„Noriu išnaudoti visas gyvenimo galimybes“

Mano šeima iš mamos pusės yra labai nukentėjusi nuo okupacinio režimo.

Senelės tėvai, stambūs ūkininkai iš Panevėžio apskrities Pagelažių valsčiaus, Marija ir Mataušas Birbilai su dviem jauniausiomis dukterimis, nepilnametėmis Marija Birbilaite-Budnikiene (mano senele) ir jos seserimi Domicele Birbilaite-Buzūniene buvo vežami į Karagandą. Abi seserys, nors ir nepilnametės, buvo suimtos Panevėžio Žaliosios girioje, abi buvo partizanų ryšininkės. Mano senelė, turėjusi būryje slapyvardį Aguona, 16-metė mergaitė, karinio tribunolo buvo nuteista už akių už tėvynės išdavimą pagal RSFSR 58 prim straipsnį 25 metams kalėjimo ir 10 metų tremties. Jų broliai, Antanas Birbilas ir Matas Birbilas, buvo partizanai Žaliosios girioje, suimti ir kalinti KGB kalėjimuose. Ten ir nužudyti. Niekas nežino, kur jie palaidoti. Mamos senelė, neištvėrusi klaikių vežimo į Sibirą sąlygų, mirė gyvuliniame traukinio vagone, jos dukterys ilgą laiką važiavo su ja mirusia. Tik tuomet, kai mirusiosios kvapas buvo nebepakeliamas, vagono darbininkas išstūmė suirusį kūną iš važiuojančio traukinio per tam tikslui atidarytas duris. Visa tai matė jos nepilnametės dukros, viena iš jų – mano senelė. Kiek vėliau (dukros nežino, kiek laiko praėjo nuo senelės mirties, nes buvo praradę laiko nuojautą) kitame vagone mirė ir senelis. Jo kūnas taip pat išmestas pakeliui. Pakeliui mirus abiem tėvams, seserys buvo vežamos vienos ir etapuotos į Vorkutą. Vorkutoje mamos mama 1957 susipažino su mamos tėveliu – taip pat politiniu kaliniu iš Ukmergės apskrities, taip pat tragiško likimo partizanu Jeronimu Budniku, būrio slapyvardis Audronius. Jis Vorkutoje kasė anglius garsiojoje 40-ojoje šachtoje, ten buvo vienas iš streiko dalyvių. Po Stalino mirties 1953 metais, kaliniai gyveno laisviau. Jeronimo Budniko, mano mamos tėvelio, šeima taip pat tragiškai nukentėjo nuo okupantų. Jos dėdė Florijonas Budnikas ir jo žmona Valerija Budnikienė buvo taip pat partizanai, žiauriai nužudyti Ukmergės Lėno miškuose. Mamos dėdė kaip personažas yra legendiniame lietuvių filme „Niekas nenorėjo mirti“.

Mano abu seneliai, tiek daug iškentėję, į Lietuvą grįžo tik 1970 metais, iki to dar tris metus turėjo gyventi Kaliningrade, nes pasuose buvo įdėta žyma „Be teisės įvažiuoti į Lietuvą“.

Abu seneliai šiuo metu yra reabilituoti.

Mano mama Rasa Budnikaitė-Dereškevičienė gimė 1965 metais Vorkutoje. Jai yra suteiktas nukentėjusio asmens nuo okupacinio režimo statusas (kalba netaisyta. – Red.)

Ši viena iš tūkstančių sukrečiančių lietuvių šeimų istorijų buvo paminėta birštoniečio beveik 22 metų studento Juliaus Dereškevičiaus anketoje, išsiųstoje projekto „Misija Sibiras 2015“ organizatoriams, formuojantiems jubiliejinę, dešimtmečio, ir 14-ąją istorijos išsaugojimo komandą, kuri liepos 17 dieną išvyks į dviejų savaičių trukmės ekspediciją – lankys lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire.

