Stebuklingos nakties belaukiant
Artėja Joninės, birželio 24-oji, kai naktis trumpiausia, o diena ilgiausia. Atrodo, kad dar gerai nesutemo, o rytuose jau matosi žara. Šis laikas gamtos kalendoriuje buvo pats paslaptingiausias, apipintas įvairiais mitais, pasakojimais, tradicijomis ir papročiais, atkeliavusiais iš žilos senovės. Apie šias tradicijas ir jų gyvybingumą dabar mūsų krašte pasakoja Aukštadvario regioninio parko kultūrologė-etnologė, taip pat žolininkė Rita Balsevičiūtė.
Rasų, kupolių, Joninių šventė
Tai bene pati paslaptingiausia, tyriausia ir giliausia vasaros šventė, kurios atgaivinimui dėta tikrai nemažai pastangų. Atgijo liaudies daina, suskambo senovinė melodija – žmoguje pabudusi senolių perduota dvasia nuolat ieško sąlyčio su gamta. Ši šventė tapo lietuvio gyvenimo dalimi, ji švenčiama su mus išauginusia žeme. Vasaros saulėgrįža sutampa su augmenijos branda. Istoriniai XIV–XVII a. šaltiniai patvirtina mūsų protėvius šventus vasaros brandumo šventę, vadintą Rasomis, Kupolėmis. Joninėmis. Šventės pavadinimas ir turinys tam tikrais istoriniais tarpsniais nežymiai keitėsi. Tokiai svarbiai šventei jau iš anksto būdavo ruošiamasi. Dar prieš Jonines Kruncikų (Trakų r.) kaimo merginos ieškodavo žydinčių rugiagėlių. Buvo paprotys rastąją žydinčią rugiagėlę nuskinti ir Joninių naktį pasidėti po pagalve. Tikėta, kad tą naktį susapnuotas sapnas yra pranašiškas, lemiąs ateitį. Prieš Jonines stengtasi darbus nudirbti: apsiravėti daržus, išsišluoti kiemus, išsiskalbti, suvynioti drobes į rietimus. Ūkių gaspadoriai stengėsi visus žemės ūkio padargus susidėti tvarkingai, nepalikti laukuose. Kitaip ryte plūgelį ar akėčias gali atrasti ant pirkios kamino (Stakliškės). Mūsų apylinkėse žirgas būdavo mylimas ir vertinamas. Geri šeimininkai niekad jam gero pašaro nestokodavo, karčius ir uodegą šukuodavo, o vasarą Verknėje maudydavo. Tinginį šeimininką, neprižiūrintį žirgo, visi smerkdavo. Vieną Joninių rytą šeimininkas rado arklį visiškai nuskusta uodega, iškirptais susivėlusiais karčiais (Lepelionys). Joninių išvakarėse būdavo pagerbiami Jonai ir Janinos, nupinant jiems vainikus, už ką Jonai atsidėkodavo vaišėmis. Šis paprotys jau gana vėlyvas, susijęs su krikščionybe.
Apeiginė ugnis
Jaunimas rinkdavosi ant kalnelių šalia upių, ežerų, kurdavo laužus, ant aukštos karties keldavo seną medinį dervoje mirkytą ratą ir naktį padegdavo. Pagrindiniai šventės dalyviai visada buvo jaunimas, tad tai veržlios jaunystės, pokštų ir linksmybių šventė. Gruožninkų kaime (Trakų r.)vaikinai jau rudenį imdavo krauti milžinišką laužą iš šakų Gruožaičio ežero saloje. Gripiškių kaimo (Prienų r) žmonės rinkosi prie savo mylimos upės – Verknės, kitur jaunimas rinkdavosi ant Didžiašilio, Sienakalnio, Šutrakalnio, Druskakalnio ir kitų apylinkėse aukščiausių kalvų, piliakalnių. Vaikinai jėgas mėgindavo eidami ristynių (imtynių), lipdavo į aukščiausius medžius, stengdavosi pasiekti ten jau padėtą kažkokį daiktą. Mergaitės šokdavo apie laužą ratelius, paskui šokdavo per laužą pavieniui arba poromis, tikėdami apsisaugosią nuo ligų ir piktų burtų. Į laužą mesdavo iš laukų atneštas usnis ir kitas piktžoles, taip siekdami gauti puikų derlių (Užuguostis). Seni gripiškiečiai mokė jaunimą, kad norint tapti turtingu reikia Joninių naktį nugvelbti juodo veršio šerių, sudeginti ugnyje, paskui svilėsiais ištrinti piniginę – tuomet pinigų visados bus.
