Rašyti straipsnių ciklą apie pagyvenusius žmones, jų problemas paskatino  netyčia nugirstas įdomus pokalbis ir viena pažįstama. Laukiam ar nelaukiam senatvės, bijom jos ar nelabai, ji vis tiek ateis. Juk tik gimęs kūdikis pradeda augti, bręsti ir senti. Koks bus jo gyvenimo ruduo, priklauso nuo paties žmogaus, jo charakterio, gyvenimo būdo, požiūrio į aplinkinius, savo šeimą ir į save.

 

Neskubėkime dovanoti turto

Praėjusią vasarą teko lankyti poliklinikoje ir belaukiant priėmimo pas gydytoją  išgirsti gana graudžią pagyvenusios moters istoriją.

Močiutė buvo garbaus amžiaus, bebaigianti aštuntą dešimtį. Vyras miręs prieš gerą dešimtmetį. Turi du sūnus, kurie gyvena atskirai, vienas lyg ir užsienyje. Likusi viena senolė norėjo, kad kas nors gyventų su ja, padėtų namus prižiūrėti, pasirūpintų malkomis. Pradėjo kalbinti neturinčią savo buto anūkę. Kad būtų patikimiau, pažadėjo užrašyti namus. Jauna šeima susigundė pažadais ir parėjo gyventi pas močiutę. Pasak senolės, viskas buvę gerai, kol neužrašiusi (nepadovanojusi) namų. Dabar darnos ir susiklausymo nėra, anūkė ją iš nuosavų namų varo. Moteris eitų į globos namus, bet be turto ten nepriims. O taip gyventi jau nebegalinti…

Šalia sėdinti kaimynė paprotino: kam toji namus padovanojusi, reikėję geriau testamentu palikti. O dabar ką darysi, dovanos neatsiimsi.

Tačiau norisi pridurti, kad besiskundžiančiai moteriai išėjus, ta pati, kuriai guodėsi, leptelėjo: „Pati irgi ne auksinė, matyt, anūkei įgriso klausytis nuolatinių skundų ir rypavimų“.

Žinoma, visi gudrūs dalinti patarimus, tačiau ir anūkei nereikėjo skubėti, juk šiaip ar taip ji savo senelę turėjusi pažinoti. Dovanos kartais uždeda pavalkus apdovanotajam, o dovanojusiajam tampa tikru širdies skausmu.

Pasirodo, pagyvenę asmenys neturi pakankamai informacijos apie galimybę apsigyventi globos namuose, pasigydyti ligoninės slaugos skyriuje bei gauti paslaugas į namus. Daug kartų teko lankytis Prienų globos namuose ir stebėtis, kokios sąlygos yra sudarytos ne tik šiltai, švariai ir sočiai gyventi, bet ir užsiimti mėgstama veikla, keliauti, būti savarankiškiems ir reikalingiems aplinkiniams. Apie tai panoro papasakoti dvi labai simpatiškos ir mielos moterys: Violeta ir Regina.

 

Čia mano namai

Violeta Ibenskytė Prienų globos namuose apsigyveno prieš trejetą metų. Tai švytinčių akių, linksma, bendraujanti ir kitus tuo užkrečianti moteris. Kaune gimusi ir augusi moteris nusprendė pakeisti gyvenamą vietą – persikėlė į šalia Kauno esančius Sitkūnus.

– Prieš trejus metus savo noru, tvirtai apsisprendusi, kad man sunku tvarkytis vienai, susikroviau visą mantą ir atvykau į Prienų globos namus. Pasakiau, kad būsiu čia dar naudinga, rasiu sau tinkamos veiklos. Iš tikrųjų aš čia jaučiuosi kaip namuose, kaip šeimoje. Man reikia veiklos, aš be jos negaliu. Esu lyg neetatinė socialinė darbuotoja. Bendrauju su naujokais, juos supažindinu su globos namais, – juokaudama sako ponia Violeta.

