Justino Marcinkevičiaus tėviškėje – Važatkiemyje 1942 m.
Justiną Marcinkevičių, didįjį tautos žmogų, talentą ir mūsų lietuviškos žemės dvasinių vertybių sargybinį, stipriai veikė tiek mažoji aplinkos orbita (šeima, tikėjimas, gamta, draugai), tiek sudėtingi laikmečio sukrėtimai ir visas tuomet sparčiais tempais keitęsis pasaulis.
Viskas prasideda nuo kūdikystės ir vaikystės. Važatkiemis būsimam poetui buvo sava valstybė-polis, kurioje šeimos ir visų jį supusių žmonių pagalba jis pradėjo stebėti, suprasti ir vertinti aplinkinį pasaulį.
Neabejotinai Justinui įtaką darė ne tik mamos pamaldumas ir gerumas, tėvo darbštumas, kiti jo giminės, bet ir bendraamžiai, su kuriais jis bendravo, kaimynai, kuriuos sutikdavo bažnyčioje, matydavo triūsiančius ir besilinksminančius, dažnai susimąsčiusius ir sūrų prakaito lašą nubraukiančius.
Kas tie žmonės, gyvenę šalia mūsų tautos dainiaus Važatkiemyje? Lakoniškuose poeto apibendrinimuose, eilių posmuose, metaforose rasime nedaug konkretybių apie gimtojo kaimo žmones. Tad nusprendėme paieškoti jų vardų ir pavardžių, jų dvasinių įspaudų Važatkiemio žemėje.
1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymas
1942 m. gegužės 27 diena nebuvo kokia nors išskirtinė istorinė data. Į sudėtingo laikmečio metraščio paraštes labai tamsiu šriftu įsirašė, žmonių širdis skausmu pervėrė, netektis atnešė 1940 m. birželio sovietinė okupacija, po metų pirmąja baisia tremtimi pradėjusi dviejų dešimtmečių tautos genocidą. Dar po dviejų mėnesių Prienuose ir apylinkėse aidėjo nacių okupantų žudomų kelis šimtmečius čia gyvenusių šio krašto žmonių, Lietuvos piliečių – žydų balsai.
Okupantai naciai, norėdami žinoti visos Lietuvos (ir Prienų krašto) prievartinės maisto prievolės galimybes kaimuose, suregistruoti visus tinkamus išvežti darbams į Reichą žmones, išsiaiškinti minimalią pramonės reikmenų, o miestuose – dar ir maisto produktų (kortelės) paklausą, organizavo gyventojų surašymą. Per vieną parą, 1942 m. gegužės 27-ąją, turėjo būti surašyti visi Lietuvos ūkiai ir sodybos, visi juose nuolat gyvenantys ir tądien ten buvę žmonės.Tą dieną Važatkiemyje po kaimynus vaikščiojo, o gal ir dviračiu važinėjo surašinėtojas, pradinės mokyklos mokytojas Antanas.Garmus. Jis užfiksavo tą istorijos virsmą, kai visi kaimo žmonės dar buvo vieningi, kai jų dar nepersekiojo didžiosios netektys. Po dvejų metų, vasarą, čia ateis antroji karo banga, sproginės sprogmenys, liesis kraujas ir neliks senosios Marcinkevičių sodybos. Pats gyventojų surašymo dokumentas dėl neaiškių priežasčių yra labai pažeistas, sulietas, sunkiai įskaitomas, tad bandysime jį prašnekinti pasitelkę į pagalbą kompiuterinę programą.
Marcinkevičių šeimoje
Kaip ir mokytojas Antanas Garmus, užklyskime į tą senąją, gimtąją poeto sodybą. Ją Justinas Marcinkevičius yra apibūdinęs: „Kiemo vartai, akmuo prie jų, kuris vasaros dieną taip įkaisdavo, kad per nakties trumpumą neataušdavo, girnapusė prie durų, nuo kurios jau tik vienas žingsnis per slenkstį, durų rankena „klemka“ su liežuvėliu, seniai jau tokių nebėra… Bet svarbiausia medžiai – penki beržai, trys gluosniai, dvi eglės, klevas prie gryčios, liepa beveik viduryje atšlaimo…< > O sodas! Kriaušės, obelys, vyšnios, slyvos…< > Seniai jų nebėra, o lig šiol prisimenu visų skonį. Gryčioje sekmadieniais balta staltiese uždengtas stalas, kryželis, tyla – ligi pietų, kol miestelyje baigsis suma, kai vaikas neturėdavai ką veikti, – visi nugrimzdę maldoje, tik sukudakuoja višta, matyt, kur nors dilgėlyne pametusi kiaušinį. Kai močiutė persižegnos, reiks nubėgti, reiks nubėgti ir paieškoti – gal paleis jį pietums“ (http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-694349079).
