Pagalba vaikui
VšĮ Paramos vaikams centras (PVC), tęsdamas mokymų „Vaikas – skurto auka: įvertinimas ir pagalbos būdai“ ciklą, surengė mokymus Prienų rajono savivaldybės tarpžinybinės komandos atstovams ir ugdymo įstaigų specialistams. Mokymus vedė PVC psichologė Ieva Daniūnaitė.
Prienų rajono savivaldybės Tarpžinybinė komanda tęstiniuose mokymuose dalyvauja nuo2011 m. spalio mėn. Per metus vyko ne vienas seminaras, į Tarpžinybinės komandos sudėtį įeinančių įvairių institucijų narių, švietimo įstaigų socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, psichologų mokymai. Dalis jų dalyvavo ir lapkričio 9 d. Prienų švietimo centre vykusiuose tęstiniuose mokymuose, kuriuos organizavo PVC, Prienų PPT ir Vaiko teisių apsaugos skyrius.
VšĮ PVC psichologė Ieva Daniūnaitė supažindino mokymų dalyvius su vaiką žalojančio elgesio būdais, Tarpžinybinės komandos bendradarbiavimo galimybėmis ir pagrindiniais principais.
Skurdas nėra priežastis įtarti tėvus dėl vaikų nepriežiūros
Pagal PSO apibrėžimus, nepriežiūra yra nuolatinis tėvų nesugebėjimas pasirūpinti esminiais vaiko poreikiais – fiziniais (maistas, namai, drabužiai, higiena, medicinos priežiūra) ir emociniais / psichologiniais (palaikymas, pagalba, mokykla, bendravimo užtikrinimas, socializacija ir kt.), bei prižiūrėti vaiką pagal jo amžių ir apsaugoti nuo galimos žalos. Psichologė pasakojo, kokios yra keturios pagrindinės vaiką žalojančio elgesio rūšys pagal pasitaikantį dažnumą –tai: nepriežiūra, emocinė prievarta, fizinė prievarta ir seksualinė prievarta. Tyrimai rodo, kad iki 18 metų kaip nors nukentėjusių nuo seksuainės prievartos būna 1/4 mergaičių ir 1/6 berniukų.
I. Daniūnaitės teigimu, įvertinant vaiko nepriežiūrą, labai svarbu atsižvelgti į rajono situaciją, t. y. žmonių pragyvenimo lygį. Yra šeimų, kurios gyvena nepasiturinčiai, tačiau skurdesnės gyvenimo sąlygos dar nėra nepriežiūros požymis. Ne visos šeimos, kurios skurdžiai gyvena, neprižiūri vaikų.
Mokymuose dalyvavusi „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė pastebėjo, jog daugėja atvejų, kai atėję tėvai patys skundžiasi blogu vaikų elgesiu. Kartais su tėvais negalima susikalbėti dėl jų mentaliteto. Psichologės I. Daniūnaitės teigimu, gerai nors tiek, kad tėvai ateina ir kalbasi. Mokyklos lankomumo problemos dažnai yra netiesioginis ženklas, kad vaikas gali patirti kokį nors žalojantį elgesį namuose.
Emocinę prievartą sunku atpažinti
Viena iš sunkiausiai pastebimų ir dažnai neįvertinamų žalojančio elgesio atvejų vaiko atžvilgiu – emocinė prievarta. Psichologės nuomone, tai nuolatinis žalingas tėvų bendravimas su vaiku, apimantis ir emocinę prievartą, ir emocinę nepriežiūrą. Pasak jos, gali būti koks nors tėvų elgesys, kuris žalojančiai veikia vaiką, arba tokio elgesio trūkumas. Pavyzdžiui, palaikymo nerodymas. „Teisiškai tai sunku išmatuoti, nes palaikymo stoka atsispindi ne pagal detalius įvykius, o pagal tai, kokie santykiai yra nuolat. Tokią emocinę prievartą galima atpažinti tik stebint tėvų ir vaikų santykius, nes vien vaiko pasakojimo, kaip „įkalčių rinkimo“ priemonės, neužtenka. Be to, jam trūksta gebėjimų vaizdžiai papasakoti, kas tai yra. Kita vertus, vaikas įprastai nori likti lojalus tėvams, todėl apie emocinę prievartą labai retai pasakoja. Vaiko žaidimai, elgesys ar išvaizda gali parodyti emocinės prievartos pasekmes. Kiti duomenys surenkami iš ilgesnį laiką trunkančio šeimos bendravimo modelio, istorijos ir pasekmių vaikui stebėjimo“, – sakė I. Daniūnaitė.
