home Kultūra Šv. Teresėlės koplytėlė prie Sveikatingumo tako

Šv. Teresėlės koplytėlė prie Sveikatingumo tako

Sekmadienio popietę buvo pašventinta Šv. Teresėlės koplytėlė, įkurdinta mažame namelyje, šimtametėje pušyje, Žvėrinčiaus miške šalia Sveikatingumo tako. Į šventinimo ceremoniją susirinko ne tik Prienų sveikos gyvensenos klubo nariai, bet ir Paprienės bendruomenės gyventojai, svečiai iš Kauno, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro folkloro ansamblis „Gija“ ir daugiau bendraminčių iš aplinkinių vietovių.   Medžių paunksnėje įsitaisiusios moterys pynė (o gal audė ar rišo) trispalvę tautinę juostą, kuria bus per Nemuno tiltą sujungti du regionai: anapus Nemuno esanti Suvalkija ir šiapus – Dzūkija. Juostą aus ir kitos visuomeninės organizacijos bei įstaigos iki spalio mėnesio. Miško pakraštyje susibūrę žmonės ramiai šnekučiavosi, kol atvyko Birštono klebonas monsinjoras Jonas Dalinevičius. Sveikos gyvensenos klubo pirmininkė Leonora Kalantienė pasveikinusi susirinkusiuosius pažymėjo, kad klubas 10 metų skyrė sveikam gyvenimo būdui, o dabar jau reikia atsigręžti ir į dvasinę sveikatą. Tad ir kilo mintis, kad kiekvieną praeinantį ar pravažiuojantį Sveikatingumo taku pasitiktų ir palydėtų Šv. Teresėlė. Prieš pašventindamas koplytėlę klebonas pagyrė sveikuolių idėją, kad reikia rūpintis ne tik fizine, bet ir dvasine sveikata, nes pyktis ir blogi poelgiai yra vienos ar kitos ligos požymiai. „Labai gražu ir prasminga įrengti šioje vietoje koplytėlę, kurioje yra ir daug sakralaus meno požymių bei simbolikos“, – sakė dvasininkas.   Mažosios architektūros idėja ir prasmė Apie lietuvių sakraliąją kryždirbystę bei mažąją architektūrą išsamiai pasakojo Dainora Šaltienė. Medinė tautodailės mažoji architektūra yra neatsiejama nuo Lietuvos kraštovaizdžio ir žmonių gyvenimo būdo. Ypač daug kryžių, koplyststulpių bei įvairių šventųjų bei angelų skulptūrėlių, apsigyvenusių koplytėlėse, saugo mūsų krašto žmones nuo bėdų ir nelaimių, suteikia vilties ir pasitikėjimo sunkią valandą. Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje irgi yra daug koplytėlių, saugančių turtingos istorinės ir kultūrinės praeities ir dabartinių meistrų kūrinius. Prieš keletą simbolinis Angelų kelias su koplytėlėmis medžiuose ir jose gyvenančiais angelais nusidriekė nuo Puzonyse gyvenančios medžio drožėjos Rimantės Butkutės namų iki Birštono sakralinio muziejaus. Šiame kelyje žmones nuo nelaimių saugo 15 įvairių angelų. Tarybiniais metais, kai buvo draudžiama statyti kryžius, žmonės daugiau darė koplytėles, jas puoselėjo, puošė įvairiausiais ornamentais ir simboliais. Dauguma tokių koplytėlių su šventųjų skulptūrėlėmis buvo įkeltos į medžius, kad mažiau kliūtų į akis. Statė žmonės Dievo namelius kryžkelėse, miškuose, prie senų kapaviečių. Pelekonių kaime viena koplytėlė įkelta labai aukštai į medį. Pasirodo, ji ten labai seniai, nuo Pirmojo pasaulinio karo metų. Niekas jos nesunaikino, netgi vokiečiai nedrįso liesti. Aišku, ji buvo įkelta į jauną medį, tačiau medis augo, o koplytėlė vis kilo aukštyn. Koplytėles ir kryžius žmonės statė tikėdami, kad tai padės apsisaugoti nuo nelaimių, bėdų ir ligų. Štai prie pelkės buvo pastatyta koplytėlė, nes, sako, ten