Tą saulėtą ir karštą dieną peržengęs Marcinkevičių trobos slenkstį Antanas Garmus namuose rado šeimos galvą Motiejų Marcinkevičių, gimusį 1900 m. kovo 13 d., jo žmoną, Justino motiną Ievą Kvainauskaitę-Marcinkevičienę, gimusią 1902 m. vasario 24 d. Jaunasis Justinas, gimęs 1930 m. kovo 10 d., buvo baigęs Alksniakiemio pradžios mokyklą ir laukė stojimo į „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę. Justino sesutė Janina, gimusi 1933 m. kovo 9 d., jau buvo baigusi minėtą pradžios mokyklą. Brolis Valentinas, gimęs 1935 m. kovo 11 d., lankė pirmąją pradžios mokyklos klasę. Vyresnioji sesuo tuo metu mokėsi Balbieriškio žemės ūkio mokykloje, todėl neįrašyta. Įdomu tai, kad Marcinkevičių šeimoje dažniausiai gimtadieniai buvo švenčiami kovo mėnesį. Justinas dar galėjo turėti vieną artimąjį, nes vienas vaikas šeimoje mirė dar kūdikystėje (lytis nenurodoma).
Šeimos tradicijų saugotoja buvo močiutė (tėvo motina) Agota Marcinkevičienė, gimusi 1868 m. balandžio 23 dieną. Sudėtingas šios moters gyvenimas. Ji pagimdė keturiolika vaikų, tačiau 1942 m. jų kartu su Justino tėvu buvo likę tik trys. Šeimoje tuo metu gyveno ir ūkio darbuose padėjo septyniolikmetis Justino motinos giminaitis, tikriausiai brolėnas Vytautas Kvainauskas (LCVA, f. R.-743, ap. 2, b. 3368, l. 67ap.–68). Vertėtų, užbėgant į ateitį, prisiminti, kad Justino mama mirė 1944 metais. Po trejų metų tėvas Motiejus vedė antrąją žmoną, su kuria susilaukė penkių vaikų (R. Pakalniškis. Justinas Marcinkevičius, Kaunas, 1984, p.16). Tėvas buvo stiprus, darbingas, sulaukė žilos senatvės ir mirė 1985 m.
Marcinkevičių kaimynai
Antanas Garmus, surašinėdamas Važatkiemio ūkius, vaikštinėjo ne padrikai, o iš eilės, tad pagal tai galima numanyti Marcinkevičių kaimynus gyvenus ne didesniu kaip pusės kilometro nuotoliu. Tai pagyvenusių ūkininkų Juozo ir Elžbietos Petruškevičių šeima. Joje tuo metu augo aštuonerių metų dar nesulaukusi dukra Aldona. Šeimai tvarkytis ūkyje padėjo jieznietis Petras Budra ir Povilas Kvainauskas (Ten pat, p.67). Šalia buvo Kąstutės Čiužienės nuosavybė – sodyba ir ūkis. Čiužienės šeimą tuo metu sudarė vyras Jonas, vaikai Pijus, Aldona, Teresė ir Leonas. Leonas buvo gimęs 1939 metais, tad 2011 metais jis prisiminė: „Apie popiet pro šalį eidavo in Prienų gimnaziją,antroj pamainoj mokėsi. Su ploščiuku tokiu. Paskui beveik naktį grįždavo“ (http://www.diena.lt/dienrastis/tema/poeto-su-tevu-sodintas-maumedis-liko-vienas-333282/www.2sim.lt/print/www.sveikasmazylis.lt/www.sveikasmazylis.lt#.VVo8h6mNq8M).
