Išbandyta dar viena Lietuvos upė
Viename iš renginių prieš keletą savaičių teko sutikti pakuoniškį Eugenijų Kamarūną, kuris ne vienam prieniečiui, o ypač Pakuonio gyventojams, pažįstamas kaip buvęs mokytojas, istorikas, orientacinio sporto profesionalas, dabar – aktyvaus laisvalaikio leidimo ir turizmo upėmis plaustu entuziastas. Šiais metais Eugenijus plaukė dar viena Lietuvos upe. Ir nors kuklinosi neturintis nieko naujo pasakyti, paprašytas sutiko pasidalinti dar karštais įspūdžiais su laikraščio skaitytojais.
Plaukimas Dubysa – tai viena iš daugiau kaip dešimties pakuoniškio Eugenijaus Kamarūno kelionių plaustu. Nuo 2007 m., kai pasigamino pirmąjį savadarbį plaustą iš plastiko butelių irleidosi į pirmąją kelionę upe, dešimt metų nepraėjo, bet, pasak jo, buvo sezonų, kai plaukė ne kartą. O buvo ir viena kita pertraukėlė. Turizmo entuziastas dėkingas Pakuonio krašto verslininkui Arvydui Bijaminui, rajono savivaldybės Tarybos narei Loretai Jakinevičienei, Seimo nariui Vytautui Kamblevičiui, jau ne pirmus metus paremiantiems jo žygius upėmis.
Žaismingi plausto pavadinimai
Įprastai kiekvienai turistinei kelionei E. Kamarūnas ieško rėmėjų, su kurių pagalba turi galimybę išžvalgyti vandens turizmui tinkančias Lietuvos upes. Kartu, kaip pats sako, ir reklamuoja rėmėjus, o svarbiausia – Pakuonį bei Prienus. Du pavadinimai iš „P“ raidės nuo plausto niekada nedingsta. Kasmet keičiamas tik plausto pavadinimas. Vienais metais rėmėjo garbei jis buvo pavadintas „Pilamide“. Kai Eugenijus dalinosi savo dukros džiaugsmais, plaustas vadinosi „Ieva“,kai Lietuvoje buvo surengtas Europos krepšinio čempionatas – „Oranžinis drakonas“, kai vyko Kristijono Donelaičio metai – „Pričkus“. Šiais metais, kadangi plaukti teko Žemaitija ir pro Raseinius, kurie susiję su spalvinga, įvairiomis formomis padavimuose, priežodžiuose, anekdotuose ir grožinės literatūros kuriniuose gyvuojančia miesto legenda bei garsiąja Maironio poema „Raseinių Magdė“, Eugenijus suteikė „laivui“ skambų pavadinimą – „Magdė“.
Kartais į keliones E. Kamarūnas leidžiasi vienas, kartais su pakeleiviais. Ilgiausiai yra plaukęs savaitę (kartu su broliu Žeimena ir Nerimi). Šiemetinis maršrutas buvo vienas iš trumpesnių, todėl iš pradžių svarstė plaukti ne vienas, buvo ketinusių palaikyti draugiją, bet paskutinėmis dienomis – ar pabijota, ar nenorėta rūpesčių – pakeleivių neliko.
