home Aktualijos Sveikatos sistemos darbuotojai, esantys arčiausiai pacientų

Sveikatos sistemos darbuotojai, esantys arčiausiai pacientų

Profesinės šventės dažniausiai tampa proga prisiminti atliekamo darbo prasmę, reikalingumą, pasidžiaugti nuveiktais darbais. Prieš trejetą savaičių buvo minima profesinė Medicinos darbuotojų diena. Ta proga VšĮ Prienų ligoninėje buvo surengta Prienų ir Birštono mokinių piešinių paroda, viešėjusi iki gegužės12-osios – Tarptautinės slaugytojų dienos, kuri buvo kukliai, bet šiltai paminėta ligoninėje.   Visą tarpšventinį laikotarpį vaikų darbai džiugino ne tik medicinos personalo, bet ir ligoninės pacientų bei lankytojų akis. VšĮ Prienų ligoninės direktorė Jūratė Milaknienė pasidžiaugė darbelių gausa ir ypač tuo, kad vaikai mediciną mato iš teigiamos pusės. „Labai šviesūs darbai, man jie asocijuojasi su gerumu. Šviesa... Angelai... Net skausmo nebuvo matyti“, – vaikų piešiniais, dovanojusiais medicinos personalui gerą emocinę savijautą, džiaugėsi vadovė. „Netikėjome, kad vaikai taip gali įsivaizduoti mediciną. Piešiniai sušildė ligoninės koridorius. Medikai taip pat pasidžiaugia, atradę savo specialybę“, – sakė J. Milaknienė, kol kas spaudai, o vėliau ir asmeniškai pasiruošusi padėkoti darbelius parodoje eksponavusioms mokykloms – Birštono ir Prienų meno, Naujosios Ūtos pagrindinei ir Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijai, piešinių autoriams bei jų mokytojams. Jeigu kas nors sutiks palikti savo darbų, ligoninės administracija jais papuoš vieną iš savo didžiosios salės sienų.   Arčiausiai ligonio ir toliausiai nuo sveikatos apsaugos sistemos vadovų Seniau jos buvo vadinamos tiesiog gailestingosiomis seserimis arba sesutėmis. Šiandien – slaugytojomis, nors dažnas ligonis vis dar kreipiasi sesute, arba slaugute. Daug gražių mažybinių kreipinių apibūdina arčiausiai ligonio esančius medicinos darbuotojus, o dažniausiai – darbuotojas, nes toks sunkus darbas turbūt tik moterų pečiams pakeliamas... „Su slaugytoja man siejasi rūpestingumas. Tai pirmas žmogus skyriuje, į kurį kreipiasi pacientas „Sesute, padėkit...“ Ir sesutė mato – reikia jam gydytojo pagalbos ar užtenka jos pastangų. Sunkų ligonį ji maitina, apiprausia, sušukuoja, sutvarko, Jos darbas įtemptas ir sunkus, deja, kol kas dar nederamai įvertintas. Manau, kad tokį darbą dauguma dirba iš pašaukimo. Šiuolaikinė slaugos praktika nuolat keičiasi ir tampa vis sudėtingesnė. Gydytojas vienas, be slaugytojo, negalėtų dirbti. Jeigu galėtume daugiau atiduoti funkcijų slaugytojams, būtų dar lengviau dirbti gydytojams, ir medicina kainuotų pigiau negu dabar. Slaugytojos yra kaip ir gydytojo padėjėjos, jos daug gali. Aš dirbu su savo sesute kaip diabeto mokytoja: tik paskiriu, kokius tyrimus atlikti, paskiriu gydymą, o sesutė moko. Sesutės galėtų ir ligonius mokyti, ir pulsą pamatuoti, ir kitus nusiskundimus išklausyti. Kiekvienoje medicinos srityje yra daug funkcijų, kurias galėtų atlikti sesutės“, – savo nuomonę, koks turėtų būti slaugytojo vaidmuo šiuolaikinėje medicinos sistemoje, išsakė Prienų ligoninės direktorė J. Milaknienė. Dideliame VšĮ Prienų ligoninės kolektyve dirba 67 slaugytojos, kurioms vadovauja ligoninės direktorės pavaduotoja slaugai Loreta Šiugždinienė. Gausus slaugytojų būrys darbuojasi ne tik ligoninės skyriuose, bet ir kituose darbo