Konferencijoje „Tautinio drabužio dėvėjimas“
Gegužės 13 dieną Birštono kurhauze vyko Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos surengta konferencija „Tautinio kostiumo dėvėjimas“. Pranešimus skaitė Lietuvos liaudies kultūros centro tautinių drabužių tyrinėtojos Danutė Keturakienė ir Diana Tomkuvienė, pasveikinti konferencijos dalyvių atvyko ir savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė bei pavaduotojas Vytas Kederys.
Panemunės dzūkų tautiniai rūbai
Pirmąjį pranešimą apie Panemunės dzūkus, jų tradicijas, papročius, verslus, užsiėmimą bei aprangą skaitė NKRP vyr. specialistė Rosita Dargienė.
Bekilpinėdamas Nemunas sudarė sąlygas Birštono ir Prienų apylinkių gyventojams išmokti žvejoti, auginti grūdus, dirbti žemę, auginti gyvulius. Abu Nemuno krantai šiek tiek ir skyrė žmones: vienoje Nemuno pusėje gyvena dzūkai, kitoje – suvalkiečiai. Tačiau tie, kurie arčiau Nemuno, šioje pusėje, turėjo bendrų abiejų regionų bruožų, tad ir vadinosi Panemunės dzūkais. Abiejų regionų tautiniai elementai susipina ir tautiniuose rūbuose.
Dzūkijoje ilgiau negu kituose regionuose vilkėta tradiciniais kaimo drabužiais. Vyrai vilkėjo nedažyto milo sermėgomis, puoštomis dekoratyvinėmis siūlėmis ir apvadais. Moterys buvo pamėgusios balto lino drabužius: prijuostes, drobules, kykus. Ryšėti nuometėliai – vienur mažesni, kitur – didesni, paprasčiau mazgais viršuj ar po apačia (skaros) užrišami ištekėjusių moterų galvos apdangalai. Panemunių ir Užnemunės dzūkių drabužių audiniai šiek tiek panašūs į suvalkiečių: brangių audinių liemenės, ryškios ir puošnios prijuostės bei juostos. Dzūkės audė ypač daug juostų. Merginos dėvėjo aukso spalvos galionus, karūnėles. Ištekėjusios dzūkės dėvėjo baltus ir spalvoto audinio – šilko, vilnos, margintos medvilnės – kykus. Virš kyko paprastai būdavo gobiamasi balta arba spalvota skarele. Visgi reikia pažymėti, kad dzūkės ilgai nešiojo tautinius drabužius, nes nederlingos žemės, uogos ir grybai neleido įsigyti pirktinių rūbų.
Galvos apdangalai turėjo tam tikrą paskirtį – saugojo nuo saulės, vėjo ar lietaus; reiškė socialinį statusą (netekėjusi mergina ar ištekėjusi moteris) ir etiketo elementus (dabar jau pirminę prasmę praradęs palaiminimas). O ir nepadoru buvo išeiti į žmones palaidais plaukais, neapsigobus skara ar neužsidėjus kepuraitės, dar vadinama čepčiumi, kyku ir kt.
Pasak pranešėjos, vėliau galvos dangos reikšmė sumažėjo, skareles ir gobtuvus nešiojo daugiau vyresnio amžiaus moterys. Dabar buvusią ornamentiką jaunimas naudoja kūryboje, pasiimdamas kai kuriuos elementus. Tačiau etnokultūros samprata turėtų būti ne tik muziejinė, o labiau integruota į kasdienį gyvenimą.
Kaip įrodymą, jog vaikai bei jaunimas domisi mūsų senolių aprėdais, Jiezno gimnazijos ketvirtos klasės mokiniai su mokytoja pristatė XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Jiezno krašto žmonių nešiotų drabužių. Vaikai apsilankė pas vyresnio amžiaus žmones, išklausė jų prisiminimus ir netgi užrašė.
Suvalkiečių rūbai spalvingesni
Pranešimą apie suvalkiečių moterų tautinį kostiumą skaitė Danutė Keturakienė. Ji pažymėjo, kad suvalkiečių rūbai buvo daug spalvingesni, siūti iš naminių audinių, tačiau jau įkomponuojant ir vieną kitą pirktinę detalę. Kapsų merginos galvas puošdavo ne tik kaspinais, bet ir galionais su plunksnomis, sijonai buvo labai raukti ir klostuoti, palaidinukių rankovės plačios, išsiuvinėtos kiauraraščiu. O kaklą papuošdavo keliomis eilėmis stiklinių ar koralinių karolių.
Žinoma, kaimo žmonės geriausiais drabužiais rengdavosi šventadienį. Moterų ir merginų apranga – ilgi balti lininiai marškiniai, mažiausiai du sijonai ir prijuostė, liemenė. Netekėjusios merginos galvas puošdavo aukso spalvos galionais, karūnomis, gyvų ir dirbtinių gėlių vainikais. Ištekėjusios moterys ryšėdavo nuometą, skarą, po kuriais dažniausiai dar užsidėdavo nedidelį prigludusį kyką. Moterys, ypač ištekėjusios, plaukus slėpė po skepeta ar kepurėlėmis, pasiūtomis iš geros medžiagos. Be to, galvas dengdavo ir didelėmis lininėmis skaromis, mazgą užrišdamos apačioje, o priekį pagražindavos antkakčiu. Vėliau į madą atėjo įvairių spalvų, iš prabangios medžiagos pasiūti švarkeliai bei liemenės.
