Seserų Onos ir Zitos Bartusevičiūčių pragariška jaunystė tremtyje

Su sielvartu minime sovietų okupacijos, sužalojusios keleto mūsų tautos kartų likimą, pradžios 75-metį ir pirmosios baisios tautos tremties 74-metį.

 

Krašto budeliai

Turbūt jau atėjo laikas įvardyti tremties ir žudynių mūsų krašte organizatorius ir vykdytojus. Tiek pirmųjų Lietuvos valstybininkų suėmimus 1941 m. liepą ir jų sunaikinimą, tiek 1941 m. birželio 14 d. tremtį, tiek kitų tremčių organizavimą uoliai palaikė ir vykdė pirmasis sovietinės Lietuvos saugumo generalinis direktorius, vėlesnis Lietuvos bolševikų vadas Antanas Sniečkus. Gal vieną kartą turėtume baigti žongliruoti tariamu A. Sniečkaus ūkininkiškumu, kukurūzine Lietuvos likimo pasaka. Ar gali žmogus, siuntęs savo tautą pražūčiai (ne Mozė, kartu su ja neklaidžiojo), būti dar kitaip vertinamas nei kaip tautos išdavikas ir budelis… Kartu su juo ilgus metus buvo ir jo partija, vėliau gudriai kraują nusivaliusi į kuklius socialdemokratiškus apdarus.

Mūsų krašto tautos patriotų naikinimu, gyventojų trėmimu į mirtį. ypač pasižymėjo Prienų apskrities MGB viršininkas Maksimas Sevčenka (1946–1950 m.), kilęs iš Ukrainos, jo pavaduotojas Ivanas Kordiuchinas, jo pavaduotojas Levas Grišinas (1948 m. ), Prienų rajono MGB viršininkas Nikolajus Sviridenka (1950–1951 m.), Prienų rajono MGB viršininkas Andrejus Prilepskis (1952–1953 m.), jo pavaduotojas Ivanas Gromyka, operatyvinio skyriaus viršininkas Piotras Medvedevas (1948–1949 m.). Krašto patriotų naikinimu, tiesioginiu trėmimų organizavimu aktyviai užsiėmė milicijos pareigūnai: Prienų apskrities MVD viršininkas Ivanas Vorošilovas (1946–1947 m.), jo pavaduotojasIlja Dolženka, apskrities milicijos viršininkas Ivanas Mamajevas (1947–1948 m.) ir kiti. 1945 m. prie tautos naikinimo aktyviai prisidėjo keistai vienoje knygoje vadinamas balbieriškiečių puošmena Stasys Naujalis.

Tautos naikinimu mano gimtajame Jiezno krašte 1950-1952 m. ypatingai pasižymėjo Jiezno MGB viršininkas Stanislovas Matuzonis. Užaugęs Rusijoje, atvykęs į Lietuvą nuo pat 1945 iki 1988 m. dirbo tautai pražūtingą darbą ir tuo užsitarnavo saugumo pulkininko laipsnį. Dalyvavo 274 dienų operacijose prieš Lietuvos partizanus, jo ir jo pavaduotojo A. Mitrofanovo rankomis buvo nužudytas Adomas Bartusevičius-Narsuolis, Motiejus Jaruševičius-Lakštingala ir kiti paskutiniai krašto partizanai. 1952–1953 m. krašto patriotų naikinimą organizavo Jiezno MGB viršininkas Michailas Kiriupinas. Krašto patriotų naikinimu Jurbarko rajone pasižymėjo emgebistas jieznietis Jonas Steponkevičius.Trėmimuose aktyviai dalyvavo emgebistas Jonas Venckutonis (Liudas Truska, Arvydas Anušauskas, Inga Petravičiūtė. Sovietinis saugumas Lietuvoje, V., 1999, p. 224. 243,264, 296, 301,331.361,363,367). Smalsus pilietis internetinėje erdvėje gali surasti ir vėlesnio laikotarpio Prienų sovietinio saugumo „mesijus“ (http://www.kgbveikla.lt/uploads/sarasai/miestai/prienai_rajonas.pdf) ir Jiezno krašto „sargybinius“ (http://www.kgbveikla.lt/uploads/sarasai/miestai/jieznas_rajonas.pdf).

1945–1953 m. visi emgebistų ir milicijos vadovai darbą buvo pradėję Rusijoje Ježovo ir Berijos stalininių represijų laikais, kovoję su „kontromis“, jie buvo sovietiniai (Lenino-Stalino partijos) fanatikai, visur ieškoję„klasinių“ priešų ir juos naikinę.

 

Jaunosios „klasinės“ priešės

Garsi keliomis kartomis bajorų Bartusevičių( Bartoševičių) giminė. Nemažai apie ją rašėme. Lietuvos ypatingajame archyve susipažinome su seserų Onos ir Zitos tremties byla (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 29886, b. 29886/5).

