Paveikslai žavi atlikimo technika ir šviesiomis spalvomis

Birštono sakraliniame muziejuje kiekvienais metais surengiama daugybė įvairių ir nepaprastų parodų. Tai rodo, kad muziejaus vadovai ir darbuotojai ieško to, ko dar nematė mūsų kurorto išlepinti gyventojai ir miesto svečiai. Ir labai dažnai vieni ir kiti būna nustebinti, kad atrandama tokių menininkų, apie kuriuos jie būna negirdėję ir nematę jų darbų.

Liepos 2 dieną Sakraliniame muziejuje lankėsi ir apie savo kūrybą bei čia eksponuojamus darbus pasakojo menininkė Henrika Bartkutė.

 

Šiais laikais, kai tiek daug informacijos ir galimybių, jau sunku atrasti dar neišnaudotą nišą ir kažkuo nustebinti pačius menininkus, dailininkus ar parodų lankytojus. Tačiau H. Bartkutė sugebėjo atrasti tai, kas atkreipia dėmesį, priverčia sustoti ir ilgiau įsižiūrėti į jos paveikslus. Iš tikrųjų, tuos 18 darbų, kurie eksponuojami Birštono sakraliniame muziejuje, kiekvienas lankytojas norėtų turėti savo namuose. Jie sukuria gerą nuotaiką, tarsi sušildo aplinką savo gyvomis, ryškiomis rausvo atspalvio gamomis.

Kompozicija ir piešinys gal nėra tokie išskirtiniai, bet atlikimo technika dažnam nematyta – taip ir norisi priėjus pačiupinėti, kas čia iš tikrųjų yra? Kaip tai padaryta?

Pristatydama savo išskirtinius darbus menininkė, renginio kuratorės, muziejininkės Daivos Valatkienės paprašyta, papasakojo keletą svarbesnių savo gyvenimo ir kūrybos faktų.

Parodos autorė 1983–1984 m. mokėsi Vilniaus dailės akademijoje tekstilės specialybės, o vėliau, 1984–1989 m., jai teko laimė mokytis Maskvos pramoninės dailės aukštojoje Stroganovo mokykloje pas geriausius to meto dėstytojus, įgyti gerą išsilavinimą ir žinių. H. Bartkutė iš pradžių dirbo tekstilės srityje, vėliau pasirinko tapybą. Šiuo metu moteris kuria aliejinės tapybos darbus. Teigia, kad tekstilė užima labai daug laiko, o tapyba yra kur kas reikalingesnė. Be to, tekstilės gobelenas užima daug laiko, o ir paklausa kitokia. Tačiau menininkė pažymėjo, kad, jeigu reikia, gali sukurti bet kokį paveikslą ar tekstilės gobeleną.

Polinkis į meną užkoduotas jos genuose. Tėvelis buvo sportininkas, o mama Vitalija Bartkuvienė buvo žinoma dailininkė, tekstilininkė. Taigi, Henrika jau nuo mažens žinojo, kad bus menininkė. Tačiau negalėjo nuspėti, kad bus garsi ir žinoma menininkė, kad kurs didelius altorių paveikslus, kuriais bus papuoštos ne tik Lietuvos bažnyčios, bet ir užsienio šalių svarbūs objektai, muziejai bei privačios kolekcijos.

H. Bartkutė yra Dailininkų sąjungos narė, parodose dalyvauja nuo 1985 metų, personalines parodas bei pastovias ekspozicijas rengia nuo 2000 metų. Vienais svarbiausių pirmutinių darbų laikoma tarptautinė mini gobeleno paroda ir seminaras Maskvoje (1989 m.), respublikinė taikomosios dailės paroda Vilniuje (1990 m.), mini gobelenų paroda Vengrijoje (1998 m.), II lino bienalė Normandijoje (1998 m.), „Nos plus belles histoires brodees“ Paryžiuje (1999 m.), tarptautinės tekstilės parodos Kaune, 2002–2003 m. personalinės parodos Lietuvoje bei užsienyje. Dailininkės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje bei JAV.

Henrika yra tapusi Šv. Fortūnatos, menų globėjos, premijos laureate, jos darbų yra Pasaulio vandenynų muziejuje, tapybos paroda buvo surengta Naftos ryšių banke Kaliningrade, 2004 m. dailininkė nutapė Sasnavos bažnyčios altoriaus paveikslą.

Nors menininkė yra baigusi tekstilės specialybę, tačiau dabar daugiau dėmesio skiria tapybai, bandydama įvairias netradicines medžiagas bei derinius, išgaudama intriguojančias faktūras ir jų kompozicijas. H. Bartkutės darbai – jaukūs natiurmortai, abstrakčios, lakoniškų formų kompozicijos, kuriose vyrauja teigiama nuotaika ir šiltos spalvos. Jos paveiksluose yra vaizduojami natiurmortai, nepaprastai spalvingi ir ryškūs gėlių žiedai. Tačiau pati faktūra, paveikslo pagrindas – lyg suskeldėjęs, lyg dekupuotas. Tai vadinamoji autorinė technika, pačios sukurta panaudojant netradicines medžiagas. Dailininkė kai kuriuos paveikslus parduoda arba gali sukurti pagal užsakymą. Iš pirmo žvilgsnio, kainos gana didelės, tačiau paskaičiavus, kiek reikia ne tik laiko, bet ir medžiagų, atrodo visai nebrangu.

Henrikos dukra taip pat pasuko meno keliu, mokosi dizaino, o kur pasuks toliau, ką pasirinks – nežinia, bet jau aišku, kad irgi bus menininkė.

IMG_0351

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close