„Tūkstantmečio septintokė“ – mokinė iš Skriaudžių
Šiais metais nacionalinio televizijos konkurso ,,Lietuvos tūkstantmečio vaikai” nugalėtoja Tūkstantmečio septintoke tapo Skriaudžių pagrindinės mokyklos mokinė Eglė Liagaitė. Ją palaikė ne tik didelis draugų būrys televizijoje, bet ir likusieji namuose prie televizorių ekranų.
Iš Vilniaus Eglutė grįžo puikios nuotaikos ir su krūva apdovanojimų. Jai buvo įteikta daili stiklinė statulėlė, planšetinis kompiuteris, kvietimas apsilankyti eduakcinėje programoje „Rūtos“ šokolado muziejuje Šiauliuose. O kur dar „Keistuolių“ teatro dovanos, knygos, visai klasei suteikta galimybė apsilankyti „Tarzanijos“ pramogų parke ir daug kitų dovanų. Be apdovanojimų neliko ir Eglę lydėjusi klasės auklėtoja Aidutė Jurešienė, pelniusi žurnalo „Iliustruotoji istorija“ prenumeratą.
Auklėtojos teigimu, Eglutė yra šiuolaikinė lyderė, turinti visas lyderio savybes: yra kūrybiška, iniciatyvi, atsakinga, mėgsta vadovauti ir yra pavyzdys kitiems. Dar ji yra draugiška, linksma, padedanti penktokui broliui.
„Brolis irgi labai gudrus vaikinas. Praėjusiais metais matematikos olimpiadoje rajone buvo pirmas, o Respublikoje – antras, – teigė A. Jurešienė. – Mokytojams turėti tokius mokinius yra labai malonu, o mokyklos vaikai turi į ką lygiuotis. Eglė yra sektinas pavyzdys kitiems mokiniams. Nors ji, atrodo, lėtai, susikaupusi atlieka visus darbus, bet jos mąstymas žaibiškas. Į klausimą gali labai greit ir argumentuotai atsakyti. Manau, tai ir padėjo Eglei užtikrintai laimėti,“ – patikino ji.
Pasak A. Jurešienės, Eglutė jau nuo 5 klasės siekė šio tikslo ir pati, ir paskatinama šeimos bei mokyklos. Penktoje klasėje finalinėje protų kovoje buvo trečia, šeštoje klasėje – antra, o septintoje tapo nugalėtoja (13 taškų persvara). Penktoje klasėje mokinei norėjosi pačiai save išbandyti, pasitikrinti, ko yra verta. Nusivylimo, anot auklėtojos, likus trečioje vietoje, nebuvę jokio. Kitais metais nuoširdžiai džiaugėsi antrąja vieta, nenusivylė be apdovanojimo likusi ir Metų skaitytojo konkurse. Na, o šiais metais visiems buvo daug džiaugsmo, kad Eglės žinios, atkaklumas ir ištvermė buvo vainikuoti pergale.
O ištvermės ypatingai reikėjo. Eglė nacionaliniame televizijos konkurse dalyvavo tris kartus, į pusfinalius ir finalus vyko šešis kartus. Nors filmavimo televizijoje procesas, anot auklėtojos, ilgas ir varginantis, norinčiųjų palaikyti klasės draugę buvo daugiau, nei mokykla galėjo vežtis. Į pusfinalį buvo leista atvykti dešimčiai palaikymo komandos narių, o į finalą – dvidešimčiai. Kol trunka filmavimas, vaikams pustrečios valandos tenka stovėti. O kur dar techniniai nesklandumai… „Reikia didelės kantrybės ir stiprybės visa tai ištverti“, – sakė A. Jurešienė.
Finalinio konkurso metu auklėtoja buvo rami, nors vieną kartą Eglė buvo nukritusi į šeštą vietą. Matydama, kokia rami mokinė, neabejojo, kad ji dar parodys, ką gebanti. A. Jurešienės įsitkinimu, išsiveržti į lyderius ir nugalėti Eglei padėjo greitas mąstymas: „Į žaibinius klausimus ji atsakinėjo greit ir taikliai. Gal ji ir pati buvo užtikrinta ir tikėjo savo sėkme, kad buvo tokia rami“.