Pasak pašnekovės, kiekviename amžiaus tarpsnyje žmogus turi gyventi savo aplinkoje ir gerai jaustis tarp savo bendraamžių. Yra ir tokių, kurie protestuoja prieš tokią padėtį, bet jų nuomonė klaidinga.

Violeta turi negalią, su kuria gyvena (taip ji sako) kaip su papildoma ranka, ir yra pavyzdys sveikiesiems, nuolat nepatenkintiems gyvenimu. Būdama paauglė sirgo ir gulėjo lovoje, gal tada buvo ir nesmagu, o dabar ta negalia lyg gyvenimo moto.

– Aš niekada nesijaučiau nelaiminga, nes gyvenime vadovaujuosi labai gražiais ir išmintingais žodžiais: „Aš verkiau, kad neturiu batų, kol nepamačiau žmogaus neturinčio kojų“, – sako Violeta.

Energijos ir veiklos šiai moteriai tikrai netrūksta. Ji vadovauja dviem chorams, kurie yra globos namuose, dalyvauja įvairiuose renginiuose, bendrauja su kitais gyventojais, padeda spręsti iškilusias problemas. Turinti muzikinį išsilavinimą  p. Violeta daug metų dirbo vaikų darželyje, muzikos mokykloje. Be to, nuo pusantrų metukų užaugino įdukrą, kuriai jau 36 metai, gyvena Anglijoje, turi savo šeimą.

– Užaugindama dukrą aš patenkinau savo motinystės poreikį. Tvirtai ir sąžiningai galiu pasakyti, kad vaikai tėvams už nieką nėra skolingi. Jie tik vykdė Dievo priesaką, pratęsdami giminę. Anksčiau, kada buvo kitos gyvenimo sąlygos, reikėjo daug darbo rankų prie ūkio, galėjo gyventi didelės šeimos, o dabar situacija pasikeitė. Mes savo kišimusi į vaikų gyvenimą sugadinam jų šeimyninius santykius. Pasitaiko, kad tėvai savo problemas pastato aukščiau vaikų, kuriems reikia dirbti ir išlaikyti savo vaikus. Juk taip gyvenimo ratas ir sukasi – vaikai augina savo vaikus, tie – savo, todėl vyresnio amžiaus žmonėms reikia atrasti savo vietą ir savo aplinką. O apie tai reikia nuspręsti dar jaunystėje ar brandžiame amžiuje ir padaryti sąmoningai ir savo noru. Ir mano giminės tam prieštaravo, – pasakoja p. Violeta.

Puikiai besijaučianti globos namuose, ji pasakoja, kaip atšventė savo 70-metį. Giminaičiai norėję šventę surengti kokioje nors kavinėje, tačiau p. Violeta pasakė, kad ji turi savo namus ir svečius gali priimti čia. Taigi globos namų seklyčioje buvo gražiai padengti stalai, papuošti gėlėmis ir žvakėmis, ir visi galėjo pabendrauti ir pasilinksminti kaip savo namuose. Pasak p. Violetos, visi giminaičiai buvo patenkinti ir džiaugėsi švente.

Violeta trykšta gera nuotaika, kuria užkrečia ir kitus. Ir kaip nepavydėti tokiam žmogui, kuris ir būdamas invalido vežimėlyje gali nukeliauti į Angliją, aplankyti dukrą, gali pasisvečiuoti pas giminaičius ir priimti juos pas save.

 

Jaučiausi lyg patekusi į rojų

 

Su p. Violeta atėjo pasikalbėti ir p. Regina Norkienė. Ji prieš pusmetį čia atvyko iš Plungės rajono Alsėdžių miestelio.