Juliaus motyvaciją dalyvauti atrankoje į ekspediciją lietuvių tremties keliais subrandino ne tik patriotinis auklėjimas šeimoje, nuolat ir visur jaučiamas šeimos palaikymas, bet ir šilti prisiminimai apie močiutę. Vaikinas gerai prisimena močiutės pasakojimus apie Sibirą ir tremtį, apie partizaninį judėjimą, girdi jos dainuojamas partizanų dainas. Atmintyje giliai įstrigę atpasakoti vaizdai iš ginkluotų susidūrimų su priešais, jų kasdienybės akimirkos, pavyzdžiui, šaudymo varžybos, kurias organizuodavo močiutės brolis, buvęs partizanų būrio vadas (yra išlikusi autentiška nuotrauka, kurią Julius pridėjo prie anketos). Pamena, kaip kiekvienais metais eidavo su močiute į Prienų Laisvės aikštę išlydėti į sąskrydį Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių ir ugnies deglo nešėjų, degdavo nuo aukuro žvakelę prie paminklo Laisvės kovotojams…

Visi šie prisiminimai bei juos papildę mamos pasakojimai prieš keletą metų paskatino labiau domėtis projektu „Misija Sibiras“.

Dalyvavo bandomajame žygyje Dzūkijos miškuose

Tai buvo jau antras Juliaus Dereškevičiaus bandymas dalyvauti atrankoje į ekspediciją lietuvių tremties ir įkalinimo vietomis. Šiais metais norą dalyvauti projekte pareiškė per 800 jaunuolių iš Lietuvos ir lietuvių iš užsienio, prisidėjo jaunimas iš Latvijos ir Estijos. Taigi, konkurencija buvo labai didelė, bet šiemet Juliaus anketa pateko tarp 71 laimingojo šalies patrioto bei kaimynų iš Baltijos valstybių, kurie gegužės 30–31 dienomis savo sumanumą, ištvermę, patriotiškumą siekė įrodyti Dzūkijos miškuose (Alytaus r.) surengtame bandomajame žygyje. Numatytu organizatorių maršrutu bandomojo žygio dalyviai įveikė 51 kilometrą pėsčiomis, pagerbė laisvės kovotojų žūties vietas.

Nors į galutinai suformuotą 16-os narių komandą birštonietis nepateko, nuoskaudos (žinant, kad visi bendražygiai buvo stiprūs ir lygiaverčiai) sakė nejaučiantis. Ruošdamasis šiai atrankai padarė viską, ką galėjo, o į gyvenimo pasiūlytą iššūkį žiūri filosofiškai. „Jeigu manęs neatrinko, vadinasi, aš galiu nuveikti kažką naudingesnio per tą laiką čia, Lietuvoje“, – svarstė dviejų aukštųjų mokyklų studentas, Vilniaus universitete baigiantis antrą teisės kursą ir Vilniaus edukologijos universitete – trečią ekonomikos kursą. Tačiau sutiko po žygio pasidalinti mintimis ir patirtais įspūdžiais.

Kad pateks į atrankinį žygį, Julius sako beveik neabejojęs. Tam jis labai atsakingai ruošėsi, tobulino anketą, išpildydamas visus reikalavimus, papildydamas ją autentiškomis istorinėmis nuotraukomis, pridėdamas savo kompetencijų ir pasiekimų įrodymus.

Pasiruošti užteko dviejų dienų

Ruošiantis dviejų dienų žygiui, susirinkti ir susikrauti visus daiktus užteko paskutinių dviejų dienų, o susiruošti nešulį padėjo tėtis. Į didelę kuprinę, kurioje buvo sudėti sportiniai batai, drabužiai, palapinė, miegmaišis, maisto trims dienoms, šiltesnė striukė, 3 litrai vandens, tilpo dar ir motorinis pjūklas, sveriantis apie 4,5 kg, litras benzino, truputis tepalo, kirvukas. Tėtis dar įdėjo malkų laužui susikurti. „Bijau sumeluoti, bet mano kuprinė, man rodos, buvo didžiausia. Merginos nepakeldavo. Galima sakyti, jog antrą žmogų ant pečių teko nešti“, – pajuokaudamas prisimena Julius. (Deja, ši detalė buvo esminė priežastis, dėl kurios, žinant, kokia buvo konkurencija, Julius nepateko į tikrąją ekspedicijos komandą. Organizatoriai paaiškino, kad vaikinas labai energingas, stiprus, tačiau persistengė, pasirinkdamas tokio dydžio kuprinę, kuri Sibire būtų buvusi per didelė našta vienam. Jeigu reikėtų pagelbėti pavargusiam draugui, vienas komandos dalyvis, nešantis tokį nešulį, kitiems padėti jau negalėtų).