Pasigedo informacinių skydų
Žygis Dubysa prasidėjo nuo Kelmės, Tytuvėnų plento,iki magistralės Vilnius – Klaipėda per Lyduvėnus, Betygalą, Ariogalą… Sustodavo ir šiuose miesteliuose, ir kitose įdomesnėse vietose. Visą dieną plaukdavo, o maždaug nuo dešimtos vakaro pradėdavęs ieškoti gražesnės vietos sustoti. „Dubysa gana pritaikyta turistams, yra daug gerų, erdvių poilsiaviečių su laužavietėmis, pastogėmis, sporto, vaikų žaidimo aikštelėmis. Prieš plaukimą domėjausi maršrutu, kur galėčiau išlipti kažką įdomaus pamatyti. Internete yra tokia svetainė www.upese.lt, joje gana tiksliai išdėstyta, kas yra dešiniajame, kas kairiajame upės krante. Dažniausiai tai – upių intakai, miesteliai, kaimai ir žymesni objektai. Be to, visada turiu po ranka žemėlapį, kurį plaukdamas studijuoju, todėl jau būnu numatęs, kur išlipsiu. Bet kartais trūksta informacinių skydų prie upės (juokiasi). Keliuose yra ženklai, nuorodos, kur koks objektas, o upėje – nieko nepamatysi. Upe plauki, krūmais upė apaugus… Atrodo, čia, kažkurioj vietoj turi būti reikiamas objektas. O kurioj?… Kai randu gerą vietą prisišvartuoti, išlipu. Pasirodo, tą vietą jau praplaukęs, reikia porą kilometrų grįžti atgal. Ir kulniuoji atgal“, – prisimena Eugenijus. Kita vertus, svarsto jis, vargu ar įmanoma upėje sustatyti nuorodas? Kiek tų turistų praplaukia? O ar dėl tokių esą, kaip jis, kas ženklus statys? Tiesa, vieną malonų įvykį prisiminęs Eugenijus net nusikvatojo: „Kai plaukiau Šventąja, plaukdamas galvojau: kiek čia dar liko iki tos Ukmergės? Priplaukiu tiltą ir ant tilto užrašyta: „Iki Ukmergės – 3,5 km“. Šis dalykas plaukiant maloniai mane nuteikė. Galėtų tokių informatyvių ženklų būti daugiau. Galima būtų galbūt kilometražą (kuris matuojamas nuo žiočių) nurodyti.“
Keliones fiksuoja fotoaparatu
Keliautojas buvo iš anksto numatęs tas vietas, kuriais būtinai turi aplankyti, į kurias traukia lietuviai ir užsieniečiai būriais. Pavyzdžiui, maldininkų pamėgtas garsus Šiluvos miestelis… Pasak keliautojo entuziasto ir buvusio istorijos mokytojo, būtų nuodėmė čia neužsukti. Arba Lyduvėnų tiltas – įspūdingai atrodantis, bene ilgiausias ir aukščiausias tiltas Lietuvoje. „Aš apie jį girdėjęs gal šimtą kartų. Teko skaityti, kad prieš bene šimtą metų jis buvo pastatytas vokiečių iš medinių rąstų. Tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje“, – pasakoja mano pašnekovas.
Per dvi dienas, žinoma, labai daug nepamatysi, nes reikia ne tik istorinius paminklus lankyti, bet ir savo tikslo laikytis. Tačiau grožėtis, žvalgytis aplink galima ir nuo vandens. Nuotraukose, kurias parodė Eugenijus, matosi gražus kraštovaizdis, nors vietomis gausiai apaugęs krūmynais. Upė labai vingiuota, daug posūkių. Vietomis nuo vandens matosi labai gražūs krantai. Arba, atvirkščiai, nuo kranto – stulbinantis upės vingis, skalaujantis išvirtusių medžių šaknis ir glotnų pakrantės smėlį. Kitur – paplūdimį primenanti įlankėlė, kviečianti būtinai šioje vietoje išlipti.
Keliones upėmis Eugenijus fiksuoja senutėliu juostiniu fotoaparatu. „Kodėl jį turėčiau keisti, jeigu gerai tarnauja. Be to, jeigu ir sušlaptų ar pamesčiau, ne toks didelis nuostolis būtų. Fotografavimo įmonės savininkas man sakė: „Nemesk, tavo fotoaparatas geras. O su skaitmeniniais – pamatysi, turėsi vargo.“ Kartą Anglijos orouoste profesionalūs italų fotografai, pamatę senutėlį fotoaparatą, siūlėsi jį nupirkti, o aš pasiūliau pasikeisti. Aišku, kad toks sandėris neįvyko“, – smagų nuotykį prisiminė E. Kamarūnas.
