Kalbant apie asmenybės auklėjimą ir ugdymą, labai svarbu, kad auklėjimo procese būtų tenkinami ne tik vaiko baziniai poreikiai (pavalgęs, aprengtas), bet vaikas būtų ugdomas kaip asmenybė. Tai vienas iš didesnių iššūkių Lietuvos vaikų dienos centrams“, –pabrėžė ji.
Socialinių sunkumų turinčiomis arba probleminėmis šeimomis visuomenė linkusi laikyti tokias šeimas, kurių problemos tarsi akivaizdžios: finansinis nepriteklius, vaikų nepriežiūra, piktnaudžiavimas alkoholiu. Kita vertus, nebūtinai probleminės šeimos yra tik rizikos šeimos. „Dirbdami pamatėme, kad šeima gali visai neblogai finansiškai laikytis, atrodyti tvarkinga, bet viduje turėti problemų, kurios neleidžia tai šeimai žydėti. Kai kurios šeimos tokių projektų bijo, nes baiminasi, kad vidaus šeimos taisyklės, įprastas gyvenimas gali būti suardytas, bijo išeiti iš savo „komforto“ zonos. Daugelis socialinių problemų nematomos arba, kaip parodė projektas, tų žmonių yra daug“, – samprotavo J. Eidukevičiūtė, pasidžiaugdama didelių socialinių sunkumų patiriančių šeimų dalyvavimu veiklose ir ypač tėvų vaidmeniu, padėjimu.
„Kaip netapti „vovere rate“ – pagalba tėvams, tampant bendruomenės nariais
„Dažniau tame rate „sukasi“ moterys, nes vyrams iš jo kažkaip pavyksta greit „iššokti“, – sakė socialinių mokslų daktarė Nijolė Liobikienė. Anot jos, „bėgimas rate“ susijęs su mamos funkcija ir ilgalaikiu nedarbu. „Iššokti“ iš jo – ilgiausias ir daugiausia pastangų reikalaujantis darbas. Vienas iš elementų, lemiančių vienokį ar kitokį rezultatą – mūsų savigarba. Kitas – aplinkos spaudimas ir kitų požiūris. „Šeima, turinti sudėtingų problemų ir nepajėgianti jų išspręsti, dėl visuomenės požiūrio (smerkimo) gali užsidaryti savame „rate“ ir jame suktis. Jie sukasi, sukasi, išsenka ir negali iš to „rato“ iššokti be kieno nors pagalbos. Pavyzdžiui, vidutinė inteligentiška šeima, auginanti tris ar keturis vaikučius. Vyras daug dirba, moteris – kaip „voverė rate“ – tarp namų, vaikų, auklėjimo. Ir jei niekas neateis jai į pagalbą, po gerų metų ji pradės jausti depresijos simptomus. Ji dar labiau stengsis (nes nori būti gera mama), dar labiau save grauš. Gali prasidėti psichosomatiniai sutrikimai. Jei ir toliau niekas neateis į pagalbą, didelė tikimybė, kad ji susirgs. Bet tokios mamos pirštais niekas nebado, o socialinės rizikos šeimą – bado. Jie užsidaro savame „rate“… Kuo labiau žmogus pažeistas, sužeistas, tuo labiau jaučia kitų požiūrį į save, tuo labiau jis nori būti orus, nori gintis. Jeigu niekas tokioms šeimoms neišties pagalbos rankos, jos tol suksis problemų, poreikių, įvairių vaidmenų „rate“, kol palūš ir iš jų reikės paimti brangiausią turtą – vaikučius“, – samprotavo N. Liobikienė.
Svarbiausia – nuoširdumas ir neteisimas
Pirmiausia ji pasiūlė parodyti tokioms šeimoms pagarbą ir vengti išankstinių nuostatų. Priimti tuos tėvus ne tik maloniai šypsantis, bet ir nuoširdžiai pasidžiaugiant, kad jie atėjo, telefonu pasikalbėjo, stabtelėjo, …nes to galėjo ir nedaryti. „Tėvai myli savo vaikus taip, kaip moka. Mūsų užduotis – ne teisti, bet padėti jiems savo vaikus mylėti“, – patarė lektorė.
Išeiti iš užburto rato, kaip sakė daugiavaikė mama ir docentė Nijolė Liobikienė, gali padėti teigiamų dalykų akcentavimas: „Jie yra tiek daug girdėję negatyvių dalykų apie save, kad kritika jau nebeveikia. Jeigu norime, kad žmogus galvotų apie išėjimą iš ydingo rato, turime pradėti jiems sakyti gerus dalykus, pagirti jų vaikus už gerą elgesį ir pasakyti apie tai kažką gero. Jeigu ne tiek daug dėmesio kreipsime į smulkius negerumus, o akcentuosime ką gero vaikas per savaitę padarė, ir tėvų, ir vaikų elgesys ims keistis.“
Nepaprastai svarbus dalykas yra ištiesti žmogui ranką ir nesistebėti, kad jis nežino, atrodytų, elementarių dalykų. „Galbūt tai jau trečia karta, kuri nelabai galėjo ir mokėjo rūpintis savo vaikais, nes jų tėvai ar seneliai sovietmečiu nuo ryto iki vakaro dirbdavo kolchoze. Jei šios grandinės nenutrauksime, ir vaikai to nepadarys, nes tokių dalykų yra išmokstama. Tačiau jie neturi matyti mūsų veiduose paniekos“, – teigė N. Liobikienė, pridurdama, jog veiksmingiausi darbo metodai yra nuoširdumas ir neteisimas, kartu ieškojimas išeities iš susiklosčiusios padėties, pradedant nuo mažų dalykų, nesistengiant iškelti šeimai tokių standartų, kurių ji neįstengs įveikti.