Epizodas, kurio nepamirši

Prisimindamas įspūdingiausius dviejų dienų žygio momentus, Julius papasakoja vieną epizodą iš pirmosios dienos: „Pirmosios dienos vakarą priėjome apleistą vietą, kur, paprasto žmogaus akimis žiūrint, nepasakytum, jog vieta kažkuo ypatinga. Vadovas paaiškino, kad tai mišku apaugę XIX a. lietuvių kapai ir pasiūlė arba kažkaip šią vietą įprasminti, arba eiti toliau. Kažkas iš žygio dalyvių ėmė rankioti šakeles, o aš šūktelėjau: „Pastatykime kryžių“. Kadangi mano tėtis, medžiotojas, veždavosi mane į mišką nuo mažų dienų, miškas man pažįstamas ir artimas. Pamačiau aplink medžių, kuriuos galima panaudoti kryžiui. Be to, turėjau jam pagaminti priemones“.

Pamatęs parvirtusį medį,Julius išsitraukė benzininį pjūklą. Orą perskrodęs netikėtas pjūklo garsas visus nustebino ir suglumino. Ypač vadovą, kuris, pasak Juliaus, iš pradžių pagalvojo, jog jam pasigirdo.

Padedamas kitų bendražygių, Julius ėmėsi vadovauti kryžiaus gamybai. Reikėjo matuoti, kad kryžius būtų simetriškas, supjauti, stengtis teisingai suleisti, kad į įpjovas nepatektų vanduo ir kryžius greit nesupūtų. Jis prisimena, kaip sutartinai visi dirbo: kažkas iš dalyvių išsitraukė plaktuką, keletą vinių, merginos ant kryžiaus užrišo lietuvišką trispalvę juostelę. „Pastačius kryžių staiga pasikeitė oras: apsiniaukė ir pradėjo lyti. Visi apsigaubėme apsiaustais nuo lietaus. Prieblandoje kažkas iš mūsų išsitraukė žvakelę ir uždegė… Pradėjome dainuoti patriotines dainas. Jausmas buvo labai geras, net šiurpuliukai per kūną ėjo. Toks bendruomeniškumo jausmas apėmė… Kiekvienas jautėmės įprasminęs tą vietą, prisidėję prie kilnaus darbo“, – susižavėjęs pasakojo Julius. Vaikinas dar tebeturi telefone vienos ekspedicijos dalyvės merginos žinutę, kurioje ji dėkoja jam už entuziazmą, kuriuo uždegęs visus bendražygius, ir rašo niekada nepamiršianti to garso, kai Julius užkūrė benzininį pjūklą.

Po žygio spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame rašoma, jog viena įsimintiniausių žygio akimirkų buvo pirmasis vakaras, kuris pribloškė ir visko mačiusius bandomojo žygio organizatorius, ir taip pat aprašomas epizodas su benzininiu pjūklu. Vienas iš organizatorių, duodamas interviu, pabrėžė, kad tai buvo kažkas neįtikėtino, kad tokio dalyko, tokio entuziazmo, tokio ryžto žygių organizatoriai dar nebuvo matę. Apie visą dviejų dienų žygį jis sakė, jog šis žygis savo dvasia buvo visiškai kitoks, jog jis labai džiaugiasi ir didžiuojasi tais žmonėmis, kurie jame dalyvavo.

Garbė yra vien dalyvauti atrankoje

Taigi, vien būti atrinktam į bandomąjį žygį yra didelė garbė, kuri atiteko ir jaunam vaikinui iš Birštono. Jis šį įvertinimą priima kaip dar vieną patyrimą, savęs išbandymą ir jaučiasi pateisinęs šeimos lūkesčius. „Prieš žygį manęs klausė, kaip jausčiausi, jeigu manęs neatrinktų. Atsakiau, kad jausčiausi natūraliai, nes galbūt yra geresnių už mane. Džiaugiuosi dalyvavęs atrankoje, nes ši patirtis – visam gyvenimui. Tikiu, kad kiekviena – net ir nepalankiai susiklosčiusi – situacija atneša supratimo. Niekada negali žinoti, kas pravers, su kokia situacija kur susidursi ir kaip mąstysi“, – sakė Julius Dereškevičius. Vaikinas neatmeta galimybės dalyvauti ir kitais metais, nors po patirto nuovargio bandomojo žygio metu buvo sau pasakę: „Ne, gana“. Visi žygio dalyviai buvo be galo persitempę, septyni iš jų distancijos nebaigė.