vaidendavosi: išeidavo koks ponas pasipuošęs arba girdėdavosi balsai, nors nieko paprastas žmogelis ir nematydavo. Žmonės pasakojo, kad Panartiškių kaime dingdavo kryžiai (juos nugriaudavo ir sunaikindavo), tad vietiniai gyventojai įsigudrino įkelti į medį bent kryželius. Jeigu žmonės darė kryželius ar koplytėles, vadinasi, turėjo mintį ir tikslą. Kas tuose nameliuose, koplytėlėse gyveno? Daugiausia vadinamuose Dievo nameliuose apsigyvena PIETA, Rūpintojėlis, Švč. Mergelė Marija su kūdikiu, o kartais ir kiti šventieji, kurių pagalbos tikimasi: šv. Florijonas, šv. Idzidorius, šv. Jonas Napamukas, šv. Agota, šv. Barbora, šv. Marija ir kt. Juk sunkią valandą visada šaukiamės šventųjų pagalbos. Galbūt todėl koplytėlėse pavaizduota ir daug kančios simbolių. „Tikimės, kad mūsų pavyzdys užkrės ir kitus statyti koplytėles. Gal šv. Teresėlė, stovėdama prie šito Sveikatingumo tako, padės keliautojams jaustis saugesniems“, – sakė D. Šaltienė.   Šv. Teresė Akvilietė Danutė Marčiulionienė plačiau papasakojo apie karmelitų reformatorę šv.Teresę Akvilietę ir Jėzaus veido šv. Teresėlę. Didžioji karmelitų reformatorė Teresė gimė 1515 metais Aviloje, kilmingoje šeimoje. Ji labai jauna įstojo į Karmelio vienuolyną, tačiau ilgai jos gyvenime ypatingų pokyčių nebuvo. Tačiau ji tikėjo, kad gyvenimas vienuolyne turi būti kitoks, pašvęstas maldai ir geriems darbams, o ne įprastam kasdieniniam gyvenimui. Būdama keturiasdešimties, ji ėmė keliauti po Ispanijos karmeličių vienuolynus mėgindama vėl įkvėpti gyvybės karmeličių vienuoliniam gyvenimui, nuo kurio atitraukdavo žmogiški reikalai. Savo reformatoriškas idėjas ji sugebėjo įgyvendinti įsteigdama pirmąjį vienuolyną Aviloje, dar vadinamą basųjų karmeličių vienuolynu. Gyvenimą jame parėmė griežtos ankstyvosios karmelitų regulos dvasia. Šis vienuolynas labai greitai nebegalėjęs sutalpinti visų siekiančių tobulumo merginų ir tapo pavyzdžiu kitiems įsteigtiems ir po visą Ispaniją išsibarsčiusiems vienuolynams, kurie sugebėjo tuo atsinaujinimo bei tobulumo troškuliu užkrėsti ir visą karmelitų ordiną. Teresė negimė šventąja, tokia ji tapo iš Dievo malonės, nuolatos kovodama su savo ydomis, įveikdama netvirtos sveikatos keliamas kliūtis ir draskoma troškimo visiškai pasišvęsti mistiniam gyvenimui bei noro veikti. Tai šventoji, kuri yra daug artimesnė mūsų laikams, nei galima spręsti pagal kai kuriuos ją vaizduojančius paveikslus. Ji gyveno ir veikė kaip paprastas žmogus, tačiau ta savo veikla pelnė šventumą. Ji mirėi 1582 m. spalio 4-osios naktį, būdama šešiasdešimt šešerių metų. 1622 metais ji buvo paskelbta šventąja, o 1970 metais Paulius VI suteikė jai Bažnyčios mokytojos titulą. Taigi, į tokį atsinaujinusį ir atgimusį vienuolyną atėjo ir jaunoji Teresėlė. Ji nedarė didelių ir reikšmingų darbų bei žygdarbių, ji garsėjo tuo, kad meldėsi ir darė gera žemėje.   Šv. Teresėlė darė gera žemėje Kai Teresei buvo ketveri metai, jos mama mirė nuo vėžio. Šeima persikėlė į Lizje. Sulaukusi devynerių Teresė labai susirgo ir atsidūrė ant mirties slenksčio. Po netikėto pasveikimo mergaitė galutinai nusprendė paaukoti savo gyvenimą Dievui ir bažnyčiai karmelitų vienuolyne. Kai Teresei buvo 15 metų, ji pirmą kartą pabandė stoti į vienuolyną, bet vyskupas jai atsakė, motyvuodamas tuo, kad ji per jauna. Nepadėjo ir kelionė į Romą pas popiežių Leoną XIII, bet vyskupas, įsitikinęs, kad Teresės noras nėra momentinis, pakeitė savo sprendimą, ir jos svajonė išsipildė – ji tapo karmelite. Po 7 metų Teresė susirgo tuberkulioze. 