„Ta rutina, kurioje šeimos gyveno, mus yra baisi, o joms gali būti saugi, nes jos labai bijo išeiti į kitą aplinką. Išėjimas į bendruomenę iš „užburto rato“ reikalauja daug kantrumo, todėl iš pradžių vietoje alaus galima pasiūlyti arbatos, paklausti, kokią mėgsta ir kokios žolelės auga jų kaime. Tai yra kontaktas. O kai yra kontaktas, galima padaryti ir kontraktą, kartu eiti į procesą“, – pabrėžė docentė N. Liobikienė, linkėdama vaikų dienos centrų darbuotojams, dirbantiems su šeimomis, kantrybės ir meilės joms.
„Daug svarbiau pažadinti žmogaus sielą, pakelti jo savigarbą, negu sušelpti pinigais ar duona“, – šiais V. Hugo žodžiais pasidalijimą patirtimi apie meno terapijos metodų taikymą integruojant į darbo rinką tikslinės grupės dalyvius pradėjo Kretingos Šv. Antano dienos centro projekto vykdytojos Anželika Korolenko-Grigaitienė ir Daiva Lubienė. Aktyviai ir išradingai taikę įvairius meno terapijos metodus, atsisveikindamos vis su kita grupe, specialistės pastebėjo, kad per saviraišką galima atlikti labai daug dalykų: atsipalaiduoti, išsivaduoti iš baimių, prisiliesti prie savo vidinio pasaulio, atrasti naujas jausmų spalvas, atskleisti gebėjimus, išlaisvinti kūrybiškumą.
Apie saviraišką darbo rinkoje kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Sonata Staniulienė. Ji pasakojo, kokios yra tėvų integracijos į darbo rinką perspektyvos, pateikė patarimų, kaip reikėtų dalyvauti personalo atrankoje ir pristatyti save darbdaviui, pereiti „filtrą“ bei „išsiderėti“ norimą darbą. Pasirodo, šiuolaikiniams darbdaviams labiausiai reikia ne visažinių, o tokių, kurie geba susirasti žinių ir kūrybiškai jas pritaikyti. Tam reikia motyvuotumo ir kūrybiškumo. „Motyvuotas darbuotojas – vadybos objektas, nemotyvuotas darbuotojas – socialinio darbo objektas“, – pabrėžė lektorė, patardama visiems besiblaškantiems savęs ir darbo paieškoje pirmiausia kūrybiškai, atvirai žiūrėti į aplinką ir tai, ką ji duoda, o ne priešiškai ir smerkiančiai žiūrėti į kitus. „Jeigu galvojame, jog 300 ar 400 eurų mums yra lubos, tai patys save ir nubaudžiame. Jeigu nenorime nieko daryti, bet dar galime atsikelti ir pajudėti, tai susikalame aplink save „kuoliukus“, apsitveriame aukšta „tvora“ ir paskui patys bandome ją perlipti – dažnai nesėkmingai. Neapsikalkime kuoliukais, neapsitverkime tvora, o būkime atviri ir siekiantys“, – patarė VDU docentė. Jos nuomone, šis socialinės integracijos projektas buvo naudingas šeimoms, nes tai buvo sprigtas pajudėti, eiti į priekį. Kaip parodė rezultatai, sprigtas buvo gana stiprus.
Pasak M. Lizdenytės, šis projektas džiugina dėl gerų patirčių ir perliukų, kurie atsiskleidė projekto metu. Kokias patirtis įgavo projekte, kai į jį pateko ir ką išsinešė bei pritaiko jau savo gyvenime, papasakojo Kretingoje vykdyto projekto dalyvė Jolanta Klietkutė, fotografė, besidominti ikonografijos ir genealogijos istorija, šiuo metu bebaigianti knygą „Pirmieji pajūrio fotografai“ bei parašiusi (kol kas internetinėje erdvėje) knygą apie Pakutuvėnų kaimo istoriją. Jauna moteris neslėpė, jog jai reikėjo daug jėgų perlipti per savo „tvorą“, o dabar ji net yra įkūrusi savo internetinę svetainę, kurioje dalijasi sukaupta medžiaga.
Po Jolantos jaudinančio pasisakymo, palydėto karštais plojimais, VDU profesorė N. Večkienė pridūrė: „Manau, kad žmonių integracijos į darbo rinką procesas tęsis – tie ar kiti centrai šiuos projektus vykdys“.
Šeimų socialinės integracijos projektas tęsis iki šių metų spalio mėnesio.
