home Tautinis tapatumas „Kodėlčiaus dvaro“ ir istorinės atminties saugotojai

„Kodėlčiaus dvaro“ ir istorinės atminties saugotojai

Ar kada nors pagalvojote, kad ramybė yra nuostabiausias jausmas? Ir kad jos nereikia ieškoti, jos visuomet pilna mumyse, namuose, aplinkoje? Sodyba gražioje vietoje, miško apsuptyje, prie buvusios Turistinės bazės – a. a. rašytojo Vytauto ir jo žmonos Raisos Petkevičių šeimos ramybės oazė ir rašytojo kūrybos liudininkė. Šiandien sodybą stengiasi prižiūrėti ir išsaugoti čia vasaras leidžianti rašytojo našlė, retsykiais atvažiuojantys vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai. O rymantys nebylūs mediniai paminklai primena čia virusį gyvenimą, kuomet vasaromis darbuodavosi ne tik pats rašytojas, bet ir medžio drožėjų gildijos atstovai. Šį rudenį sukako 36 metai, kai Vytautas ir Raisa Petkevičiai įsigijo apleistą sodybą. Miške skendinti sodyba su mediniu drožiniu „Kodėlčiaus dvaras“ prie įvažiavimo – ramus užutekis, kuriuo sutuoktiniai džiaugdavosi savaitgaliais ir vasaromis. Ten užaugino dukrą Liudmilą ir sūnus Vytautą bei Petrą, ten glaudė atostogauti atvykusius anūkus. Jau ketvertą metų be vyro čia šiltuoju metų laiku apsistojanti našlė pasakoja, kad sodyba buvusi visiškai apleista, pro šabakštynus ir krūmynus praeiti nebuvo galima. O kai aplinką sutvarkė, net kaimynai ateidavo pažiūrėti. Plika akimi matosi, kad kiekvienas, net ir mažiausias kampelis buvo sutuoktinių širdžių šilumos sušildytas. Dar išlikęs dailus alpinariumas, prižiūrimi gėlynai, vejos, tačiau nenumaldomai nyksta laiko gludinami žalumoje skendintys statiniai, skulptūros, nes viskam restauruoti reikia daug lėšų.

 

Kodėl „Kodėlčiaus dvaras“?

– Todėl, kad knyga buvo tokiu pavadinimu parašyta. „Kodėlčius“ – knyga iš vaikų, anūkų gyvenimo. Nespėjo tik proanūkių išdaigų papasakoti, – su liūdesiu atsidūsta R. Petkevičienė. – Kai Vytauto jau nebėra, aš vis galvoju: kaip jis galėjo visa tai įgyvendinti? Išauginome keturis vaikus, parašė šitiek knygų! – kalba našlė, vedžiodama po erdvų, saulės spindulių pro medžių viršūnes nušviestą, nupjauta žole ir besisklaidančiais rudeniniais lapais kvepiantį kiemą. Atvykus pirmiausia krinta į akis didelės medinės skulptūros. Kiekviena skirta kam nors iš šeimos narių. Taip, pasak p. Raisos, norėjęs Petkevičius – įamžinti išėjusiųjų atminimą. Kiekvienas paminklas – tam tikro gyvenimo etapo liudytojas, su savo istorija. Deja, ne pačia šviesiausia.  