1897 m. rugsėjo 30 d. ji mirė būdama tik 24 metų ir liko atokaus vienuolyno nežinoma vienuolė. Paskutinius gyvenimo metus paskyrė autobiografinei knygai, kur aprašė savo gyvenimą ir samprotavo tikėjimo klausimais. Praėjus metams po mirties vienuolyno vyresnioji išleido Teresės autobiografiją, pavadintą „Vienos sielos istorija“, tik 2 tūkstančių tiražu. Bet netikėtai knyga tapo labai populiari, tiražai ėjo vienas po kito, vyskupai ir Prancūzijos didieji šventikai žavėjosi kartu su paprastais skaitytojais. XX a. pradžioje „Vienos sielos istorija“ buvo išversta į daugelį Europos kalbų. 1907 m. popiežius Pijus X pirmą kartą išreiškė norą, kad Teresė būtu pagerbta. Vienoje iš privačių audencijų jis, žavėdamasis ateitimi, ją pavadino „mūsų amžiaus didžiausia šventąja“. Teresė iš Lizje 1923 m. balandžio 29 d. buvo beatifikuota ir 1925 m. gegužės 29 d. kanonizuota. 1929 m. atsižvelgus į vis didėjanti piligrimų skaičių prie šventosios kapo Lizje mieste buvo pastatyta Šv. Teresės bazilika. 1997 m. popiežius Jonas Paulius II Mažąją Teresę pavadino Bažnyčios mokytoja.   Kaip buvo sumanyta šv. Teresėlės koplytėlė Šią gražią, dabar vasaros žiedų vainiku papuoštą koplytėlę padarė medžio drožėjas Tomas Stambrauskas. Meistras taip pat pirmiausia papasakojo apie šv. Teresėlę. Anot jo, kai ji mirė, jos laidotuvėse buvo ne daugiau kaip 30 žmonių, o kai buvo paskelbta šventąja, Romoje meldėsi keli tūkstančiai žmonių. „Kai buvau paprašytas padaryti koplytėlę su moterim šventąja, iš karto kilo mintis apie šv. Teresėlę ir jos pažadėtą „Rožių lietų“. Ši koplytėlė yra gana tiksli lietuvių liaudies meno rinkiniuose saugomų koplytėlių kopija, stengiantis išlaikyti tęstinumą. Kūrybos čia nedaug“, – sakė T. Stambrauskas. L. Kalantienė koplytėlės meistrui, kaip padėką už darbą, uždėjo ąžuolo lapų vainiką.   Koplytėle džiaugiasi visi Koplytėle kartu su prieniečiais džiaugėsi ir į svečius atvykę „Žolinčių“ akademijos atstovai su vadove Danute Kunčiene, linkėjo visiems vilties, kuri prikelia gyvenimui ir meilei. Paprienės seniūnaitė pasidžiaugė, kad šios vietovės gyventojai yra labai aktyvūs ir prisideda prie įvairių veiklų. Seniūnaitė dėkojo sveikuoliams už tokius gražius sumanymus, linkėjo vilties ir tikėjimo, sėkmės darbuose, kad šv. Teresėlė apsaugotų nuo ligų ir kitų nelaimių, kad visa Paprienė skendėtų rožių žieduose. Prieš keletą metų į Prienus ir Birštoną buvo atvežtos šv. Teresėlės relikvijos, tad tų įvykių dalyvės dalijosi patirtais įspūdžiais, pasakojo, kaip kiekvienas stengėsi prie jų prisiliesti ir patirti išgijimo stebuklą. Folkloro ansamblio „Gija“ dainininkės atliko giesmę, skirtą šv. Teresėlei, padainavo ir gražių lietuviškų dainų. Džiugu, kad Paprienėje, Žvėrinčiaus miške, atsirado dar viena graži viešoji erdvė, dar vienas gyvas paminklas, kuris lydės ir pasitiks keliautojus bei vietinius gyventojus. OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close