Giria ne tik mokytojai, bet ir klasės draugai
Eglutę sutikau mokykloje, technologijų pamokoje, kurioje septintokės su technologijų mokytoja, Skriaudžių pagrindinės mokyklos direktore Renata Liagiene mokėsi gaminti valgį. Eglė niekuo neišsiskyrė iš savo klasės draugių. Rami, susikaupusi, ji užsirašinėjo receptus, į koreposndentę ir fotoaparato spragsėjimą nekreipdama jokio dėmesio. Tarsi ne dėl jos atvykau.
Kol mokinės ruošė valgius, pakalbinau Eglės mamą Renatą. Paklausta, kiek kainuoja investicijos į gabaus vaiko ateitį, ji atsakė su vyru negailintys meniniam vaikų ugdymui. „Eina jie ir į meno mokyklas, spektaklius, skaito knygas. Labai daug išleidžiame knygoms. Kiekvieną mėnesį apsilankome knygyne. Ir sau nusiperku, ir Eglė visada išeina su glėbiu knygų. Veiverių bibliotekoje perskaičiusi jau visas knygas, kurias norėjo perskaityti, dabar važiuoja į Kauno bibliotekas. Bendram vaikų išprusimui labai padeda kelionės. Stengiamės kasmet išvykti su šeima. Vasarą rengiame pažintines keliones į tolimas šalis, žiemą vykstame į kalnus slidinėti. Nebuvo nė vienos kelionės, kad būtume su vyru dviese, be vaikų, išvažiavę. Geriau kukliau, bet daugiau pamatyti. Kai vaikai buvo maži, rengdavome turistinius žygius baidarėmis, su palapinėmis, kur nereikia didelių investicijų. Žiūrime, kad kelionė būtų pažintinė, nakvojame kempinguose, kad galėtume sau leisti nuvažiuoti toliau už mums priimtiną kainą, pamatyti šalis, aplankyti muziejus. Vyras laisvai kalba vokiškai, šiek tiek lenkiškai, mes su Egle angliškai, todėl sunkumų kelionėse lyg ir nekyla. Vaikų akiratis labai plečiasi, nes jie pamato netikėtas vietas, atsiranda susidomėjimas įvairiais dalykais. Ir labai daug kalbamės su vaikais pačiomis įvairiausiomis temomis“, – pasakojo R. Liagienė.
Mama prisiminė, kad iki metų ir septynių mėnesių Eglutė visiškai nekalbėjo. Sėdi ant sofos ir varto knygas su paveikslėliais. Paskui staiga atsirišo – pradėjo kalbėti sakiniais. O knygos liko pagrindinis palydovas gyvenime: kur beeitų, visur nešasi knygą.
Paklausta, kaip pasikeitė gyvenimas po konkurso, Eglė atsakė: „Niekaip. Tik truputį daugiau dėmesio kaime sulaukiu“. Karolina, viena iš geriausių nuo darželio laikų klasės draugių, patikino, kad Eglė liko tokia pati draugiška, padeda draugams, nors kaip ir anksčiau kartais pasako: „Darykit patys“. Bet dėl to jie nepyksta, nes žino, kad draugė nori gero.
Prisimindama televizijos konkursą, Eglutė pasakojo į jį važiavusi rami ir atsipalaidavusi. „Atsistojusi sakydavau sau: Egle, nusiramink, čia tik žaidimas“. Iš pusiausvyros kartais išvesdavo draugų paskatinimai: „Na, Egle, dabar pavaryk!“ Tada vėl išsigąsdavau“, – juokiasi Lietuvos metų septintokė.
Nors trečias kartas Eglei nemelavo, jokių lemtingų ženklų prieš tai nebuvę, nieko ypatingo nesapnavusi. Įdomus nutikimas buvęs tik kitą dieną po konkurso. Finale buvęs klausimas apie konklavą (kas renkamas konklavoje?), o atsakymo ji nežinojusi. Kitą dieną per televizijos žinias išgirdusi: „Konklava išrinko popiežių.“ Auklėtojos A. Jurešienės pastebėjimu, lemtingi ženklai buvo po žaidimo, kai dar tik buvo skelbiami rezultatai. Eglės rezultatas buvo 77. Pati Eglė pamena, kaip su broliu žaisdavę žaidimą, kuriame būdavę 7 šeimos nariai.