Pagal sovietines dogmas seserys buvo apkaltintos tuo, kad jų darbštūs, intelektualūs ir taupūs šeimos nariai per šimtmečius buvo sukrovę kažkokį gal ir nelabai didelį turtą. Seserys buvo kaltinamos, kad yra partizano Adomo Bartusevičiaus-Narsuolio ir antisovietiškai nusiteikusio brolio Juozo seserys.1951 m. sausio 18 d. Jiezno rajono MGB viršininko vyresniojo leitenanto Stanislovo Matuzonio pažymoje rašoma, kad „šeimos galva Bartusevičienė Magdė, Andriaus (tėvas Adomas Bartusevičius buvo miręs nuo emgebistų tardymo 1946 m. –V. K.), buožė, turėjo 30 ha žemės, 2 arklius, 2 karves ir kitus smulkius galvijus, arklinį pašarų smulkintuvą, naudojo samdomąją darbo jėgą. Karo metu ūkyje naudojo tarybinių karo belaisvių darbą. Sūnus Bartusevičius Adomas buvo užmuštas kaip banditas 1951 m. sausio mėnesį. Kitas brolis Juozas 1951 m. areštuotas už ginkluotą grobimą. Bartusevičių šeimoje nėra apdovanotų Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais, nėra turinčių nuopelnų Tarybų valstybei, Didžiojo Tėvynės karo karių ar tarnavusių tarybinių partizanų būriuose. Šeimą sudaro galva Bartusevičienė Magdė, Andriaus, gyvenanti Kauno srities Jiezno rajono Panemunio kaime. Šeimos nariai: Bartusevičiūtė Leonora, Adomo, gimusi 1932 m., Bartusevičiūtė Ona ,gimusi 1935 m., Bartusevičiūtė Zita, gimusi1939 m.“ (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 29886, l. 7-7ap). Pažymoje pažymima, kad nesant visų šeimos narių, šeima 1951m. spalio 2 dieną nebuvo ištremta. Motina tuo metu sėdėjo Tauragės kalėjime už pyliavų nevykdymą.Kaltinimai tipiniai, nes žemės ūkio darbams žmones samdė netgi vidutiniai iki 15 ha žemės turintys valstiečiai. Visi ūkininkai karo metais buvo pasiėmę iš Alytaus karinių belaisvių stovyklos darbams tarybinių karo belaisvių. Bet taip išgelbėjo ir jų gyvybę, nes badunacių marinami badu jie būtų mirę

 

Tremtis

Tolesnę tremties eigą patikslina 1992 m. Zitos Bartusevičiūtės raštas, parašytas ieškant stažo senatvės pensijai nustatyti. Jame rašoma: „1951 m. sausio 25 d. buvau paimta iš sesers namų Nemajūnuose, nuvežta į Jiezną (tai gal iš tiesų įvyko 1952 m. sausio 23 d., kaip rašoma LYA, f. V-5, ap.1, b. 29886, l. 13 ir dar ne viename dokumente – V. K ). Iš Jiezno nuvežė į Kaišiadoris, iš ten mus susodino į vagonus ir nuvežė į Krasnojarsko kraštą Nižnij Ingušo rajoną Revuči gyvenvietę. Su manimi išvežė ir mano seserį, kuri buvo 3 metais vyresnė, < . .> Su mumis kartu vagone vežė Sodaičius, Baziulevičius, Jaciunskus, Voverius. Voverių Vaclovas iššoko iš vagono ir pabėgo. Tiesa, daugiau apie Voverių likimą nežinojau, nes juos išvežė į kitą vietą. Barake kartu gyvenom su Sodaičiais iš Jiezno rajono Pelekonių kaimo. Pakanajaukoje (kitoje tremties vietoje – V. K.) gyvenom kartu su Vabolais Janina, Antanu, Romu“ (LYA, f. V-5, ap. 1, b. 29886/5, l. 25-3-3ap.). Toliau dokumente dar nurodytos šeimos, su kuriomis Bartusevičiūtės bendravo. 1952 m. sausio 24 d. Jiezno rajono MGB viršininko rašte Kauno apskrities MGB viršininkui Sinickiui rašoma, kad buvo dėtos visos pastangos surasti motiną ir seserį, bet jų rasti nepasisekė, tad pagal 1951 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimą sausio 23 dieną buvo ištremtos Bartusevičiūtė Ona, 1935 m. gimimo, ir Bartusevičiūtė Zita, 1939 m gimimo (LYA, f.V-5, ap.1, b. 29886, l. 11). Šeimos galva šioje tremtinių poroje nurodyta vyresnė sesuo Ona, sesutei Zitai buvo tik 13 metų. Galima suvokti, kas darėsi tuo metų vaikų širdyse… O ką jautė motina?!

