Lenkijos ūkininkai supirkinėja lietuviškas karves (V. Baltraitienės komentaras)

Pieno sektorius visada buvo Lietuvos pasididžiavimas, kartais net vadinamas baltąja Lietuvos nafta. Tačiau šiandien jis atsidūrė ties žlugimo riba. Pieno gamintojai, neapsikentę žemų pieno supirkimų kainų, parduoda karves ir uždaro savo ūkius. Tuo tarpu kaimynai lenkai superka karves ir jau greitai turės dar daugiau galimybių eksportuoti savo pieno produktus.

Žemės ūkio viceministras Saulius Cironka kartu su Seimo kaimo reikalų komitetu apsilankė keliuose Lenkijos ūkiuose, esančiuose Punske, čia jie atvyko norėdami pasidomėti, kaip sekasi pieno sektoriui kaimyninėje šalyje.

Punske lietuviai ūkininkai sėkmingai melžia pieną ir plėtoja savo veiklą. „Pagaminti litrą pieno man kainuoja apie 19 eurocentų, jeigu supirkimo kaina būtų 11-12 euro centų už litrą – bankrutuočiau“, – tiesiai šviesiai sakė Vitauto ir Onutės Šliaužų ūkyje dirbantis jų sūnus Raimundas. Beje, puikiai kalbantis lietuviškai. Onutė ir Vytautas Šliaužai laiko 61 karvę, 1 karvė per laktaciją duoda 8000–9000 kg pieno. Šeima ir toliau ketina plėsti savo bandas, juolab, kad pagaminto pieno kiekio niekas neribos. O kooperatyvams ar supirkimo bendrovėms žymiai patogiau yra nupirkti didelį kiekį pieno kiekį iš vieno ūkininko, negu iš kelių. Jaunasis ūkininkas taip pat pripažino, kad Lenkijoje ūkininkauti yra geriau, negu Lietuvoje. Anot jo, net ir dabar, kai Rusijos rinka užsidarė, kaimyninėje šalyje supirkimo kainos yra gerokai aukštesnės negu Lietuvoje.

Dalia ir Pertras Puzauskai – tai dar vieni ūkininkai, pas kuriuos apsilankė delegacija iš Lietuvos. Iš tėvo paveldėję ūkį Puzauskai laiko 130 galvijų, iš jų 60 – melžiamų karvių. Dirba 52 hektarus žemės. Tai šeimos ūkis, kur dirba patys šeimininkai. Ir nors darbo reikia įdėti nemažai, vis dėlto jų pastangos atsiperka, o už sutaupytus pinigus ūkininkai įsigyja žemės ūkio technikos. O štai Teresė ir Darius Radzevičiai turi 54 ha žemės. Jie laiko 60 melžiamų karvių, kurių vidutinis produktyvumas – 8500 kg pieno. Jauna šeima tikisi, kad karvių bandą jau greitu metu pavyks pagausinti.

Lenkijoje sutikti lietuviai ūkininkai apgailestavo dėl susidariusios padėties Lietuvoje. Daugelis jų remiasi paprasta matematika, 1 pieno litro savikaina yra 80 grošų arba 19 eurocentų, pigiau už savikainą parduodamas pienas – tiesus kelias į bankrotą. Vidutinė pieno supirkimo kaina Lenkijoje siekia apie 1,12 zl, (0,29 eurocentai). Kai kurie kooperatyvai moka dar brangiau – 1,57 zl, (0,38 eurocentus).

„Mūsų gamintojai dabar įsprausti į kampą, jie nebegali išsilaikyti, todėl uždaro savo ūkius ir parduoda karves. Kalbamės su visais pieno sektoriaus dalyviais: gamintojais, perdirbėjais, prekybininkais. Santykiai turi būti sąžiningi, o vieni rinkos dalyviai negali pelnytis kitų sąskaita, kitaip neteksime pieno sektoriaus“, – teigia žemės ūkio viceministras Saulius Cironka.

Žemės ūkio ministerijos informacija

——————————————————————

V. Baltraitienė

JUODASIS BALTOJO PIENO KARAS

Pienas bėga į srutų duobę. Trisdešimt tonų baltojo Lietuvos aukso, šimtamečių tradicijų, sunkaus žemdirbio darbo… Kas negerai su mūsų valstybe ir su mumis, kad galime sau leisti žlugdyti tai, kas kuria pridėtinę vertę ne dienai, ne dviem, ne vieneriems metams?