– Po vyro mirties likau didžiuliame name viena. Vaikai jau buvo išėję, todėl reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau. Ilgus metrus Alsėdžiuose dirbau stomatologe, bet laikui bėgant situacija keitėsi, žmonių mažėjo, ir ten gyventi darėsi nesaugu. Atšventusi 80-metį prašiau vaikų, kad surastų globos namus, kuriuose galėčiau gyventi. Bet jie tam prieštaravo. Vienas sūnus gyvena JAV, o kitas Kaune. Aišku, aš pati puikiai supratau, kad gyvendama kitoje šeimoje trukdysiu jiems gyventi. Sūnus surado ir išnuomojo  butą Kaune, arčiau savęs. Tačiau ten taip ir nesugebėjau susirasti draugų, artimų žmonių, o vienai gyventi nesmagu. Aš vis prašiau, kad sūnus surastų vietą, kur galėčiau gyventi be rūpesčių jiems ir pati sau, – kalbėjo p. Regina.

Ir tik suradusi Prienų globos namus ir į juos atvykusi apsižiūrėti, p. Regina suprato, kad tai ta vieta, kurios jai reikia.  

– Man susidarė įspūdis, kad patekau į rojų. Aš laisva ir nepriklausoma, kur noriu, ten einu, ką noriu, tą darau. Kiek nugyvenau per savo ilgą amžių (90 metų), niekada nesijaučiau tokia laiminga, laisva ir saugi kaip čia. Čia pilna įvairių žmonių, kurie kuklūs ir malonūs, čia jaučiasi visų bendruomeniškumas ir draugystė. Tik čia gali būti savimi, – džiaugėsi p. Regina.

Pasak jos, seni žmonės iškelia save virš visų problemų, o jie juk irgi atėjo į šį pasaulį atlikti savo misijos. Nereikia savęs sudievinti ir reikalauti iš vaikų ir aplinkinių išskirtinio dėmesio. Ir turime nebijoti vienas kitam padėkoti, kad ir už mažiausią pagalbą. Pagarba turi būti bendražmogiška.

P. Reginai veiklos globos namuose taip pat netrūksta – ji dalyvauja abiejų chorų repeticijose, daro žvakides iš medžių šakų ir šaknų, kurių prisirenka netoliese esančiame miške.

Sunku apsakyti, kaip smagu bendrauti su tokiais žmonėmis, kurie save ir aplinką įvertina gana kritiškai iš savo amžiaus pozicijų. Matyt, apie tai jie galvojo anksčiau ir dabar išsako tai, kas jiems ir kitiems atrodo svarbu.

Tačiau dar norisi parašyti vienos 82 metų močiutės, gyvenančios kaime mintis.

 

Kur aš eisiu iš savo namelių…

 

Neseniai teko lankytis viename Prienų rajono kaime ir kalbėtis su 83 metų senele Morta. Vyras mirė prieš 18 metų, du sūnūs gyvena užsienyje (vienas Anglijoje, kitas  Norvegijoje), dukra – Ukmergėje. Atokiame kaime senolė gyvena viena. Aišku, kartais prireikia kaimynų pagalbos, tačiau žvitri senolė dar puikiai tvarkosi viena, net ir ožką laiko. Paklausta, ką ketina daryti ateityje, kai bus sunku vienai tvarkytis, ji atsako:

– Vaikeli, kur aš eisiu iš savo namų? Jeigu bus galimybė, padės seniūnija, o savo vaikams našta tikrai nebūsiu. Iš savo namelių niekur eiti nesiruošiu. Ar nebijau? Ko gi aš turiu bijoti, juk niekam blogo nepadariau, turtų didelių irgi neužgyvenau. Pensiją pasidedu banke. Tai ką gali iš manęs paimti plėšikai? 20-50 litų? Na, jeigu tik tiek reikia, tegul pasiima. O jeigu mano gyvybės reikia, tai jau amžių nugyvenau… nebijau nieko. Tačiau jeigu jau taip atsitiktų, kad nebūtų kam manimi rūpintis ir reikėtų globos, manau, kad tuo pasirūpintų ir vaikai, ir seniūnija. Bet kol dar pajėgiu, iš savo namų, kur gimiau ir užaugau, užauginau savo vaikus, tikrai niekur neisiu, – kalbėjo senelė Morta.

Kiekvienas turi savo supratimą apie gyvenimą. Čia labai tinka senovės išminčiaus  posakis: „Senatvė ne rodiklis, o sielos būsena“.

Stasė Asipavičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close