Medines skulptūras būtina restauruoti

Pirmasis statinys, pastatytas sodyboje, – medinė skulptūra broliui Petrui, kuris žuvo paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis, vos devyniolikos sulaukęs. Šią ir dar dvi skulptūras pastatė skulptorius Ipolitas Užkurnys. Vieną skulptūrinę kompoziciją sukūrė Vladas Rakuckis, o užbaigė pats Vytautas Petkevičius. Netoli nuo paminklo broliui stovi net6,1 maukščio1982 m. pastatyta skulptūra rašytojo tėvams. Trečioji, pati aukščiausia, siekiant beveik7 m, skirta V. Petkevičiui. Tai stulpinis reljefas jo knygos „Paskutinis atgailos amžius“ motyvais. Taip įamžinti rašytoją, pasak našlės, norėjęs I. Užkurnys. – Ipolitas labai gerbė Vytautą, visas jo knygas perskaitydavo. Vasaromis, kai atvažiuodavo pailsėti į sodybą, čia dirbdindavo medžio skulptūras. Abu jie buvo kažkuo panašūs: išore – tvirti, aukšti – vyrai ąžuolai, o širdyje – jautrūs žmonės. Vieną vasarą, po to, kai buvo pastatyta skulptūra Vytauto tėvams, nuo vėžio mirė jo sesuo. Vytautas paprašė Ipolito pastatyti paminklą ir seseriai, sakė: „Aš noriu, kad visiems atmintis būtų“. Skulptorius sutiko, paprašė fotografijos. Pamenu, Ipolitas dirba, o Vytas rašo savo kabinete ir vis ateina patylučiais pasižiūrėti, kaip anam sekasi. Kartą sako: „Ipolitai, tai kaip čia išeina – kažkaip nepanašu į mano seserį? Ką tu čia prigalvojai?“ O tas, kirvuką rankoje laikydamas, kad pagrūmos: „Eik iš čia. Aš tavęs nemokau rašyt, tu manęs nemokyk drožt!“ Štai, ką reiškia kūrėjai, – pasakodama, lygiai kaip kadaise rašytojas, oriai ir garsiai šią frazę ištaria Raisa. – Kai Ipolitas atvažiavo čia, jau buvo paskaitęs romaną „Paskutinis atgailos amžius“. Jis buvo taip sukrėstas, kad padirbdino tokį paminklą, kokį pats įsivaizdavo. Paminklas aukštas, jo viršuje – Vytauto biustas, o medžio raižiniuose – romano herojai, visi sukilėliai.1986 m. išleista knyga, skirta šviesių Kauno darbininkų atminimui, tada atrodė labai drąsi ir žadino tautinę savigarbą. O per tą sąjūdį tėvas taip antros dalies ir neparašė... – atsidūsta rašytojo našlė. Pasak jos, pirmasis romano pavadinimas buvęs „Aukšti Kauno kaminai“. Jie taip pat pavaizduoti skulptūroje. Kygos pavadinimas pasikeitė, kai ji buvo atiduota į leidyklą. – Mano dukra taip pat literatė. Tai mes su ja ir klausiam: tėveli, kaip tu taip įtikinamai parašei? Atrodo, kad matei visa tai? Jis sako: „Atrodo, diktuoja kažkas...“ Šitai mane sukrėtė. Jis naktį kad šoks iš lovos ir greit kažką rašo, rašo... Dabar aš tikiu, kad čia Dievo dovana, – pro ašaras kalba Raisa. Jos teigimu, į šią skulptūrą sutelpa ir tautos istorijos tragizmas, kančia, ir paties Vytauto gyvenimas. Gyvenimas, susidėjęs ne tik iš džiaugsmo, pergalių ir sėkmės. Sunkios akimirkos, liūdnos minutės, slegianti vienatvė draugams nusigręžus, pasak našlės, taip pat buvo jo dalis. Apie tai p. Raisa jau nebenorinti kalbėti, sako, pavargusi. Mieliau pasakoja apie „dvarą“ ir jo aurą, traukusią ne tik skulptorius. Viena iš įsimintinų istorijų, kurią prisimindama sodybos šeimininkė ir dabar negali kalbėti be ašarų, nutikusi dar vyrui gyvam esant. – Vieną pavasarį Vytautas pirmas atvažiavo į sodybą. Tąkart staiga iškrito sniegas. Jis, kaip įprastai, ėjo į kaimą pieno. Kartą sako: „Einu pieno ir matau – juda kupstas sniego.“ Priėjęs aptiko gandrą po sniego patalu. Paėmęs į pažastį atnešė į trobą, uždėjo maišą, kad nesušaltų ir išlėkė į Prienus maisto. Iš ryto atsikėlęs rado jau du gandrus. Pasirodo, antrasis surado savo porą. Sniegui nutirpus, vyras paleido gandrus. Rudenį – kažkokia mistika – atskrenda tie du gandarai ir trys gandriukai! Mes ir verkėm, ir džiaugėmės. Vyras vėl į Prienus. Gavo stulpą, vyrai padėjo jį pastatyti. Bet gandrai negalėjo nutūpti, tik ratus suko ir suko... Miškininkai mums pasakė, kad medžiai per aukšti, trukdo gandrams nutūpti. Po to kokius tris ar keturis metus atskrisdavo prieš išskrisdami į šiltuosius kraštus, sukdavo ratus ir rėkdavo. Taip jie Vytautui dėkojo už išgelbėtą gyvybę. Vaikščiodamos po sodybą, prieiname seną namą, kuris stovi toks, kaip ir pirktas, tik truputį restauruotas. R. Petkevičienė pasidžiaugia, kad naują namo stogą vyras uždengė, gavęs pinigų už „Durniškių“ knygą, ir dėkoja Dievui, jog davęs proto protingai išleisti pinigus. Kitame, naujame pastate ji apsigyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nes pastatas nešildomas. Ant jo sienos atminimo lenta – „Pavyzdinga sodyba“. Šalia pritvirtintas Kauno herbas, kurį padovanojęs Kauno meras, kiti draugų ir menininkų dovanoti darbai. Tebestovi tuščias stiebas, ant kurio kiekvieną dieną šeimynykščiai keldavo Petkevičių šeimos vėliavą. Prie namo, kieme – metalo skulptoriaus V. Jaručio V. Petkevičiui jo 70-mečio jubiliejui dovanota skulptūra, vaizduojanti gėlę. Pasak p. Raisos, pats atvežė ir pats pastatė. – Tėvelio jau nebėra ketveri metai, mes vis kažkuo skulptūrą padengdavome, kad nerūdytų, bet šiemet kažkaip užsiliko. Šiais strypais galima groti – kiekvienu išgaunamas vis kitoks garsas, – sako sodybos šeimininkė, parodydama, kad šia skulptūra galima kurti muziką. Vidury kiemo – milžiniškas riedulys su kyšančiais „ragais“. Tai Petkevičiaus dovana žmonai. – Jis su kaimynu Tamošiūnu atrideno didelį riedulį, padarė strypus. Čia džiovinu stiklainius uogienėms, grybams konservuoti. Ši vieta visą dieną saulėta – išrinko pačią geriausią, – sugrįždama į gražiausius prisiminimus nusišypso našlė.  