„Mano upės jau mažėja“
Paklaustas, kuo Dubysa išsiskyrė iš kitų upių, vandens turizmo entuziastas trumpai susimąsto: „Išsiskyrė gal tuo, kad Dubysa – labai žemaitiška upė, kryžių apie tas vietas – daugybė: miestelio pradžioj, miestelio vidury, miestelio pabaigoj… Visur kryžiai, kryžiai, kryžiai… Žemaičiai vos ne paskutiniai Europoj apsikrištijo, bet labiausiai pamaldūs (šypsosi). Gal upė jaukesnė, palyginti su kitomis, bet sekliausia, kiek teko plaukti. Ja smagiau plaukti negu Nevėžiu. Ji sraunesnė negu kitos. Pati upė – iš didesnių Lietuvos upių yra viena mažesnių. Jau mano upės mažėja (juokiasi). Dar liko Minija, Venta… O kitos bus mažesnės ir man bus sunku išsitekti su savo plaustu.“
Beje, nenumatytai, bet ir Dubysoje Eugenijui su savo plaustu buvo gana ankšta: sutiko labai daug upės slenksčių, kuriuos reikėjo įveikti. „Kai juos įveiki, malonus jausmas apima (šypsosi). Yra keletas variantų įveikti slenksčius: jeigu slenksčiai labai dideli – išsimontuoju plaustą ir pernešu jį. Kitas variantas – išimu visą inventorių, o pats, pasišokinėdamas, bandau išlaviruoti. Trečias – pats brendu ir kilnoju plaustą per akmenis. Plaustas nėra sunkus, bet pasaugoti jį reikia. Tampyti reikėjo daug dar ir dėl to, kad Dubysa labai nusekusi. Upės lygmuo labai priklauso nuo kritulių kiekio, dabar vietomis vandens gylis maždaug apie sprindį. Tokiomis vietomis plaukimas neįsivaizduojamas. Kai matau, kad upė su manimi neplaukia, aš savo plaustą – kaip tą žirgą už pavadėlio – pasirišęs tempiu paskui per akmenis, tada vėl sėdu plaukti. Ir tokių vietų buvo daug, ir laikas labai trukdėsi. Mane perspėjo, kad tokių seklumų būtų dar daugiau, jeigu būčiau toliau plaukęs“, – patikino keliautojas.
Didžiausi įkyruoliai buvo paukščiai
Ačiū Dievui, žygyje mašalų, uodų nebuvo. Visų turistų siaubas miegoti netrukdė, bet užtat ramų poilsį trikdė paukščių keliamas triukšmas. Ypatingai pavakary ar anksti ryte – triukšmas toks, juokėsi Eugenijus, lyg sėdėtum halėj per sporto varžybas arba stadione. Labiausiai „triukšmavo“ lakštingalos. „Pasistačiau palapinę, o jos kad duodasi aplink!.. Viena, atrodė, kad specialiai – nutūpusi ant šakutės ir taip plaka į palapinę, kad norisi išeiti. Paskui pripranti prie ūžesio ir nieko. Kartą naktį prabundu nuo garsaus čiauškėjimo. Noriu dar pamiegoti – apsiverčiu ant kito šono. Girdžiu, gegutė kukuoja. Galvoju, ko gi ji, nenuorama, vidurnakty triukšmauja?.. Pasižiūriu, jau ne vidurnaktis – ketvirta valanda. Gegutė prikėlė“, – nūdienos požiūriu linksmais momentais, tąkart atrodžiusiais galbūt ir ne visai linksmais, dalijosi pašnekovas.
Be paukščių, kitų įkyruolių keliautojui sutikti neteko. Įkyriausios, pasak jo, būna įkaušę kompanijos, kurių pasitaiko pakrantėse, ypač savaitgaliais. „Jie man nebaisūs, bet labai įkyrūs. Sunku atsikratyti, nes jie nori pasiplaukioti, nori paklausinėti, o klausinėja nesąmonių. Tokius stengiuosi praplaukti (jeigu šaukia, kviečia), nes žinau, kad po to neatsikratysiu“, – juokiasi pridurdamas: „Būna, kai kas nors klausia, kaip čia vienas, miške (jeigu apsistoju pamiškėje)? Kaip nebaisu? Man nėra baisu. Vienas miške naktinį žygį dariau. Man smagu eiti. O į kaimą išėjau ir ieškau pagalio, nes koks šuo įsikabins į koją, ar dar kas nors. Nejauku eiti, o miške – smagu“, – patikina Eugenijus.