Paklaustas, kas buvo žygyje sunkiausia ir ką darytų kitaip, jeigu tektų pakartoti viską iš naujo, Julius patikino: „Fizinis ir psichologinis nuovargis: ant padų nuospaudos, vanduo baigiasi, prakaitas žliaugia… Jeigu tektų pakartoti, imčiau mažą kuprinę, patogius batus, neimčiau galbūt benzininio pjūklo, o pasirinkčiau jo vietoje mažą kompaktišką pjūklelį. Nors…tas pjūklas tuo metu ir toje vietoje buvo labai reikalingas…“

Į klausimą, kas labiausiai patiko ir nustebino, Julius pasidžiaugė sutikęs pačių įvairiausių žmonių, įdomaus jaunimo. „Visi jie – Lietuvos ateitis. Nesėdintys prie kompiuterių. Viena mergina, paklausus, kodėl nori vykti į žygį, sakė norinti rašyti knygą. Ten visi buvo patriotai“, – tikina jis ir neslepia nustebęs būtent merginų ištverme ir entuziazmu. Kol kas širdies draugės neturintis vaikinas, kuriam merginų dėmesio, ko gero, netrūksta, pasamprotauja, kad šalia galbūt norėtų panašios į tas, kurios dalyvavo žygyje. Pasak jo, jos neverkšleno, nesiskundė, kad sunku. Buvo lygiavertės su vaikinais. Mergina, Juliaus įsivaizdavimu, neturėtų būti vien puošmena šalia, o nebijotų valties, galėtų kartu vykti į medžioklę. Tiesa, žuvį, jo nuomone, turi išdoroti vyras, merginai reikėtų mokėti ją tik skaniai paruošti.

Nori išnaudoti visas gyvenimo galimybes

Kalbantis su šiuo pagal amžių jaunu, bet mintimis brandžiu vaikinu, matosi, kad entuziazmo, drąsos, noro kuo daugiau patirti jam netrūksta. Apie brandą jis taip pat turi savo nuomonę. Sako, kad tik medžio amžių galima nustatyti pagal rieves žievėje, boružėlės – pagal taškelius ant sparnelių, o žmogaus branda matuojama ne metais, bet patirtimi, kurios, kaip pats mano, turi jau nemažai sukaupęs.

Mokykloje yra dalyvavęs skautų veikloje, lankęs kovų menus. Dabar domisi sportu, knygomis, kelionėmis, šaudymu į skraidančius taikinius (turi daug apdovanojimų, o šiais metais velykiniame medžiotojų šaudymo turnyre Kėdainiuose laimėjo pirmą vietą).

Nuo mažens buvusiam šalia tėčio Juliui labai patinka miškas, medžioklė, žvejyba. Vaikystėje turėjo savo valtelę, o suaugęs skersai Nemuną perplaukdavo ir be jos. Antai, praėjusiais metais Birštone vykusios irklavimo šventės metu pirmas įveikė maždaug 200 m distanciją plaukimo skersai Nemuną rungtyje. O savo 21-ojo gimtadienio proga išėjo į asmeninio išgyvenimo žygį – vienas, leidęsis keliu nuo Alytaus, ėjo per mišką iki sodybos. Kelionė truko nepilną parą: nuo vienos dienos vakaro iki kitos dienos popietės, naktį permiegojus miške. Esmė buvo ne nueiti kilometrai, sako Julius, o savęs išbandymas, noras pabūti pačiam su savimi, su gamta. Į šią trumpą kelionę jis pasiėmė minimaliai daiktų – valgio, palapinę, keletą būtiniausių apsaugos priemonių.

Šiais metais dalyvavo Lietuvos karo akademijos organizuotuose jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose, kur teko ir ant vinių gulėti, ir stiklo šukėmis vaikščioti. Tiesa, tai nebuvo privaloma, bet vėl nugalėjo noras priimti kiekvieną iššūkį, priimti kiekvieną situacijos pasiūlytą galimybę.

Būdamas aktyvus ELSA (Europos studentų teisininkų asociacijos) Vilnius narys, šiais metais bebaigiantis Vilniaus universiteto studentų teisininkų organizacijos direktoriaus išorės ryšiams darbo kadenciją, dalyvavo instituciniuose vizituose Belgijoje, Briuselyje, Azerbaidžane, Lenkijoje, Belgrade. Keliauja, nes nori sukaupti žinių, turtinti vidinį pasaulį. „Darau tai, kas patinka, kas, jaučiu, turės naudą ateityje. Kraunu kompetencijų bagažą“, – sako jis.