Šalia Marcinkevičių gyveno Jurgio ir Marijonos Burbulių šeima, kurioje augo sūnūs Algirdas ir Pranas, kartu gyveno seni tėvai Adomas ir Marijona. Ūkyje dirbti padėjo 30-metis Vytautas Kvainauskas (LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 3368, l. 73 ap-74). Kaimynystėje gyveno Karolio ir Onos Janulevičių šeima. Su jais gyveno Karolio uošvienė, pati seniausia kaimo gyventoja, 92 metų Ieva Verbickienė (Ten pat, l. 75 ap-76). Aldona Vilutienė ir Justinas Sajauskas partizanų vardyne pateikė duomenų apie partizaną Algimantą Janulevičių iš Važatkiemio (tikriausiai surašymo metu negyvenusį pas tėvus ir dėl to neįrašytą), kad paskutinę 1945 metų dieną, prieš pat Naujus metus, „tėviškėje stribai kankino, paskui tempė Algimantą į uždegtą prie namų kūgį sudeginti. Jis įsikirto į maniežą ir buvo nušautas. Palaidotas Prienų kapinėse“ (Aldona Vilutienė, Justinas Sajauskas. Ištark mano vardą,V., 1999, 86 įrašas-http://www.partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm).
Netoliese gyveno ir dvi Vaikšnių šeimos. Daugiavaikėje Motiejaus ir Agotos Vaikšnių šeimoje užaugo partizanas Konstantinas Vaikšnys, žuvęs 1945 m. kovą Paverknių kautynėse (http://www.partizanai.org/index.php/bronislava-vinskiene-amzinieji-azuolai).
Kitų Vaikšnių šeimoje – tėvo Antano Vaikšnio sodyboje gyveno jo dukra Marytė Kabašinskienė su vyru Antanu Kabašinsku ir trimis sūnumis bei dviem dukromis (Ten pat, p.81 ap-82). Netoliese gyveno Antano ir Magdės Šiugždinių šeimyna. Joje buvo 3 dukros ir 2 sūnūs. Šeima rėmė partizanus. Birštono krašto kraštotyrininkė Teresė Murauskaitė yra suradusi duomenų, kad 1946 m. Antano Šiugždinio (slapyvardis Lietuvaitis) sodyboje apsigyveno partizanai.1948 m. šeima buvo suimta ir patyrė sovietų smurtą (http://www.gyvenimas.eu/2015/01/20/lietuvos-patriote-pavyzdines-sodybos-seimininke). Giedrius Vanagas rašinyje „Du likimai“ rašo, kad Antanas Šiugždinis su sūnumis žuvo, o partizanų ryšininkė po partizanų sąjūdžio sutriuškinimo ilgą laiką turėjo nakvynės ieškotis pas svetimus, nes namas buvo stribų sudegintas. „Nežinojome motulytės pavardės, nepasisakė ji savo kaimo pavadinimo. Niekas jos ir nekamantinėjo. Ateidavo ji smulkutė, kaip dvaselė, sausa kaip šakaliukas palei Nemuną nuo Prienų pusės, pasibuvusi vėl palei Nemuną išeidavo. Ką valgyti padavė, kur gulti paklojo, jai viskas gerai. Vis siūlėsi prie darbo: karvę parugiais pavedžioti, daržą nuravėti, serbentus skinti…. Nors motulytė nesipasakojo, kuo širdis dar gyva, bet žmonės žinojo, kad jos namai pelenais paversti, vyras ir trys sūnūs partizanai žuvę ir stribų nežinia kur pakasti. O motulytė, gyvendama pas svetimus gerus žmones, sulaukė gilios senatvės. Ir palaidojo ją kaip dera, su kunigu, dailų kryžių ant kapo pastatė. Dangaus karalystę duok motulytei, Magdalenai Šiugždinienei iš Važatkaimio kaimo, Viešpatie! (http://laiskailietuviams.lt/index.php/1995m-4-balandis/8025-du-likimai).
