home Veidai Per gyvenimą – dainos spindulių nutviekstu taku (GALERIJA)

Per gyvenimą – dainos spindulių nutviekstu taku (GALERIJA)

Tu gyveni tik vieną kartą, Gyvenimas tik vienas duotas! Išgerk jį visą – saldų, kartų, Nes jis tik vienas duotas!.. Šiais prasmingais žodžiais gražią praėjusios savaitės popietę prasidėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Prienų filialo mišraus ansamblio „Puriena“ vadovės Onutės Matusevičiūtės 50-mečio jubiliejui skirtas šventinis renginys, vykęs Prienų kultūros ir laisvalaikio centre.   Ar šventiniai renginiai, ar popietės, ar kelionės, ar tik eilinė ansamblio „Puriena“ repeticija – žmonių su regėjimo negalia bendruomenės susitikimai visada būna šilti ir nuoširdūs, leidžiantys pamiršti kasdienybę, pakilti virš smulkų rūpesčių, pajusti prasmingą buvimą kartu. Pakylėtai praėjo ir šventinis renginys, skirtas ansamblio vadovės Onutės Matusevičiūtės 50-mečio jubiliejui. Pasveikinti žmonių su regėjimo negalia bendruomenės narę, visad besišypsančią, dovanojančią aplinkiniams gerą nuotaiką Onutę Matusevičiūtę susirinko bendruomenės, ansamblio nariai, garbūs svečiai. Tarp jų – LR Seimo narys Andrius Palionis su padėjėja Vale Petkevičiene, Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevčius ir Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, įstaigų, organizacijų vadovai ar atstovai. „Muzika ir daina aklųjų ir silpnaregių gyvenime turi išskirtinę reikšmę. Svarbų vaidmenį muzika ir daina suvaidino ir Onutės gyvenime. Labai svarbų, labai reikšmingą – būti tarp žmonių ir parodyti kitiems, kad žmogus su negalia gali labai daug“, – kalbėjo LASS Prienų filialo pirmininkė Irena Karsokaitė, kurios idėja šventiškai pagerbti ansamblio „Puriena“ vadovę, „Chorų karų“ nugalėtoją auksinio jubiliejaus proga sulaukė visuotinio palaikymo.  

Gyvenimo spalvas atskleidžia muzika, daina ir bendravimas su žmonėmis

I. Karsokaitė susirinkusiesiems pristatė spalvingą O. Matusevičiūtės gyvenimo istoriją. Nors Onutės, kaip ir prieš pustrečių metų amžinojo poilsio atgulusio brolio Liongino, taip pat muziko, akyse nuo gimimo „švietė“ viena – juoda – spalva, gražiausias gyvenimo ir gamtos spalvas atskleidžia daina ir muzika, gėlių ir miško kvapai, medžių ir jūros ošimas, gražūs santykiai su artimaisiais, bendravimas su likimo broliais ir seserimis. Onutė gimė Švenčionėliuose, ten su šeima gyveno ketverius metus. Močiutė buvo ta geroji fėja, iš kurios Onutė sako gavusi didelį palikimą – ištisą dainų klodą. Jiedu su broliu buvo laimingi, nes nebuvo atskirti nuo artimųjų bendravimo. Visuose giminės suėjimuose – vestuvėse, krikštynose ar gimtadienių jubiliejuose – buvo laukiami. Kai Onutei sukako ketveri metukai, šeima iš gimtojo Švenčionėlių miestelio persikėlė į Kauną. Iš visų mylimiausių vaikystės dalykų Onutei labiausiai rūpėjo muzika, iš klausos pati mokėsi groti pianinu ir jau penkerių būdama buvo pakviesta akomponuoti pionierių chorui mokyklos šventėse. Pasisekė, kaip pati Onutė sako, ir Kauno aklųjų mokykloje. Ten mokydamasi lankė pianino būrelį, dainavo chore, vokaliniame ansamblyje, priklausė Lėlių teatrui. Po dvejų metų mokslus tęsė Vilniuje. Čia ir vėl Onutei su broliu, pasak jos, pasisekė – tais metais prie aklųjų mokyklos buvo įsteigtas B. Dvariono muzikos mokyklos filialas, tapęs tiltu į muzikos pasaulį. Onutė pasirinko fleitą. Greta to, sulaukusi 13-os, grojo mokyklos estradiniame ansamblyje. Baigusi devynias klases ir B. Dvariono muzikos mokyklos fleitos klasę, grįžo į Kauną ir įstojo į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą toliau studijuoti fleitos subtilybių. Pradėjo groti profesionaliame aklųjų ir silpnaregių pučiamųjų instrumentų orkestre, su kuriuo pasinėrė į koncertines keliones po visą Lietuvą.  