Toli į ateitį neplanuoja

„Jūs klausiate, kokie mano ateities tikslai? Apie ateitį aš daug negalvoju. Džiaugiuosi, kad gyvenu, esu dabar. Žinoma, kažką planuoju, bet ne taip toli. Dabar planuoju eiti pasportuoti, rytoj važiuoju į Kauną atsiimti laivavedžio kapitono pažymėjimo, leidžiančio valdyti upės transporto priemonę, netolimoje ateityje planuoju dirbti teisės srityje (norėčiau advokatu). O ekonominės žinios – tai tik papildoma kompetencija šalia to, ką norėčiau dirbti. Nenorėčiau dirbti nuobodaus darbo ir įsisprausti į rėmus, norėčiau tobulėti. Vieną dieną esu čia, kitą jau būsiu Vilniuje, kitą savaitę galbūt sugalvosiu kažkur išvykti“, – tarsi mėgaudamasis marcipaniniu saldainiu mintis lieja jaunasis pašnekovas.

Julius sako viską darantis savo malonumui ir norintis jaustis universalus. Anksčiau nei filmų, nei knygų nemėgdavęs, sako dabar atradęs ir knygas bei patinkantį žanrą. Patinka tokios, iš kurių gali kažko pasimokyti, pasiimti sau. „Man patinka Robino Šarmos knygos: „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“, „Kas verks, kai tu mirsi“ ir kitos. Tai išminties pamokos, kurios praverčia kasdienybėje, yra kiekvienam naudingos.

Jis neslepia, kad jį žavi protingi, plataus akiračio žmonės, su kuriais įdomu kalbėtis, bendrauti, pasisemti patirties. Puiku, kai jaunas žmogus gali kalbėtis su pašnekovais daugeliu temų: tiek apie žirgus, tiek apie ginklus, tiek apie medžioklę. Tačiau jis nesmerkia nė vieno, mąstančio ar besielgiančio kitaip, „stovinčio“ vietoje, nenorinčio tobulėti. Sako, iš kiekvieno galima kažko pasimokyti.

Šiandien jis jaučiasi sėkmingu žmogumi, kuriam – nuoširdžiai džiugu – kol kas sekasi. Tai tipiškas dabartinės naujos kartos, vadinamos Y karta, atstovo pavyzdys. Kartos, kuriai būdingas noras viską išbandyti, viską žinoti, kurie yra laisvi keliauti kur nori, pasitikintys savimi, trokštantys visko čia ir dabar, siekiantys pasikeitimų. Juliui svarbiausia, be visų išvardintų dalykų, dar ir bendravimas, įsitraukimas į veiklą bei visapusiškas tobulėjimas.

Gyvenimą mato Lietuvoje

Savo gyvenimą Julius norėtų sieti su Lietuva, Birštonu, Vilniumi. „Nuvykti į kitas šalis pailsėti, praplėsti akiratį – taip, to noriu ir naudojuosi progomis. Džiaugiuosi, kas esu aš, ir žmonėmis, kurie yra su manimi. Esu laimingas kalbėdamas su kiekvienu, kuris yra šalia. Iš kiekvieno semiuosi patirties“, – savo gyvenimo suvokimo filosofiją dėsto 22-ejų dar neturintis jaunuolis.

Artimiausiu metu jis svajoja pailsėti po pavasario egzaminų sesijos ir patirtų įspūdžių. Labiausiai, sako, pailsi sugrįžęs iš Vilniaus pas tėvus. Čia ir padeda tėčiui prie ūkio darbų, nušienauja žolę, ir susitinka su draugais, ir su mama, broliu, seserimis daug laiko praleidžia. „Mūsų daug – keturi vaikai. Kai visi susirenka su antrosiomis pusėmis (išskyrus mane), labai gera būna. Natūralu, kad namų pasiilgstu ir dažnai į juos grįžtu“, – šypsosi simpatiškas jaunuolis.

Paklaustas, su kuo sieja savo ateitį ir kokius gyvenimo iššūkius pasiruošęs dar priimti, Julius atsako: „Gyvenimas nenuspėjamas. Niekada negalvojau studijuoti vienu metu dviejuose universitetuose. Dar prieš kokius penkerius metus negalvojau, kad kada nors mėginsiui dalyvauti atrankoje į „Misija Sibiras“. Galbūt rytojus vėl ką nors pasiūlys – kodėl tuo nepasinaudoti“.

Nuotraukos iš „Misija Sibiras“ Facebook paskyros