Atviru žodžiu apie pagarbą ir atsakomybę krašto istorijai. „Senųjų Prienų beieškant“
Nesuklysiu pasakęs, kad krašto istorija yra krašto gyvybės siūlas. Miršta senoliai, dar daugiau – bėga į svečias šalis jaunimas, išeina krašto paskutinės giminės, neretai apsigyvena tie, kuriems šis kraštas svetimas. Kaip sustabdyti šią eroziją? Argi čia turi veikti tik politikai? Užfiksuoti krašto gimines, krašto istoriją, išmokyti ja didžiuotis – krašto istorijos mylėtojų tikslas. Galima džiaugtis, kad į darbą įsijungia istorijos mokytojai. Žinoma, plačiau ir išsamiau turėtų dirbti krašto muziejai. Bet jie arba leidžia sau „prabangą“dirbti be istorikų, arba metų metus tik kartoja tas pačias nusidėvėjusias, naujais faktais nepapildomas tiesas.
Krašto istorija propaguojama per leidinius ir lankstinukus. Į rankas pateko Prienų krašto muziejaus lankstinukas „Senųjų Prienų beieškant“. Nustembi trečioje pastraipoje perskaitęs, kad Mykolas Glinskis „ketina išduoti Žespospolitą“. Net ir aštuntokui turbūt aišku, kad apie jokią išdavystę jungtinėje Abiejų tautų Respublikoje (lenkiškas Žespospolitos terminas jau išvis nevartojamas – V. K.) negali būti nė kalbos, nes Mykolas Glinskis gyveno 1460–1534 metų laikotarpiu, o Lenkijos karalystė ir LDK į bendrą valstybę susijungė tik sudarius Liublino uniją, 1569 m.
Niekaip negali suprasti logikos, kodėl pabrėžiami nereikšmingi asmenys, valdę Prienus, o karaliaus sekretorius, LDK raštininkas,o vėliau LDK vicekancleris Steponas Pacas, jo žmona Ona Marcibelė, sūnūs Stanislovas ir Kristupas, valdę Prienus net 28 metus (1616–1643), neminimi.
Nuo 1644 m. Prienai atiteko Butleriams. Per trisdešimt metų ir miestas, ir seniūnija nepaprastai išaugo. 1677 m. buvo surašytas žinomas Prienų seniūnijos inventorius. Jame išvardyti 15 seniūnijos kaimų. Apie tai lankstinuke nekalbama. Ką jau kalbėti, jeigu visiškai užmirštami daug įtakos Prienams turėję 1794, 1831 ir 1863–1864 m. sukilimai. Jeigu leidinio autoriai ir įkvėpėjai būtų turėję bent kiek gilesnių istorijos žinių, tai jie būtų į lankstinuką įdėję bent 1863–1864 m. sukilėlių, palaidotų senose Prienų kapinėse, Emilio Geištoro (1800–1871) ir Boleslovo (1839–1864) antkapio nuotrauką. Apie tai tikriausiai net nežinoma. Išvis Prienų raidai 19 amžiuje (100 metų), kuri buvo nepaprastai gausi miesto gyvenimo faktų, lankstinuke skirti tik 4 nereikšmingi sakiniai. Tiesiog peršasi išvada, kad tekstas tiesiog atsirado ne iš kokių nors pirminių šaltinių, o iš skirtingais laikotarpiais leistų ir vienas kitam prieštaraujančių leidinių. Tada, nežinant, kuris teiginys teisingas, įrašyti abu. Štai septintoje pastraipoje teisingai pastebima, kad 1791 m. Prienai tapo pavieto centru, o devintoje pastraipoje jau iš kažkur „išlaužta“, kad „1794 m. padalijus Kauno apskritį, įkurta Prienų apskritis“. Bet šiuo atveju pavietas ir apskritis yra tie patys dalykai. Tokių klaidų, esminių nutylėjimų nedidelės apimties tekste yra ne mažiau kaip 20, juos savo straipsniuose mes ateityje
panagrinėsime. Tik vieną dar pagarsinsime: „1941 m. birželio14 dieną neliko laisvės, neliko nepriklausomybės“. Ką dar galima pridurti!
Kiekvienas save gerbiantis autorius nurodytų bent kažkokias nuorodas, kuriomis jis rėmėsi. To nėra. Tik peršasi išvada, kad visiems tai gerai ir nėra net kam nurodyti klaidų, nes ir kuratoriai ne ką daugiau gali pasakyti. Mane, kaip savo krašto istorija besidominantį žmogų, tiesiog užgauna toks neatsakingas požiūris į krašto istoriją. Negaliu į tai žiūrėti pro pirštus ir kitame pusmetyje stengsiuos pateikti argumentuotą Prienų istorijos apybraižą, nors niekas man neatsilygins, net ačiū nepasakys. Mat daug kam esminis dalykas yra tik turima minkšta valdžios kėdė arba tik pozavimas prieš rinkimus.
Partizanų istorija – visų mūsų rūpestis
Kitą pusmetį „Naujajame Gėlupyje“ pateiksime svarią, reikšmingą ir labai įdomią Paverknių partizanų Baranauskų istoriją. Tai giminės šlovės istorija. Tai ir vienos šeimos likimu Lietuvos tragediją įprasminanti istorija.
Kovoje už Lietuvos laisvę pokariu krito Baranauskas Jurgis-Margis, jo brolis Jonas. Už Lietuvos laisvę taip pat narsiai kovoję broliai Algirdas-Papartis ir Vytautas-Saliamonas Punioje neatsakingų partizanų buvo nužudyti už tai, kad nesutiko toliau būti būryje, kuris be pagrindo žudė civilius žmones. Turime atvirai, tiesiai ir objektyviai žvelgti į pokario istoriją. Tik tiesa, nors ir karti, išaukština ir sureikšmina. Objektyvi ir profesionali istorija yra susijusi su įvairių faktų, net ir kontrastingų, pateikimu, jų analize. Taigi išpildysime garbios Onos Valatkaitės prašymą objektyviai nušviesti partizanų Baranauskų istoriją, nes jis ilgą laiką nebuvo išgirstas. Tiesiog visi turime suprasti, kad partizanų istorija yra ne vienos kurios nors partijos ar organizacijos politinė širma, o visų piliečių rūpestis. Neužtenka ašarų, patriotinių ditirambų, reikia į tai pažvelgti partizanus gerbiančia, mylinčia širdimi ir objektyviai pateikti viską, kas tuo laikmečiu vyko.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