Asmeninis pasiekimų bagažas – keli aukštojo mokslo diplomai

Muzikinis perversmas Onutės gyvenime įvyko 1985 metais, kai iš profesionalių muzikų išgirdo pasiūlymą mokytis vokalo. Nuo tada prasidėjo ilga, sunki kelionė profesionalaus dainavimo keliu aukštyn – nuo J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos iki Lietuvos muzikos akademijos, iki magistro laipsnio, iki respublikinių ir tarptautinių konkursų. Pirmasis ir ypač reikšmingas – 1992 m. įvykęs respublikinis Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursas, kuriame Onutė laimėjo „Grand Prix“ apdovanojimą. 1994 metais Čekijoje vykusiame tarptautiniame aklųjų ir silpnaregių profesionalų muzikų konkurse pelnytas diplomantės vardas, o po trejų metų tame pačiame konkurse laimėtas laureatės vardas. Kartu su ne kartą geriausia koncertmeistere pripažinta Ligija Janulevičiene koncertuota Vokietijoje ir Čekijoje.  

Ir Prienuose tapo sava

Onutė jau trylika metų vadovauja kauniečių moterų vokaliniam ansambliui „Credo“. Darbo dienomis ji skuba į Kauno aklųjų ir silpnaregių centrą, kartą arba du per savaitę – į Prienus, kur jos laukia „Purienos“ dainininkai. Abiem ansambliams vadovė atiduoda visas jėgas ir savo neišsenkančią energiją, tačiau suranda laiko ir dar vienai savo meilei – sakralinei muzikai. Su bendramintėmis ji yra parengusi religinių giesmių Kalėdoms, Velykoms, gavėniai. Gieda Mišiose ne tik Kauno, bet ir kitų miestų ar miestelių bažnyčiose. O kur dar soliniai koncertai, be kurių švelnaus lyriško balso savininkės gyvenimas taip pat neįsivaizduojamas. Ji nuolat kviečiama ir laukiama Vilniaus kongresų rūmuose, jau ketvirti metai atlieka sakralines dainas tarptautiniame festivalyje „Vasara su Čiurlioniu“ Druskininkuose, nepamainoma atlikėja įvairiose šventėse, organizuojamose Kauno aklųjų ir silpnaregių centre.
Tarsi užvestas variklis, visur skubanti ir spėjanti Onutė dar dirba iliustratore Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetuose. Tarp darbų mėgsta skaityti knygas, klausytis serialų, keliauti. Yra aplankiusi ne vieną šalį, o Egipte patirtais įspūdžiais pasidalinusi ir su laikraščio skaitytojais.