Kitos Važatkiemio šeimos
Tarp šeimų, kurias ir dabar surasi mūsų krašte, buvo Prano ir Katerinos Sakalavičių šeima. Joje 1942 m. įrašyti sūnūs Jurgis,Vytautas ir trys dukros Monika, Albina ir Ona (LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 3368, l. 72). Adomo ir Onos Dereškevičių šeimoje gyveno 80-metis tėvas Motiejus Dereškevičius ir 5 gražuolės dukros. Petro ir Jognieškos Dereškevičių šeimoje augo 4 sūnūs ir 3 dukros. Tarp senųjų nuo XVII amžiaus gyvenusių šeimų buvo Bubnių šeima, kurioje 1942 m. gyveno tėvai Jurgis ir Ona su sūnumi ir dukra (vardas neįskaitomas). Kaimo senbuvių Tirvų giminėje buvo trys šeimos: Kazio ir Onos, Juozo ir Agotos, Povilo ir Kąstutės (Ten pat, l. 90, l. 103). Pranas Juodsnukis buvo atėjęs į žentus iš Igliaukos ir su žmona karo metu augino du sūnus ir dvi dukras. Pagermoniškis Pranas Celiešius buvo vedęs šilavotiškę Marijoną Aleksynaitę. Šeimoje augo du sūnūs ir dvi dukros, gyveno žmonos tėvas Jurgis (Ten pat, l. 93). Senoje šio krašto Senavaičių giminės Antano ir Katrės šeimoje augo sūnus ir dukra, gyveno 75-erių žmonos mama (Ten pat, l. 102). Kitoje, Kazio ir Marijonos šeimoje vaikų neįrašyta, bet jie jau galėjo būti ne išlaikytiniai, savarankiški. Žemės savininkė Anastazija Mockapetrienė, įrašyta šeimos galva, su vyru Petru augino dukrą, šeimoje gyveno Anastazijos tėvai (Ten pat, l. 107). Jiezno valsčiaus gyventojas Kazys Kasčionis buvo atėjęs į žentus ir vedęs žmoną Moniką, vaikų surašymo lape neįrašyta (Ten pat, l. 110). Motiejus Kemežys buvo vedęs igliaukiškę Elžbietą. Jurgis Krasauskas buvo vedęs garliaviškę Oną. Jų šeimoje augo sūnus ir dukra, gyveno 77-erių tėvas Jurgis Krasauskas (Ten pat, l. 99-99 ap.).
Dvidešimt trijuose ūkiuose (sodybose) užfiksuota 170 gyventojų. Šeimų būta daugiau, nes visuomet po viena pastoge tradiciškai išsitekdavo dvi šeimos. Nors surašyme nenurodyta, kiek šeimos valdė žemės, bet reikia manyti, kad kiekviename ūkyje būta per 8 ha žemės, nes dauguma šeimų turėjo ūkio pagalbininkų. Jie surašymo lapuose įvardyti kaip samdiniai. Šeimos išsilavinusios, nes didesnė dalis važatkiemiškių buvo baigę pradžios mokyklas. Išsilavinę, darbštūs žmonės buvo orūs, pamaldūs, jautė sūraus prakaito, nuosavos žemės lopinėlio vertę. Todėl gerbė kaimynus, mylėjo kaimą ir visą šalį. Sovietams užėjus, kai kurie jų drąsiai stojo ginti savo šeimų, savo sunkiai uždirbto turto. Sovietų nuvarymas nuo savos žemės, teroras ir dvasinis genocidas visomis prasmėmis kankino šiuos žmones, bet nesugebėjo jų palaužti.
Šios žemės sūnus Justinas Marcinkevičius buvo ir yra šio krašto dvasia, viltis ir dvasinė atspara. Tautos dainiui svarbios įtakos turėjo kaimas kaip savas polis-valstybė, kaip visa dvasinių vertybių sistema ir gamtos harmonija. Šio kaimo žmonių istorinių vertybinių klodų pažinimas yra labai svarbus, jis įprasmina, įamžina Justiną Marcinkevičių kaip didžiąją šio krašto, visos Lietuvos ir viso humanistinio pasaulio asmenybę.
Straipsnyje panaudotos iliustracijos iš knygų: R. Pakalniškis. Justinas Marcinkevičius, K., 1984;Valentinas Sventickas. Apie Justiną Marcinkevičių, V., 2011.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
