Pasisemti patirties ir pailsėti – mokytojų kelionė į Anykščių kraštą

Birželio 19 dieną, baigę visas ataskaitas ir pažangos analizes, apibendrinę refleksijas ir medžiagą paskutiniam posėdžiui, gimnazijos mokytojai leidosi į edukacinę – pažintinę kelionę.

Pakeliui į Anykščius aplankėme Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, kuri svetingai pasitiko šviesiomis erdvėmis: dar 1938 metus ir patį Smetoną menanti fojė grindų mozaika, jaukūs koridoriai, išpuošti skoningais mokinių darbais, puikiai įrengti kabinetai tarsi sakė, jog mokytis ir dirbti šioje mokykloje smagu ir gera. Gimnazijos direktorius Adolfas Girdžiūna papasakojo apie mokyklos veiklas, pasidalijo patirtimi, kaip jiems sekasi ugdyti gabius mokinius, pasidžiaugė aktyviu gimnazistų dalyvavimu etnografinėse vakaronėse, jaunimo mišraus choro pasiekimais, tradicine tapusia Olimpinių žaidynių diena. Nors pabendrauti su mokiniais nebuvo galimybių, tačiau tikime, kad mokyklos lankstinuko puslapyje įrašyti apie savo mokyklą jų žodžiai yra nuoširdūs ir tikri: „Gimnazija – skruzdėlynas, kur daugelis dirba bendram labui, bet visada turi galimybę puoselėti savąjį „aš“. Gimnazija – žirnių ankštis, kur vienas kito neskriaudžia – visi kartu auga“. Džiaugiamės, kad iš šios mokyklos išsivežėme ne tik gerų įspūdžių, bet ir idėjų savo darbams.

  Ir Anykščių krašte žvalgėmės kitomis nei įprasta akimis – ne didysis Puntukas ar šilelio dainiaus klėtelė mus šįkart traukė, o vienas didžiausių Lietuvos vandens telkinių – Rubikių ežeras, kurį ne taip greitai ir lengvai apeisi – jo labai vingiuota kranto linija tęsiasi net 24 kilometrus. Ne visai palankus oras buvo maudynėms, bet užtat nuostabia panorama ir ežero puošmena – salomis, kurių yra net šešiolika, galėjome grožėtis iš Rubikių apžvalgos bokšto. Susipažinti su Anykščių krašto etnografiniu paveldu – materialine krašto kultūra (senų laikų rūbais, buities įrankiais), papročiais, tradiciniais valgiais mus svetingai pakvietė sodyba „Saulės blynas“ ir jo šeimininkė Irena. Pasitikrinome, ar dar pažįstame augalus, kartu gaminome ir valgėme aukštaitiškus blynus su bulviniu dažiniu, gėrėme skanią arbatą, kvepiančią obuoliais.

  Neaplenkėme ir 1926 m. įkurto Anykščių vyno fabriko. Programos „Vyno kelias“ metu ne tik apžiūrėjome, kur spaudžiamas ir brandinamas natūralus lietuviškas vynas, bet ir susipažinome su vynų sudėtimi, skonio ir kvapo ypatumais, vartojimo kultūra.

  Smagu, kad kelionės įspūdžiais prasideda vasaros atostogos.

Lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Šervenikaitė