Rūpintojėlis – „Atminties tako“ kūrėjų dovana

Besišnekučiuodamos prieiname dar vieną, pačioje matomiausioje sodybos vietoje, priešais kuklią terasą, stovintį paminklą. Jis taip pat turi savo istoriją. Vyras, pasak p. Raisos, labai bičiuliavosi su medžio drožėjais, skulptoriais iš visos Lietuvos. Moteris gerai prisimena1988 m., kai į Petkevičių sodybą suvažiavo drožėjai, turėję dirbdinti skulptūras Birštono „Atminties takui“. – Kai jie atvažiavo pas mus į Birštoną, ant kalnelio, prie kaimo, buvo Turistinės bazės pastatai. Ten suvežė ąžuolus, su kuriais dirbo drožėjai. O kur gi Petkevičius bus nuošalyje! Jis su vyrais diskutuodavo, ginčydavosi, kalbėdavo ir apie literatūrą, ir apie skulptūrą, dailę, teatrą... Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia kūrybos žmonės! O vakarais jis visus pakviesdavo į pirtį. Po pirties – ir alutis, ir ginčai... Kai baigė darbą, susirinko į mūsų sodybą pietauti. O menininkai nebūtų menininkai – provokuoja Petkevičių: „Mes mėnesį pas tave dirbam ir nežinom, ką tu ten darai, kokį namą pastatei? Na, einam parodysi“. Viena grupė nuėjo su juo, o kiti greitai maišo cementą, kažką kloja, tvirtina. Ir per tą laiką, kol Petkevičius vieniems rodė, ką pastatęs, kiti pastatė paminklą – rymantį Rūpintojėlį. Petkevičius atėjo ir apstulbo. Menininkai pasakė, jog ši skulptūra skirta jam už menininkų globojimą, – rodydama skulptūrinę kompoziciją pasakoja našlė. – Po kažkurio laiko Petkevičius vaikščioja, vaikščioja aplink, galvoja, o paskui imasi drožti. Išdrožė kryžių, pastatė už Rūpintojėlio ir pasakė: „Va, dabar kompozicija baigta. Atrodo, Rūpintojėlis ir sako: žmonės, ar vertėjo man lipt už jus ant kryžiaus?“. Na, tikrai, ar vertėjo?! Kiek neteisybės, kiek melo, kiek purvo išpilta. Nunyko tautos moralė, kultūra, garbinti šventi dalykai nuėjo kažin kur... Man gaila, kad šiemet tiek lijo lietūs, o mes nepadengėm skulptūros jokia apsaugine medžiaga. Anksčiau tai visada darydavo Vytautas. Skulptūros sensta, blunka, eina užmarštin. Lėšų mes neturim jas rekonstruoti, o drožėjams, matyt, nereikia išsaugoti šitą visą turtą, istorinį palikimą, – apgailestavo našlė.  

Laikas gydo žaizdas...

