Lietuviška giesmė virpino širdis
Paskutinį gegužės šeštadienį Lenkijoje Seinų parapijos, miškų apsupty šviečiančioje, Žagarių kaimo bažnyčioje vyko antroji lietuviškų bažnytinių chorų šventė. Įtaigi, sklidina gilaus lyrizmo, jausmų šventumo, nuoširdumo.
Prasideda ji šv. Mišiomis, kurias aukoja malonios išvaizdos Seinų parapijos vikaras Petras Gucevičius. Šildo jo žvilgsnis, balso tembras, nuoširdi malda už gausiai susirinkusius choristus jų vadovus, už Lietuvą, taiką bei ramybę. Už gyvus ir išėjusiuosius.
Scenoje jauni, žavūs renginio vedėjai Violeta Andziulytė ir Žilvinas Maciukonis. Jie primena, kad Suvalkuose lietuviškas bažnytinis giedojimas jau turi šimtametę tradiciją. Jis vėl atgaivintas 1992 metais, kai šiame mieste pradėta atnašauti šv. Mišias lietuvių kalba.
Tad šventę ir pradeda suvalkiečiai, vadovaujami muzikos mėgėjo Gedimino Kraužlio. Visos chorų giesmės skiriamos švč. Mergelės Marijos garbei. Įdomu tai, kad dr. kunigo Sauliaus Stumbras (Klaipėda), liaudiško pamaldumo tyrinėtojo duomenimis, gegužinės pamaldos prasidėjusios 1853 metais Seinų Katedroje, vėliau ir visoje Lietuvoje.
Puikiai suskamba ir kito G. Kraužlio vadovaujamo Punsko senjorų klubo choro „Tėviškės aidai“ giesmės.
Dievo Motiną giesmėmis šlovina pats gausiausias (arti 30 narių) žagariečių kolektyvas, vadovaujamas Wojciech Szreder.
Širdis suvirpina ilgiausias bažnytinio giedojimo tradicijas turintis gausus Punsko lietuvių choras (vadovas vargoninkas Eugenijus Parakevičius).
Šventę baigia svečiai iš Marijampolės – šv. Vincento Pauliečio bažnyčios choristai, vadovaujami vargoninkės Birutės Pavalkienės. Tai jau 25-erius metus gyvuojantis choras, dalyvavęs įvairiuose festivaliuose, žavintis muzikalumu, balsų darna.
Susirinkusius sveikina Alytaus regiono literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė. Viešnia pasidžiaugia įspūdinga švente, kuri „širdį pakelia iki dangaus“ ir primena, kad gegužinės pamaldos Lietuvoje vyko ir okupacijos metais, melstasi ir skausme, ir džiaugsme. Ponia Emilija savo eilėraščiu tarsi maldauja Mariją: „Laimink žemę, / tegul džiaugsmu ir meile lyja / ant mūs Tėvynės laukų.“
Šventės siela Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius dėkoja choristams, jų vadovams už neįkainojamą triūsą, rėmėjams už pagalbą ir pakviečia visus kartu sugiedoti Tautišką giesmę. Įspūdis žodžiais nenusakomas. Tai gali pajusti tik širdimi, matydamas susikaupusius, pasitempusius vyrus ir moteris, žvelgdamas į kažkieno skruostu riedančią ašarą, džiaugsmo ar skausmo, brolybės ar atskirties. Iš šimtų širdžių balsu trykštanti nemeluota meilė bei pagarba Lietuvai, rodos, ims ir atvers bažnyčios skliautus… o pavirtusi taikos ir laisvės balandėliu, paklebens ji vartelius į mūsų po pasaulį išsibarsčiusių vaikų širdis.
Puošnios gėlių puokštės chorų vadovų, ponų Emilijos ir Algirdo rankose. tai padėka už nepakartojamą renginį.
Šventės finalas – miškų apsuptame šventoriuje prie puošnių turtingų vaišių stalų, galingai skambant lietuvių liaudies dainai iki saulėlydžio. Dainai, nepripažįstančiai sienų…
Bendraudama su broliais lietuviais, suvokiau, kad jie, gerbdami valstybę, kurioje gyvena, nekabinėja ant namų sienų lentelių su lietuviškais užrašais, nereikalauja savo vaikams palengvinto lenkų kalbos egzamino… Tai, anot jų, būtų negarbinga ir… nenaudinga. O poną Algirdą vadina ryškiu krašto švyturiu, plačiai skleidžiančiu lietuvybės spindulius.
Bronislava Tamulynienė