Emocinei prievartai yra priskiriamas tėvų emocinis šaltumas, abejingumas ir emocinė nepriežiūra, nuolatinė neigiama nuostata vaiko atžvilgiu, nenuoseklus arba vaiko raidos neatitinkantis bendravimas, tėvų nesugebėjimas pripažinti vaiko individualumo ir / ar psichologinių ribų, vaiko socialinės adaptacijos apribojimas. Psichologė atkreipė dėmesį, kad jeigu manoma, jog vaikas patiria emocinę prievartą, netinkamą ir žalingą vieno iš tėvų arba abiejų tėvų elgesį, svarbu įvertinti, kuriai kategorijai ji tinka, nes nuo to priklauso, kokia pagalba šeimai reikalinga.
Mokymuose dalyvavę specialistai pasakojo, su kokiomis emocinės nepriežiūros apraiškomis jie susiduria savo darbe. Dažniausiai pastebima emocinė nepriežiūra, tėvų emocinis šaltumas, abejingumas pasireiškia nesidomėjimu vaiko pažymiais, jo pasirinkimais, pomėgiais. Nuolatinė neigiama nuostata vaiko atžvilgiu – tai labai dažnai pasitaikanti kritika. PVC psichologės nuomone, jeigu tėvai nuolat neigiamai vertina vaiką, tai tokiam vaikui susiformuoja neigiamas savęs vertinimas. Jeigu iš vaiko pagal jo amžių reikalaujama per daug arba per mažai, galima sakyti, jog tai yra nenuoseklus arba vaiko raidos neatitinkantis tėvų bendravimas su vaiku. Yra tėvų, kurie skundžiasi: „Kiti vaikai kaip vaikai, o šis – degradas, debilas – į ką jis atsigimė?“ Arba tėvai tiksi, kad septynerių metų mergaitė prižiūrės ketverių metų brolį, nuves ir parves iš darželio ir pan. Panašiai, anot I. Daniūnaitės, galima pasakyti ir apie trylikos metų brolį, turintį prižiūrėti septynerių metų sesę, nuvesti į būrelį, pasiimti. Pats jis negali užsiimti popamokine veikla, nes turi rūpintis sese.
Kodėl tėvai nesugeba pripažinti vaiko individualumo?
Tokį nesugebėjimą, psichologės teigimu, galima paaiškinti tuo, kad dažnai vaikai pasitarnauja tėvų emocinei gerovei. „Tėvai savo lūkesčius gali suformuoti pagal savo emocinę būseną ir kaip įsivaizduoja, ką vaikas turi daryti. Bet būna taip, kad visas mamos emocinis gyvenimas susijęs tik su vaiko globa. Vaikui mama labai svarbi ir jis ima elgtis taip, kaip geriau mamai. Tai jau yra vaiko psichologinių ribų peržengimas. Mes gana retai tą priskiriame prie emocinės prievartos arba rečiau apie tai kalbame, nes dažniausiai emocinę prievartą suprantame kaip prasivardžiavimą, kritikavimą, nuolatinį barimą, bet yra subtilesnių dalykų, kurie gali pasireikšti ir inteligentiškose šeimose“, – sakė PVC psichologė.
Kaip emocinė prievarta pasireiškia ir vaiko socialinės adaptacijos apribojimas. Kartais kultūriniai arba religiniais įsitikinimai taip pat gali būti rizikos faktoriai vaikui patiriant žalojantį elgesį. Psichologės I. Daniūnaitės teigimu, pastebėję tokį rizikos faktorių, mokyklos specialistai turėtų susirūpinti, nes pagal vaiko poreikius tai nėra pateisinama priežastis žaloti vaiką. „Tėvai gali sakyti, kad šeimos tikėjimas neleidžia vaikui lankytis mokyklos renginiuose ir pan., tačiau jeigu mokykla, psichologas, socialinis pedagogas mato, jog tai žaloja vaiką, turi būti numatyta, kaip bus elgiamasi, kalbama su tėvais. Svarbu nepraleisti tokių pastebėjimų pro akis“.