Kiekviena valstybė turi savo strategiją. Mūsų tikslas – išsaugoti Lietuvos kaimą, sukurti čia gyvenantiems žmonėms tokias gyvenimo sąlygas, kad apsimokėtų dirbti savo žemę, o ne skinti braškes už jūrų marių. Čia valstybės logika. Trumparegio verslo logika, matyt, kita – pieną galima įsivežti, o darbo jėgą pakeis kaimynai iš trečiųjų šalių – ir pigiau, ir ne tokie pretenzingi…

Ne veltui pavadinau pieną baltuoju Lietuvos auksu. Kadaise ant šios aukso gyslos atsisėdo keturios įmonės. Prieš dvidešimt metų valstybė buvo per jauna atsilaikyti prieš laukinio verslo grimasas, o iš kolchozų išėję kaimo žmonės pernelyg nusivylę bendru ūkininkavimu. Šiandien visi subrendome, o ūkininkai pagaliau pradėjo jaukintis kooperaciją, tik apmaudu, kad grimasos vis dar neišnyko, o jų padariniai dešimtimis tonų pieno bėga į srutų duobę.

Tiesa, dėl to, kad pienas nepateko į pieno perdirbimo įmones, nė viena iš jų nesustojo ir darbo nenutraukė. Nes pieno Lietuvoj nors vežimu vežk. Beje, veža jį ne Lietuvos ūkininkai. Viskas logiška – gyvenam laisvos rinkos sąlygomis. Iš kur noriu, iš ten vežu. Tik kai reikėjo milijoninių investicijų iš Kaimo plėtros programos produkcijos perdirbimui, už Lietuvos ribų dairytis nereikėjo. Ir vėl viskas logiška – rėmėm savo verslininkus, kad Lietuvai būtų geriau. Klestėjo visi. Ir štai dabar, po Rusijos paskelbto embargo (čia nebesigilinsime į tai, kaip mūsų perdirbėjai ilgus metus miegojo ant laurų, o tiksliau – ant šimtaprocentinių maržų, ir tenkinosi vienos kaprizingos kaimyninės rinka) visiems pasidarė sunku. Ir visi privalėjome suremti pečius. Bet čia ir paaiškėjo, kad laukinių grimasų neužpudravo nei europinai pinigai, nei karti patirtis. O tokios jau turėjome. Pamenat, kadaise, linų perdirbėjai nusprendė, kad išsivers be vietinės žaliavos ir jos augintojų – kam čia su jais terliotis, kai kinai siūlė milžiniškus pigios produkcijos kiekius. Šiandien galime paklausti, kur lietuvaitė – linų augintoja? Nėra. Kur šiandien vietiniai linų perdirbėjai? Nėra. Užtat liko grėblys, ant kurio vėl užlipsime.

Gal man galėtų kas nors iš laisvųjų rinkos radikalų, kurie taip aršiai puolė pieno įstatymą, paaiškinti lietuviško verslo ypatumus – kaip kooperatyvas, tiekiantis įmonei stabilų, kokybišką ir didelį kiekį produkcijos gali gauti mažiau už smulkų ūkininką? Ir kodėl, atsisakęs narystės kooperatyve, gausi didesnę kainą už pieną? Paieškokite, ponai, čia verslo logikos. Logikos gal ir yra, tik verslo nelikę – čia ne verslas, čia ekonominės sankcijos – skaldyk ir valdyk. Tad koks gi skirtumas nuo Rusijos taikomų sankcijų ir jos pastangų suskaldyti Europos Sąjungos vienybę? Ką gi, kare kaip kare, tik gal mūsų verslui ir jo viešiems „advokatams“ derėtų vadovautis Vakarų vertybėmis, o ne Rytų kaimynės jėgos metodų demonstravimu.

Todėl pieno įstatymas ir tapo būtinybe. Į kelių žmonių rankas patekusi pieno perdirbimo pramonė suteikė jiems galimybę diktuoti apgailėtinas pieno kainas ir žlugdyti kooperaciją. Taip, galime gyventi šia diena. Galime apsimesti labai išmintingais ir išmanančiais laisvosios rinkos dėsnius. O galim tiesiog įsiklausyti į paprasto Lenkijos ūkininko žodžius: „Šiandien mes superkame jūsų karves, rytoj jūs pirksite mūsų pieną“. Ir vėl pražydo linai, tiesa, jau tik lietuvių liaudies dainose…

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close