Žoliavimas, kupoliavimas
Labai senas, dabar primirštas paprotys yra žoliavimas, arba kupoliavimas. Joninių išvakarėse renkami žolynai iš trijų pievų: pelkėtos, sausos ir miško. Reikėję nuskinti iš kiekvienos pievos po devynis žolynus. Iš tokių žolynų nusipinti vainiką. Joninių (Rasų) išvakarėse surinkti žolynai atneša pačią didžiausią naudą. Pasak senųjų apylinkės žolininkių, ligai išgydyti užtenks ir mažo vaistažolių kiekio. Matyt, senovėje žoliavimas dar buvo vadinamas „kupoliavimu“, nes merginų mėgstamą augalą – paprastąją baltašaknę (jos šaknimis raudonindavo skruostus) vadina Kupinu. Magišku laikomas krūminis kūpolis, kurio žiedeliai iš trijų spalvų: violetinės, raudonos ir geltonos. Jonažolė pražysta kartu su kūpoliu – per Rasas. Jaunimas nusipindavo vainikus, vidurnaktį eidavo prie upės ar ežero ir paleisdavo į vandenį. Tada stebėdavo, kieno vainikai prisilies viens prie kito – tiedu jaunuoliai eis prie altoriaus. Kai kuriuose kaimuose merginos savo nusipintus vainikučius mėtydavo ant šakotos karties: stovėdamos atbulomis mėtydavo vainiką, iš kelinto karto užmes ant šakos – po tiek metelių ištekės.
Paslaptinga rasos ir vandens galia
Vasaros saulėgrįža – viena iš svarbiausių virsmų gamtoje, kuomet ryto rasa ir vanduo įgyja stipriausią galią. Senasis šventės pavadinimas susijęs su rasa ir kupoliavimu. Ryto rasa ir vanduo – sveikatos, jaunystės ir gausos simbolis. Tuo tikėdami žmonės maudėsi upėse, prausdavosi ryto rasoje. Tautosaka liudija, kad išsivoliojus ryto rasoje įgyjama jėgų, nesergama ištisus metus, veidas būsiantis skaistus ir lygus (Kristapiškės). Įdomu, kad ryto rasa gydydavo nuo kojų nuvarytus arklius. Šiomis dienomis sergantį arklį, „katro jau kojos kriūke“, kiek įmanoma varinėjo po rasą, teigė senasis arklininkas iš Lepelionių kaimo. Šeimininkės labai saugojo karvutes nuo raganų burtų, kad tik pienas nebūtų atimtas. Piemenys dar iš vakaro pargena gyvulius į tvartą. Tvarto duris apkaišo dilgėlėmis ir šermukšnių šakomis. Gyvulius išgena tik rasai nudžiūvus. Atsirasdavo ir moterų – raganų, kurios vienmarškinės. palaidais plaukais braidydavo tampydamos paklodes po pievas ir rinkdamos ryto rasą nuo svetimų laukų. Paskui, išgręžusios audeklą, surinktą rasą sugirdydavo savo karvutei, kad ši daug pieno duotų. Tikėta, kad atlikus tokį veiksmą visas pienas pereina burtininkės karvei. Tos pačios naudos siekiant buvo buriama atsinešus į laukus sviestamušę (Vilkininkai, Stakliškės).
Paparčio žiedo ieškojimas
Šventės kulminacija – vidurnaktis. Tai tamsių gamtos jėgų šėlsmo laikas. Nuo šiol prasidės ilgėjančios nakties grėsmė. Žmogus visuomet stengėsi įminti daugelį paslapčių, viską galėti, pažinti, nes visa tai siejo su laime. Tereikia būtent šią dieną surasti stebuklingąjį paparčio žiedą, kurio ryškiai raudonas it žarija žiedelis pasirodo tik vienintelę sekundę. Negana to, jis pasirodo ne bet kam, tik nekaltam ir geram žmogui. Pagavęs šį žiedą žinosi, ką kalba gyvuliai, čiulba paukščiai, ką medis tau ošia, būsi laimingiausias iš visų žmonių. Tačiau šiam žygiui reikia pasiruošti: pasiimti šermukšnio lazdą, šilko skarelę, eiti į miško papartyną, apsibrėžti ratą ir laukti. Jokiu būdu nevalia užmigti, nes galima ir nepabusti. Belaukiant rodosi velniai, nematyti gyvuliai, baisios moterys. Jie visaip švilpia, rėkia, todėl niekas negali iškęsti ir sulaukti pražysiančio žiedelio (Medžionys, Intuponys). Stebuklingas žiedas savo paslaptis atveria tik vienam drąsiam žmogui.
Iš tolimiausios praeities mus pasiekusi trumpiausios nakties šventė, per nuskaistinimą rasa, ugnimi, savęs išmėginimą piktųjų jėgų grėsme yra skirta jaunimo šeimos sukūrimo, jaunystės ir sveikatos, visuotinės laimės ir gerovės klestėjimo skatinimo veiksmais. Sutikime, kad tai pati gražiausia, viena iš prasmingiausių metų švenčių, kurią mielai švenčia ir mūsų jaunimas bei vyresnio amžiaus žmonės.