Mylima visų ir visur, kur bedirbtų

Sakoma, džiaugsmą pažinsi tada, kai žinosi, kas yra ašaros. Nors Onutė negalėjo jų matyti, tądien ašaros spindėjo ne vieno akyse. Ypač ansambliečių, kurie be savo vadovės, pasak jos pačios, nė dainos jubiliejaus proga vieni sudainuoti negali. Ansamblio dainininkai ir filialo pirmininkė Irena Karsokaitė, sveikindami puikią vadovę ir nuostabų žmogų, linkėjo, kad jos širdyje niekada neišblėstų kūrybinė ugnelė, kad gyvenimas nepašykštėtų ilgų kūrybinių metų, kad energija, ištvermė, sveikata ir bekraštė asmeninė laimė žydėtų nevystančiais žiedais. Onutės pasveikinti atvykę vicemeras A. Marcinkevičius ir Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas R. Šiugždinis sakė matantys, kokios pagarbos gali nusipelnyti žmogus. Simboliška, kad meno pasaulio atstovą sveikino taip pat profesionalai ir dabar menui neabejingi valdžios atstovai, abu prieš daugelį metų su O. Matusevičiūte vaikščioję tais pačiais J. Gruodžio muzikos mokyklos koridoriais, lankę tas pačias paskaitas. A. Marcinkevičius sakė galėtų ir pats iš Onutės pasimokyti, ir kitiems parodyti, kad galima kiekvieną situaciją vertinti kaip pozityvą, iš kurio galima pasisemti daug energijos. Šios energijos netrūksta ir kolektyvui, kurio muzikinis lygis šiuo metu, pasak vicemero, labai aukšto lygio. Ir tai žmogaus, kuris geba paskui save vesti, pamokyti ir siekti, nuopelnas. Jį įvertino ir Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, kurio sveikinimą gerbiamai jubiliatei perskaitė vicemeras. Auksinio jubiliejaus proga puokštę gėlių, nuoširdžių sveikinimo žodžių ir palinkėjimų O. Matusevičiūtei įteikė LR Seimo narys A. Palionis. Saldžią dovaną, po saujelę gyvenimo saldumo, kuriuo linkėjo pasidalinti su visa bendruomene, pridėjo Seimo nario padėjėja V. Petkevičienė. Švietimo centro bendruomenės įpareigota pasveikinti „Chorų karų“ žvaigždę direktorė Danutė Stankevičienė sakė nepaliaujanti stebėtis Onutės gera nuotaika, trykštančia gyvybine energija, kurios tampa pilni centro koridoriai, kai tik į juos įžengia Onutė. Įteikdama vasarišką gėlių puokštę, D. Stankevičienė linkėjo jubiliatei išlikti jaunatviškai ir kupinai gyvenimo džiaugsmo. Prisidėdama prie visų gražių sveikinimų Prienų socialinių paslaugų centro direktorė Aurelija Urbonienė padėkojo Onutei už dovanotus koncertus Socialinių paslaugų centre, už neatsisakymą patarpininkauti perduodant Socialinio paslaugų centro direktorės prašymą įrašyti muzikėlę Vaikų dienos centrui. (Šį prašymą Onutė patvirtino Stano perdavusi.) Už optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, kuris trykšta lyg neišsenkanti versmė, jubiliatei dėkojo ilgamečiai LASS Prienų filialo ir ansamblio„Puriena“ draugai Prienų globos namų atstovai. Nors O. Matusevičiūtė gyvena Kaune, galima patvirtinti, jog dalis jos širdies yra ir Prienuose. Tai pabrėždamas, dažniau nei kiti Onutę matantis, jos skambančias dainas Kultūros ir laisvalaikio centre girdintis centro direktorius Džordanas Jogimantas Aksenavičius patikino, kad centro darbuotojai gali didžiuotis ir nebijoti pasigirti tuo, jog šalia dirba „Chorų chorų“ nugalėtoja. („Čia geros sąlygos darbui. Visada sakiau ir sakysiu, ir dėkosiu šiam Kultūros centrui“, – įsiterpė ansamblio vadovė). Gimtadienio progomis direktorius sakė visada palinkintis, kad bent pusė visų palinkėjimų išsipildytų. Jis linkėjo, kad visi išgirsti palinkėjimai išliktų ir Onutės atmintyje, kad jie būtų įgyvendinti, o jos balsas skambėtų ilgus dešimtmečius ne tik Prienų kultūros centre, bet ir Lietuvoje. Linkėjimus sveikatos ir Dievo palaimos, žygiuoti su daina per gyvenimą nuo viso Kultūros centro kolektyvo perdavė direktoriaus pavaduotoja Ligita Gediminienė. Filialo bendruomenės nariai dėkojo savo vadovei už dainas, už profesionalų darbą, stebuklingą galią perduoti savo gerąją energiją kitiems, gebėjimą pakelti nuotaiką. Pasak ilgametės bendruomenės narės Žanetos Slautienės, kai „ėjo“ „Chorų karai“, ji visiems šeimynykščiams ir kaimynams išūžusi galvas, ragindama nepraleisti koncerto ir balsuoti, balsuoti, balsuoti... Buvę ir esami ansambliečiai nešykštėjo Onutei šiltų žodžių ir apkabinimų, linkėjo mylėti ir būti mylimai, niekada nepalikti Prienų regėjimo negalios bendruomenės. Eiliuotą iš savo širdies sudėtą sveikinimą perskaičiusi ansamblio narė Irena Jakšaitienė perdavė Onutei didelį glėbį linkėjimų iš Alytaus ir Raseinių. Sveikinimų lietų užbaigė „Ilgiausių metų“, po kurio sujaudinta jubiliatė prisipažino net apsiverkusi, nes prie tokio dėmesio nėra pripratusi. Pastarieji metai, prisipažino Onutė, buvo paženklinti tėvelio ir brolio netekčių, todėl po visų ašarų Dievas leido ir pasidžiaugti. Ji labai džiaugėsi, kad nuo 2008-ųjų Dievas atvedė į Prienų kraštą, nes čia, patikino, puikūs žmonės, čia prisilietė savo sielos dalimi prie tautos dainiaus, gerbiamo Justino Marcinkevičiaus. Ir savo kolektyvui skiepija to nepamiršti, būti laimingiems ir vertinti, kad gyvena Justino Marcinkevičiaus žemėje. Vadovė širdingai dėkojo savo „vaikams“, kaip juos vadina, savo „Purienai“, „Purienėlei“. Į repeticijas ne tik iš miesto, bet ir iš aplinkinių kaimų – Šilavoto, Klebiškio, Bučiūnų – suvažiuojantiems. Ir pavargus, ir apsitriūsus iš ryto. „Tik dainos fanatikai šitaip gali. Didelis džiaugsmas su jumis visais dirbti“, – dėkodama visiems už sveikinimus ir už tai, kad paskyrė dalį savo brangaus laiko gražią vasaros dieną droviai šypsojosi visų gerbiama, už sielos skaidrumą, dvasios kilnumą ir daug kitų vertybių mylima jubiliatė Onutė Matusevičiūtė. DSC_4620   galerija0906

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close