...o prisiminimai ir vėl jas atveria. Kaip neatvers, sako p. Raisa, jeigu viską primena kiekvienas daiktelis, kiekviena kertelė. – Vytas pats labai daug dirbo su medžiu, darė viską. Sako, tu labai mėgsti raganes, aš tau padarysiu tvorelę. Įrengė dailią tvorelę, su stogeliu, prikarstė įvairių daikčiukų. Pasodino rūtų, daugiamečių gėlių, kad raganės šaknys neišdžiūtų. Kiek jis po savo tvirta, geležine išore slėpė švelnumo, romantizmo! – švelniai sutuoktinį prisimena našlė. – Būdavo, kai tik iš ryto pražysta kokia gėlė, jis pirmas ją fotografuoja. Arba rašo, rašo ir staiga meta, bėga į kiemą ir jau kažką dirba, kala. Visas sodybos apstatymas, įrenginiai – jo sumanymas, jo padaryta. Čia guli ir jo šuo Džonis – vilkas, 14 metų su mumis gyveno. Vytautas padarė paminklą, antkapį, pasodinome gėlių. Pastatė naują didelį pastatą, norėjo atidaryti dirbtuves medžio drožėjams mokyti. Bet... kai prasidėjo persitvarkymas, visos svajonės sužlugo. Niekam nereikėjo. Ir dabar čia guli tvarkingai apdengti keturi ąžuolai, laukiantys drožėjų. Birštono drožėjas Venckus, dabar išvažiavęs į užsienį, buvo pradėjęs dirbti. Čia guli nepabaigtas ir pats Ipolitas su pakelta ranka. Pusė darbo guli, bet kai Venckus išvažiavo į užsienį, viskas liko. Liko ir Vytauto nepabaigti darbai, – sako sodybos šeimininkė. Jau tik retkarčiais naudojamos vaikaičiams ir provaikaičiams žaisti įrengtos karstyklės, sūpynės, „indėnų“ tvirtovė, namas, kuriame jie mėgo miegoti vasaromis. Namas pakeltas ant pastolių, kad pelės vaikų negąsdintų. Medžiuose buvę gausu inkilų, daug jų dabar nukritę. Daug medžio statinių rašytojas dirbo su anūkais, mokė juos darbo. Šiandien, atsidūsta našlė, jie atvažiuoja, glosto, prisimena senelį. Netoliese, miško pašonėje, pavožta 40-ties metų senumo valtis. – Vytautas pats ją prižiūrėjo, saugojo. Mes su vaikais šia valtimi visą Lietuvą apiplaukėme. Čia guli ir išdžiovintas ąžuolas, kurį pats Petkevičius ketino drožti, – patikina p. Raisa. Žvalgaisi ir negali nepastebėti ir neįvertinti – viskas kruopščiai apgalvota, iki smulkmenų tobulai padaryta. Net preciziškai padirbdinti bičių aviliai. Vytautas, anot našlės, pats prižiūrėdavo avilius, bites, pats sukdavo medų. Medaus niekada nepardavinėdavo – vaišindavo medumi su agurkais svečius, įdėdavo lauktuvių kiekvienam atvykėliui. Iš kelių dešimčių avilių belikę keletas, kitus ji išdovanojo bitininkams. Anot moters, dar gyvas būdamas sakęs: „Atiduok avilius tiems, kurie myli bites. Nespėjo jis net pažado anūkams ištęsėti – parašyti knygą „Bitutė bičiulytė“. Liūdna ir graudu V. Petkevičiaus našlei matyti nykstantį vyro gyvenimo įdirbį, pastangas ir viltį, kad visa tai liks vaikams ir vaikaičiams. Jie, anot našlės, neturi tiek lėšų, kurių reikėtų restauruoti daugybę statinių, skulptūras. Tačiau ir parduoti sodybos neketina, sako, buvo norinčiųjų, bet visi kalba apie restoranus ir viešbučius. Sako, jeigu parduosianti, išduosianti vyro atminimą. Labiausiai norėtų, kad „Kodėlčiaus dvare“ vėl apsigyventų kūrybos dvasia, kurtų menininkai, darbuotųsi kryždirbiai ir medžio drožėjai, mokytų šio amato jaunimą. – Jeigu valstybė norėtų, galima būtų įrengti muziejų. Vyras norėjo išnaudoti didelį sodybos plotą visų savo knygų vaikams herojams, galima būtų ir jų skulptūras čia patalpinti. Su Petkevičiaus knygomis užaugo ne viena vaikų karta. „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, „Sieksnis Sprindžio vaikas“, „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“, „Kodėlčius“ – šios knygos auklėjo ištisas kartas. Labai skaudu, kad šiandien nurašoma žmogaus, kurio vardą kartais bijoma garsiai ištarti, kūryba, kai žinai, kiek jis atidavė tam jėgų ir sveikatos, – sako R. Petkevičienė.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close