Seksualinę prievartą nustatyti labai sunku
Apibrėžimas sako, kad seksualinė prievarta yra vaiko ar jaunuolio vertimas arba įkalbinėjimas dalyvauti seksualiniuose veiksmuose, kurie išnaudotojui kelia seksualinį pasitenkinimą, nebūtinai pasitelkiant fizinį smurtą, ir nepriklausomai nuo to, ar vaikas / jaunuolis supranta, kas vyksta. „Teisėsauga bando išsiaiškinti, ar vaikas suprato, ar nesuprato, kas vyksta, kaip jis reagavo: ar priešinosi, ar nesipriešino. Bet mums, kitiems darbuotojams, svarbu suprasti, kad vaikas, būdamas bet kokio amžiaus, sunkiai gali pasipriešinti stipresniam išnaudotojui. Seksualiniai išnaudotojai būna įvairaus amžiaus vyrai ir moterys bei vaikai. Didžioji dauguma seksualiai vaikus išnaudojančių žmonių yra vaikams gerai pažįstami asmenys“, – pasakojo psichologė.
Jeigu vaikai tarpusavyje užsiima seksualine veikla, pavyzdžiui, ikimokykliniame amžiuje, tai gali būti suprantama kaip tyrinėjimas, tačiau vis tiek, psichologės nuomone, reikėtų atkreipti dėmesį į tokį elgesį. Bet visada, anot jos, išnaudojantis asmuo yra kuo nors stipresnis: arba fiziškai, arba yra autoritetingas asmuo, arba vaikui kažkuo svarbus, tuomet sunku gintis.
Kaip teigė PVC psichologė I. Daniūnaitė, saugaus kūno taisyklės teigia, kad savo intymias kūno vietas vaikas turi prižiūrėti pats: praustis, rengtis ir pan. „Kiti tėveliai prausia savo vaikus iki 8 metų, o tai neatitinka vaiko raidos. Globos namuose vaikai galbūt turi ypatingesnių poreikių, bet vargu, ar 8 metų vaikus reikia prausti“, – svarstė psichologė, pridūrusi, jog tokie pavyzdžiai rodo, kad suaugusieji turi žinoti, ko vaikus reikia mokyti.
Kodėl bijoma pranešti apie seksualinę prievartą?
Mokymų dalyviai sutiko, jog apie seksualinės prievartos atvejus žmonės nenori ar bijo kalbėti, todėl būna, kad tokia informacija nepasiekia Vaiko teisių apsaugos skyriaus, psichologų ar mokyklų specialistų.
Psichologė I. Daniūnaitė pastebėjo, kad specialistai, pranešę apie įtarimus, negali būti apkaltinti šmeižtu, nes įstatyme teigiama, kad visi, turintys įtarimų ar pastebėjimų dėl smurtinio elgesio, turi pranešti ir nėra atsakingi už faktų surinkimą. „Įstatymas neįpareigoja surinkti faktų, bet pranešant apie žalojantį elgesį, būtina nurodyti pastebėtus žalojančio elgesio požymius. Yra įvairių požymių, kurie leidžia suprasti, kad vaikas elgiasi seksualizuotai: viešai masturbuojasi ar ant kito vako atlieka imitacinius judesius. Tokiu atveju specialistui turi kilti rimtas įtarimas. Jeigu matote pasikeitusią vaiko emocinę būseną, toks požymis reikalauja giliau domėtis, kas jam atsitiko“, – teigė psichologė. Prienų PPT socialinė pedagogė D. Gasparavičiūtė pratęsė PVC psichologės mintis, kad specialistas, pilietis neturėtų nuogąstauti užsitraukti kažkieno nemalonę pranešus apie seksualinės prievartos įtarimus – jį gina įstatymas. Ir priešingai – jeigu tik yra įtarimų ir nepranešama, asmuo tampa nusikaltimo bendrininku.