Kartais galima patikėti stebuklais…
Kiek man žinoma iš ankstesnių pokalbių su Eugenijum, ar leisdamasis į žygį mišku, ar plaukdamas upėmis, jis mėgsta susilieti su gamta, visata, pasinerti į save, medituoti, ieškoti atsakymų į klausimus. Nežinia, ar tai buvo iš aukščiau siųstas atsakymas, ar sutapimas, bet tai, kas įvyko šios kelionės pabaigoje, sako Eugenijus, galima pavadinti ir Dievo apvaizda, ir lemtingu sutapimu. „Kartais galima patikėti stebuklais“, – tarsi vis dar negalėdamas patikėti, kad tai įvyko su juo, Eugenijus kilstelėjo rankas į aukštį ir tęsė pasakojimą: „Plaukdamas galvojau, kaip man reikės pasiekti namus: palikti kažkur savo plaustą su manta ir paskambinti, kad atvažiuotų kas nors parvežti. Ar pačiam sustoti, paslėpti kur nors viską, važiuoti autobusu ir sugrįžus su savo automobiliu pasiimti. Buvau sutaręs, kad mane paims, bet žinau, kad tuo metu žmogus dirba. Plaukdamas žiūriu – plikoj vietoj stovi malūnas. Galvoju, reikia tą malūną patikrinti (gal bus galima „laivą“ jame laikinai paslėpti). Arčiau priėjęs žiūriu – sargas meškerioja (nusprendžiau, kad sargas, nes nieko daugiau aplink nėra). Pamatęs mane, pėdina artyn pažiūrėti, kas čia per stebuklas. Priėjęs žiūri į mane, aš – į jį. Matytas – matytas. Kamarūnas! Poška! Į glėbius! Vidury laukų, vidury miškų, kitam Lietuvos gale! Kaip tai įmanoma, klausiau savęs? Po tiek metų atpažinti vienas kitą? Pasirodo, jo dukra lankė pas mane orientavimosi sporto užsiėmimus, o jis pats dirbo Prienų ryšių mazge pas Joną Ivanauską. Jie abu su Ivanausku užeidavo pas mane į Sporto mokyklą. Ir aš jį puikiai pažįstu, ir jis mane puikiai pažįsta. Aš jam pasipasakojau, kad toliau jau neplauksiu, nes tuoj autostrada, tik galvoju, kur inventorių padėti. „Aš čia gyvenu netoliese, sako, už dviejų kilometrų. Ir šiandien važiuoju į Kauną.“ Geriau negali būti, galvoju. Pas seną pažįstamą palikau savo „laivą“ su visa manta, su juo besišnekučiuodami atvykom į Kauną, iš ten aš ir Pakuonį pasiekiau. Mano plaustas buvo saugiai paliktas. Toks įdomus ir geras sutapimas: ir geras pažįstamas, ir pasirūpina mano inventoriaus saugumu, ir į Kauną nuveža. Na, tiesiog Dievo dovana atsiųsta!“
Kada baigs plaukioti?
Štai tokia laiminga gaida lyg ir būtų galima kelionės nuotykius užbaigti, tačiau pažįstant Eugenijų ir žinant jį turint puikų humoro jausmą (jis ir kitų juokus supranta, ir iš savęs pasijuokti moka) nesitiki, kad pašnekesys taip rimtai ir baigsis. Paklaustas, kada baigs plaukioti, jis atrėžia: „Kol aš upių neišmaišysiu ir kol aš nepasensiu… Mano mama (kuri yra jau garbaus amžiaus – 86 metų) nuolat sako, kad šešiasdešimties ir daugiau sulaukus avantiūras reikia baigti, esą, aš jau senas ir turėčiau nurimti. O aš jai visada sakau: „Mama, jeigu aš dar plaukiu, tai aš ne senis. Kada aš nustosiu plaukti, tada būsiu senis. Ir kol dar dalyvausiu orientavimosi sporto varžybose, aš būsiu dar ne senis. O kai nustosiu bėgioti, tada būsiu pasenęs.“ Juokdamasis jis tęsia turintis dar didelį plaustą iš statinių, ant kurio telpa iki dešimties žmonių. Juo Nemuno kilpomis plaukioja ir mielai paplukdytų visus, kurie turi noro leistis į turistinį pažintinį plaukiojimą ir patirti neįprastų įspūdžių ant vandens. Vasarą didysis plaustas prisiglaudęs kolegos sportininko sodyboje „Vanagų vienkiemyje“.