 

Pabėgimas į Lietuvą

Jaunesnei sesutei Zitai pasisekė labiau. Ji prižiūrėjo Revučių gyvenvietės pareigūnų, medikų mažus vaikus. 1955 m. po Stalino mirties Lietuvoje buvo nutrauktas mamos Magdalenos ir sesers Eleonoros persekiojimas. Jos pačios pradėjo rašyti skundus dėl seserų paleidimo iš tremties. Pirmoji iš tremties vietos 1956 m. spalį buvo paleista Zita.

Vyresnė sesuo Ona tremtyje dirbo daugelį sunkių darbų – miške, prie geležinkelio. Atrodė, kad darbas Revučių kepykloje bus išganymas, bet prižiūrėtojai į ją žiūrėjo kaip į žvėrį ir neleisdavo nei mažiausio duonos gabaliuko atsilaužti.

1956 m. rugsėjo mėnesį Ona kreipėsi į stovyklos komendantą, tipišką „kovotoją“ su „kontromis“, kad per jos atostogas leistų Lietuvoje, Nemajūnuose, aplankyti motiną Magdaleną, kuri sunkiai sirgo širdies nepakankamumu. Prie prašymo buvo pridėta Nemajūnų felčerinio punkto vedėjo Pilausko pažyma (Ten pat, p.11–12). Tačiau jai buvo atsakyta. Toliau labai išraiškingai „kalba“ Nižnij Ingužsko milicijos valdybos viršininko kapitono Šadrino laiškas Krasnojarsko srities vidaus reikalų valdybos viršininkui Grišinui: „1957 m. sausio pradžioje iš Nižnij Ingužsko srities Revučių gyvenvietės pabėgo speevakuota Ona Bartusevičiūtė, buožė, dirbusi Kraslago kepykloje, < >. 1956 m. rugsėjį Bartusevičiūtė prašė leisti aplankyti Lietuvą jos atostogų metu,bet jai buvo atsakyta. 1956 m. gruodžio pabaigoje paėmė gamybines atostogas ir kurį laiko gyveno gyvenvietėje, o po to kaimynams ir pažįstamiems pasakė, kad važiuoja į komendantūrą prašyti atostogų laiku leisti aplankyti Lietuvą. Komendantūroje nepasirodė. Pabėgusiai iškelta baudžiamoji atsakomybė, paskelbta jos paieška, pranešta apie pabėgimą į Nemajūnus, kur gyveno jos mama Magdalena ir sesuo Jadzė Lėckienė“ (Ten pat, p. 14).

Malonė

Lietuvoje jau pūtė laisvėjimo vėjai. Onutė, grįžusi namo, kurį laiką slapstėsi, vengė viešumos, bet gerų žmonių padedama kreipėsi į Lietuvos TSR valdžią. Okupacinės valdžios administracija šį kartą priėmė garbingą sprendimą: „1957 m. gruodžio 18 dienos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Apie specevakuavimo būklės panaikinimo kai kuriems piliečiams, apgyvendintiems už Lietuvos TSR  ribų“

Išrašas

Apsvarsčiusi komisijos dėl ištrėmimo būklės piliečiams, esantiems už Lietuvos TSR ribų, panaikinimo pasiūlymus, Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutarė:

 

1)   išimties tvarka panaikinti ištrėmimą, negrąžinant konfiskuoto turto, Bartusevičiūtei Onai, Adomo, 1935 m gimimo, 1951 m. ištremtai iš Jiezno rajono į Krasnojarsko kraštą;

 

2) tuo leisti šiam asmeniui gyventi Lietuvos TSR teritorijoje“ (Ten pat, p. 22).

Dar kelis metus į Lietuvą ėjo laiškai iš Kraslago, kelintą kartą prašantys patvirtinti šį Vyriausybės sprendimą. Viena „kontra“ ten liko mažiau…

Grįžusioms į gimtinę Bartusevičiūtėms teko susitikti su jas išdavusiu judu Albertavičiumi ir kitais. Bet jos rado ir nuoširdžią didelės asmenybės, Nemajūnų ūkinio vadovo Antano Žigo ir jo šeimos paramą. Apie seserų išbandymus susilaukiant epitetų „banditų sesuo“ ir pan. dar būtinai rašysime. Gedulo ir vilties dieną žemai lenkiame galvą prieš seseris ir visus tuos, kurie perėjo pragaro žemes, nepalūžo, neišdavė Tėvynės, ir prieš visus tuos, kurie ten liko gulėti amžinai, prieš visus tuos, kurie žinomais ir nežinomais kapų kauburėliais, savo garbingos kovos už Lietuvos nepriklausomybę pavyzdžiu yra apglėbę Tėvynę.

 

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Ona ir Zita Bartuseviciutes tremtyje

Seserys mokslineje regionineje istoriku konferencijoje Birstono kurhauze

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close