Svarbu atpažinti vaiką žalojantį elgesį
Psichologės I. Daniūnaitės teigimu, vaiką žalojantis elgesys daro žalą visoms vaiko funkcionavimo sritims: fizinei, pažintinių procesų raidai, emocinei, elgesiui, tarpasmeninei. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu kūdikiai yra sumušami ar supurtomi, kai tėvai bando juos nuraminti. Tai labai dažnas ir ypač pavojingas vaiką žalojantis elgesys. Kelių mėnesių kūdikį purtant, jo akytėse susidaro kraujosrūvos arba jis pradeda blogai matyti. Supurtymai arba bet kokie smūgiai į galvą gali pakenkti vaiko smegenims, ląstelės sunkiai atsinaujina arba neatsinaujina, vėliau sutrinka kitos funkcijos, vaikas gali tapti apatiškas, ateityje blogiau mokytis. „Dažnai tokie vaikai būna depresiški, ypač nerimastingi, gali agresyviai elgtis ar būti pernelyg judrūs. Net hiperaktyvumas kartais būna iš nerimo dėl to, kas vyksta namuose ar šeimoje, arba dėl to, kas vyksta mokykloje. Jeigu yra skriaudžiami nuo mažens, vaikai sunkiau prisiriša prie suaugusiųjų, neišmoksta užmegzti saugaus ryšio, tampa nepatiklūs ir kitų suaugusiųjų atžvilgiu“, – sakė I. Daniūnaitė.
Pasak psichologės, žalojančio elgesio poveikis tęsiasi ir suaugus. Įrodyta, kad tokios ligos, kaip vėžys, diabetas, turi ryšį su sunkesne patirtimi vaikystėje. Psichikos sveikata susijusi tiesiogiai: depresija, potrauminio streso sutrikimas, asmenybės sutrikimai tęsiasi nuo vaikystės. Dalis tokių vaikų užauga nusikalstamai besielgiančiais ir agresyviais žmonėmis, jeigu elgesys jų atžvilgiu nesustabdomas. Žalojančio elgesio poveikis turi įtakos ir tėvystės / motinystės įgūdžiams.
I. Daniūnaitė pasakojo, kokie veiksniai yra laikomi rizikos veiksniais. Tai gali būti aplinkos veiksniai (skurdas, bedarbystė, socialinė atskirtis ir socialinės paramos stoka, smurtaujanti bendruomenė ir pavojinga kaimynystė, smurtas viešoje erdvėje), tėvų ar globėjų veiksniai (asmenybės bruožai, psichikos sveikatos problemos, patirta prievarta praeityje, stiprūs konfliktai arba smurtas tarp tėvų, nesaikingas narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimas, jaunas amžius, vienišas tėvas arba motina, neseniai įvykusios ir stresą sukėlusios ar vis dar keliančios patirtys), tėvų bendravimas su vaiku (nejautrūs kūdikių ir vaikų savijautai ir poreikiams tėvai, griežtas drausminimas, dėmesys tik neigiamam vaiko elgesiui, mažai paskatinimų), šeimos veiksniai (namuose gyvena daug asmenų, ir / ar lankosi daug atsitiktinių žmonių, netvarka namuose, šeimoje auginama daug vaikų (tai ypač svarbus nepriežiūros rizikos veiksnys), žalojantis elgesys su kitais šeimos vaikais ir nariais). Psichologė atkreipė dėmesį, kad rizikos veiksnių buvimas rodo didesnę tikimybę, bet ne būtinybę, kad su vaiku bus netinkamai elgiamasi ir jis bus žalojamas.
Rizikos veiksniams priskiriami veiksniai, susiję su vaiku. Nors vaikai nekalti dėl to, kad tampa žalojančio elgesio aukomis, yra tokių veiksnių, dėl kurių vieni vaikai yra labiau pažeidžiami nei kiti. „Vaiko amžiaus ir raidos – fizinės, psichinės, emocinės ir socialinės – ypatumai padaro vaiką labiau pažeidžiamą. Vaikai nuo gimimo iki 3 metų dėl fiziškai mažo ūgio, ankstyvo amžiaus ir nuolatinio globos poreikio yra lengvai pažeidžiami fizinio smurto ir nepriežiūros, o ypač lengvai pažeidžiami gyvenantys globos įstaigose, sutrikusios fizinės ir kognityvinės raidos bei neįgalūs vaikai“, – kalbėjo psichologė.