Išeiginis vyro kostiumas – tai balti lininiai marškiniai, ilgos vilnonės kelnės, sermėga, juosta arba diržas, dažnai dar liemenė ir kaklaskarė. Svarbiausia vyriško kostiumo dalis – sermėga. Tai daugiausia kaftano tipo drabužis iš velto vilnonio audinio. Sermėga užpakalyje buvo suklostuota ar suraukta, su skeltuku. Labai svarbiomis vyriško kostiumo dalimis laikyti auliniai batai ir velta skrybėlė. XIX amžiuje išeiginis vyro kostiumas buvo pasiūtas ir sukomplektuotas taip, kad tiktų jojimui. Koks gi bernelis be žirgelio (kaip dabar be automobilio), aulinių batų ir skrybėlės, papuoštos plunksna ar juosta. Beje, suvalkiečiai vyrai vilkėjo šviesios spalvos ar visai baltas sermėgas. Tiek vyrai, tiek moterys ryšėjo austas juostas, kurios taip pat buvo įvairių spalvų ir įvairiais būdais išaustos ar surištos.
Dzūkija išsiskiria galvos apdangalų gausa
D. Tomkuvienė savo pranešime plačiau kalbėjo apie dzūkų tautinius kostiumus, pastebėdama, kad jie formavosi XIX a. viduryje. Valstiečiai dėvėjo tautinį kostiumą kaip kasdienį drabužį, tik išeigai turėjo gražesnių ir prašmatnesnių detalių, kurie rūbą darė šventinį. Tai buvo įvairios liemenės, juostos, „brindukai“. Keičiantis madai, liemenės trumpėjo, o juostos šiek tiek išplatėjo. Moterų sijonai taip pat gražėjo, nes tobulėjo audimas, atsirado daugiau ir spalvingesnių siūlų. Įtakos turėjo ir mada, ateinanti iš Paryžiaus. Turtingi dvarininkai atsiveždavo iš užsienio prašmatnesnių gražių daiktų, o kaimo žmonės, ypač merginos, stebėjo, kaip rengiasi dvaro panaitės. Taigi ir pačios pradėjo kažką kurti, pamėgdžioti. Sijonus pradėjo siūti ne rauktus, bet iš platėjančių palų, atsirado spalvų žaismas pritaikant liemenes bei prijuostes. Daugiau buvo galima įsigyti pirktinės plonos medžiagos, pasidarė madingos juodos siuvinėtos prijuostės. Kas išgalėjo, nusipirkdavo medžiagos ir siuvinėdavo, kas nemokėjo – pirko iš žydelių ar kitokių prekiautojų. Prijuostė buvo populiari dovana.
Pasak D. Tomkuvienės, liemenės buvo siuvamos su skverneliais, iš brangios medžiagos, o švarkeliai – iš kašmyro ar geros vilnos. Žinoma, kas neturėjo už ką pirkti – išsiausdavo ir išsiuvinėdavo pačios. Vyresnio amžiaus moterys mėgo labiau palaidus švarkelius-palaidines, jaunos, netekėjusios – prigludusius prie liemens.
Pranešėja kalbėjo ir apie galvos apdangalus, kurie dzūkių buvo beveik tokie patys kaip ir kitų Lietuvos regionų moterų. Dažniausiai buvo nešiojamos kepurėlės, skaros, skepetos, taip pat didelės skaros, iš dviejų palų pasiūtos skaros – „plotkos“. „Galva be čepkelio, nezgrabna kap kuolas“, – pacitavo senos dzūkės mintį pranešėja. Merginų galvas puošdavo supintos kasos su kaspinais, taip pat karūnėlės, juostos.
Dzūkija iš kitų regionų išsiskiria galvos apdangalų gausa. Čia buvo nešiojamos ne tik skarelės, papuoštos „brindele“, bet ir megztos ar nertos kepurėlės, čepčiukai, įvairios juostelės ar raiščiai.
Svarbus dzūkų vyrų tautinio kostiumo elementas buvo balti marškiniai siuvinėtu priekiu, taip pat spalvingos kaklaskarės, ant liemens ryšimos juostos.
Pranešėjos pasakojo apie tautinius kostiumus, o modeliai juos demonstravo. Konferenciją vedė NKRP vyr. specialistė Ramutė Milušauskienė.
Po konferencijos oficialiosios dalies scenoje koncertavo Punios folklorinis ansamblis „Levandra“, pasipuošęs tautiniais kostiumais. Ansamblio dainininkai atliko keletą savo krašto liaudies dainų.
Renginio organizatoriai Nemuno kilpų regioninio parko direkcija dėkoja rėmėjams: Rimvidui Skorupskiui, įmonės „Aroma Rex“ vadovui, Birštono gėlių parduotuvei „Asmeniška krautuvėlė“ bei savo partneriams – Birštono kultūros centrui ir Lietuvių liaudies kultūros centrui.