Darbšti, viskuo besidominti septintokė su klasės draugu šiais metais įstojo į Nacionalinę moksleivių akademiją, kurioje mokosi geriausi mokiniai iš visos Respublikos. Nors ji visada teigia, kad nemėgsta matematikos, šis dalykas jai labai sekasi, todėl stodama į Nacionalinę moksleivių akademiją dar dvejojo, ar matematiką, ar lietuvių kalbą rinktis. Pasirinko lietuvių kalbą. Šiuo pasiekimu Eglė labiau džiaugiasi negu laimėjimu „Tūkstantmečio vaikuose“, nes televizijos konkursas, anot jos, tik žaidimas, kur gali lemti ne tik žinios, bet ir fortūna, o mokymasis Nacionalinėje akademijoje yra didesnis įvertinimas, turėsiantis įtakos karjerai.
Mokslai gabiai ir žingeidžiai mergaitei sekasi gana lengvai. Kaip pati sako, savaime viskas pavyksta, be ypatingų pastangų. O gabumus kalboms turbūt paveldėjo iš visų šeimos narių: imlaus kalboms tėvelio, mamos, močiutės (vokiečių kalbos dėstytojos). Tai jos pamokyta, Eglutė į priešmokyklinę klasę nuėjo jau gerai pažindama raides. Šiandien ji skaito viską – ir savo amžiaus knygas, ir romanus, ir mokslinę literatūrą, tokią kaip „Iliustruotasis mokslas“. Šį žurnalą, pasak klasės auklėtojos, Eglė pamėgo dar penktoje klasėje. „Iš mokslinės literatūros sužinai daug daugiau. Atrodo, paprasti dalykai, bet jie išplečiami, analizuojami daug giliau nei per pamokas“, – kalbėjo žinių trokštanti septintokė. Net ir vykdama į filmavimą ji pasiėmė romaną, tikėdamasi rasti laiko paskaityti. Pasak auklėtojos, tai rodo, kad Eglė nesureikšmina konkurso ir užsiima tais dalykais, kurie jai malonūs.
Aktyvi mergaitė dar groja kanklėmis, gitara, dainuoja ansamblyje „Oktava“, daug laiko skiria mokyklos mokinių klubui, yra Lietuvos skautijos narė, lanko sportinius šokius, matematikų, rankdarbių, floristikos ir dizaino būrelius, šiais mokslo metais ruošiasi dalyvauti mokyklos prezidento rinkimuose. Užaugusi Eglė svajoja tapti interjero ir eksterjero dizainere. Kaip pati sako, „esu prie meno“. Šį pomėgį lavina žaisdama kompiuterinį žaidimą, kuriame galima statyti namus, kurti jų aplinką. Ji svajoja gyventi nuosavame name netoli Skriaudžių, gal net ir Kaune, bet nieko prieš ir bute, jeigu jis būtų didelis ir erdvus.
Paklausta, ar ketina „Tūkstantmečio vaikuose“ dalytvauti ir kitais metais, Eglutė atsakė nežinanti. „Gal ir būtų gerai, bet jau reikia galvoti, kaip, už kokius pinigus reikės nuvykti. Atrodo, vėl užkrausiu mokyklai naštą“, – lyg suaugusi svarsto mokinė. Ji žino, kad mokyklai ir vaikams teko ir savomis lėšomis prisidėti, kad nuvyktų į televiziją. Tiesa, išvyką į pusfinalį parėmė vicemerė L. Jakinevičienė ir Tarybos narys V. Kamblevičius, o patekus ir į finalą, stengėsi išsiversti patys.
Žinant, kad „Tūkstantmečio septintoke“ tapo mažos gyvenvietės mokinė, tai didelė garbė Prienams. Taip pat žinant, jog kol kas yra remiami tik rajoninių olimpiadų nugalėtojai, vykstantys į respublikines olimpiadas, būtų puiku, jeigu didesnis dėmesys bei paskatinimas būtų skiriamas ir kitiems gabiems vaikams.
Roma Sinkevičiūtė