Kaip atskirti rizikos veiksnius ir įspėjamuosius požymius?
Paramos vaikui centro psichologė akcentavo, kad įspėjamieji požymiai nėra teisiniai vaiką žalojančio elgesio įrodymai. Esą, kai aptinkama vaiką žalojančio elgesio požymių, reikia toliau tirti, norint nustatyti, buvo taip ar ne. Įspėjamųjų požymių galima aptikti tėvų bendravime su vaikais, vaiko būklėje (kūno sužalojimai, išvaizdos, elgesio ir emocinės būklės ypatumai). „Įtarus vaiką žalojantį elgesį, reikia kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių, kuris spręs, ar vaiką reikia apsaugoti ir kaip. O sužinojus apie netinkamą elgesį su vaiku, privaloma pranešti Vaiko teisių apsaugos skyriui ir teisėsaugos institucijoms. Specialistai turi gauti anoniminių konsultacijų ir prašyti patarimo, kaip elgtis toliau, kai pastebi vaiką žalojančio elgesio požymių, neįvardijant šeimos. Kai kurie požymiai gali kelti susirūpinimą. Pavyzdžiui, vaikų emociniai ir elgesio sunkumai, prastas mokyklos lankomumas, nerimą keliantis tėvų bendravimas su vaikais. Tuomet, remdamiesi šiais požymiais, specialistai turėtų svarstyti, ar vaikas yra žalojamas, ir surinkti papildomą informaciją“, – teigė psichologė.
Mokymų metu PVC psichologė aiškino įvairių žinybų specialistams, kaip žinybos turi reaguoti į pranešimus, kokius bendradarbiavimo uždavinius sau kelti, papasakojo apie tyrimo ir įvertinimo procesus. I. Daniūnaitė teigė, kad reaguojant į pranešimą apie galimą ar esamą vaiką žalojantį elgesį, tyrimo ir įvertinimo procesai turi būti aiškūs ir remtis vaiko interesais.
Visos žinybos dirba kartu
Mokymų metu buvo pristatyta ir prevencinė intervencinė programa „Antras žingsnis“. Tarpžinybinės komandos nariai dalyvavo atvejo aptarime.
Prienų PPT direktorė Angelė Vasiliauskienė džiaugėsi šio projekto tęstinumu bei nauda tiek Tarpžinybinei komandai, tiek tarnybos specialistams. PPT vadovė teigė labai palaikanti tarnybos specialistų norą mokytis, gerinti esamas ir siekti naujų profesinių kompetencijų, ir panaudoti savo žinias bei gebėjimus teikiant pagalbą nuo smurto nukentėjusiems savo rajono vaikams ir jų šeimų nariams. „Tokios supervizijos ir gilios atvejų analizės leidžia specialistams permąstyti savo veiksmus pagalbos vaikui atveju bei rasti geriausius problemos sprendimo būdus. Tikiu, kad pasibaigus mokymams Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai pritaikys mokymų metu įgytas žinias savo praktiniame darbe ir dalinsis patirtimi su kitais rajono specialistais“, – sakė A. Vasiliauskienė.
Rajono savivaldybės administracijos VTAS vyr. specialistė A. Krušinskienė taip pat pasidžiaugė glaudžiu visų tarnybų, atsakingų už pagalbą vaikui smurto ir žalojančio elgesio jo atžvilgiu atvejais. „Teikdami pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams, mes labai glaudžiai bendradarbiaujame su visomis rajono vaikų teisių užtikrinimu besirūpinančiomis įstaigomis ir specialistais. Kartais inicijuojame tarpžinybinius pasitarimus, kartais kitų specialistų kvietimu dalyvaujame atvejų pasitarimuose, visada reaguojame į bet kokį įtarimus keliantį pranešimą. Nė vienas atvejis mūsų tarnyboje nelieka neištirtas“, – teigė A. Krušinskienė.
Roma Sinkevičiūtė