baruose – Pirminės sveikatos priežiūros centre esančioje Konsultacinėje poliklinikoje, Prienų ir Jiezno odontologiniuose, dantų protezavimo kabinetuose. Užsukti į visus skyrius ir pakalbinti juose dirbančias slaugytojas reikėtų daug laiko, bet Profesinės šventės dieną keletą jų vis dėlto pakalbinau, stengdamasi ilgai netrukdyti ir neatitraukti dėmesio nuo darbo. Visuose skyriuose galima buvo sutikti tuos pačius dešimtmečiais matytus veidus – šviesius, malonius, kurių, rodos, neišvargino nei metų našta, nei sveikatos sistemos pokyčiai, nei nuolatinės reformos.   Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vyr. slaugos administratorė Aušra Šiugždinienė: „Mūsų darbo medis auga čia. Čia yra jo šaknys“. Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje dirba šešios slaugytojos – visos senbuvės, darbščios. Jos pirmosios susitinka su pacientais – pačiais įvairiausiais, nuo kūdikio iki šimtamečio, nuo inteligento iki asocialaus asmens, kuris dažnai pasiunčia savo geradares toli toli. Skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Aušra Šiugždinienė dirba slaugytoja jau daug metų. Apie 17–18 metų išdirbusi Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje kartą nusprendė, kad gal per sunku ir reikia išeiti. Išėjo į Prienų globos namus... Ir po 7 metų suprato, kad reikia sugrįžti į Priėmimo skyrių. Su šypsena savo kelionę pirmyn ir atgal papasakojusi Aušra, paklausta, kodėl sugrįžo į išties sunkų darbą, prisipažino, jog Globos namuose jai trūko adrenalino, kurio Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje (patikėkite, teko tai neseniai matyti ir girdėti), rodos, daugiau, negu galėtų pakelti gležni moters pečiai. Bet Aušra su tuo lengvai susitvarko. Jos akyse nuolat laksto „velniukai“, jos dega tokia energijos ugnele, kokios galima tik pavydėti. Jos nuolat šypsosi, atrodo, kad moteris dirba patį mėgstamiausią darbą. Aušra prisimena, kai dalyvaujant konkurse ir administracijai pasiūlius kitą skyrių lyg užsispyrusi mergaitė atsisakiusi: „Ne, aš noriu čia. Man gerai čia.“ Nors slaugytojos profesija Aušrai nebuvusi svajonių profesija (taip liepusi mama), tikina nesigailinti ir savo darbu labai džiaugiasi: „Jis man labai patinka.“ Bet jis sunkus, kartais net pavojingas?.. „Jis man visai nesunkus. Kai pasižiūriu, kad mano bendradarbės jau apsirengusios, eina namo, suprantu, jog ir man reikia į namus, nes jau septyniolikta valanda“, – patikino vyr. slaugos administratorė A. Šiugždinienė. „Aušra iš tiesų labai veikli, nedirba atmestinai“, – paantrino Prienų ligoninės direktorės pavaduotoja slaugai Loreta Šiugždinienė. „Nesiruošiu keisti darbo ir juolab niekur iš čia išeiti – nebent išvys“, – nusijuokė Aušra. Profesinės šventės proga savo kolegoms ji palinkėjo stiprybės, sveikatos, visko, kas geriausia. „Jei šeimose viskas gerai, tai reikia, kad ir darbe būtų gerai. Mano kolektyvas taip ir daro“, – valiūkiškai šyptelėjo vyr. slaugos administratorė A. Šiugždinienė.   „Paskutinės stotelės“ darbuotojai „Mums labai malonu, kad vadovai nepamiršta, įvertina ir mūsų darbą“, – Tarptautinę slaugytojų dieną sakė sutikta Prienų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus slaugytoja Audrona Labutienė, pabrėždama, kad ligoninės administracija pasveikino visas slaugytojas ir dėkojo joms už nuoširdumą, profesionalumą, kantrybę, atsidavimą savo profesijai. Beje, ligoninės administracijos dėmesiu ir dovanėlėmis liko maloniai nustebintos ir kitų skyrių slaugytojos. Trisdešimt metų tame pačiame pastate (anksčiau jame buvo įsikūręs Vaikų ligų skyrius) dirbanti Audrona Labutienė sako šią profesiją rinkusis iš pašaukimo. Darbe moteriai labiausiai patinka bendravimas, rūpinimasis ligoniais. „Kartais kokią dieną nepasirodai, tai atėjusi tuoj pat susilauki susirūpinimo kupino klausimo: „Kur buvai dingus?“ – tikino slaugytoja. Skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Janina Marcinkevičienė – viena iš seniausių ligoninės darbuotojų, minanti šios įstaigos slenkstį jau pusę amžiaus. Nepasakytum, kad jau penkias dešimtis darbo metų skaičiuoja – bene kiekvienam vidurinės ir vyresniosios kartos prieniečiui pažįstama moteris vis dar spindi jaunatviškumu, elegancija. Iki uždarymo dirbusią Akušerijos, dabar – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje J. Marcinkevičienę galima simboliškai vadinti Angelu, kuris kažkada sutikdavo į pasaulį ateinančią gyvybę, o dabar dažnai palydi gyvybę, paliekančią šį pasaulį. Ir sutinkat, ir išlydint reikia apgaubti šio pasaulio pakeleivį švelnumu, jautrumu. Skirtumas tik tas, kad sutinki su džiaugsmo, palydi – su širdgėlos ašara. Su tokiu išėjimu susitaikyti nė viena skyriaus slaugytoja neišmoko. „Buvau labai sunku iš Akušerijos skyriaus ateiti į šį. Prienuose, būdavo, žmonių nematydavau – matydavau tik gimdyves. O kai atėjau į Slaugos skyrių, pirmiausia susidūriau su gana dar jaunos, pažįstamos moters mirtimi. Buvo labai sunku ištverti. Kai kurios buvusios akušerės nepajėgė susitaikyti ir paliko darbą. Aš likau – kur dėtis gyvenimo ir amžiaus pusiaukelėje?.. Aišku, labai sunku susitaikyti su išėjimu žmogaus, su kuriuo spėji susigyventi. Skaudu, kai matai, kad vaikai nelanko“, – su liūdesiu kalbėjo J. Marcinkevičienė. Slaugytojos darbe reikia ne tik savo darbą išmanyti, bet ir mokėti spręsti konfliktus, surasti išeitį – net savotišku psichologu pabūti. A. Labutienė gerai prisimena, kaip prižiūrėjo savo ligotą močiutę: „Būdavo, išverdu jai kopūstų, šoninės įdedu. Rodos, skanu, o ji – kad žers dubenį, tardama: „Ką čia man „pelavino“ atnešei?!.. Aš tuomet jai pasiūlau: „Močiut, einam praustis.“ Ir dar užklausiu: „Kaip ta jūsų daina?“ Ji dainuodavo vieną savo mėgstamą dainą: „Pučia vėjas per girelą,/laužia ąžuolo šakas./ Bolševikai mus užvaldė,/išvežiojo mūs šeimas“. Po to priduria: „Bet tik tu nesakyk „bolševikai“, ba išveš mumi“. Na, o aš jai: „Tai dabar einam valgyt.“ Valgo močiutė ir stebisi: „Ir koki skanūs tie tavo kopūstai!“ Tai, štai, lyg ir psichologu tenka su senu, ligotu žmogumi pabūti. Ir čia, skyriuje, taip būna. Reikia mokėti prieiti prie žmogaus, pajausti jį. Jeigu piktuoju būsi – nesusikalbėsi“. Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje dirbančios moterys sako darbo sąlygomis dabar esančios patenkintos – trūksta tik pinigų. „Viskas būtų gerai, tik neįvertintas mūsų darbas“, – visų vardu apgailestavo vyr. slaugos administratorė J. Marcinkevičienė.   Darbas su vaikais reikalauja gero psichologinio pasiruošimo Nedidelio, bet labai jaukaus Vaikų ligų skyriaus penkių slaugytojų kolektyvui vadovaujanti, daugiau kaip 30 metų medicinos darbuotojų gretose dirbanti vyresn. slaugos administratorė Birutė Minikauskienė kalbėjo, kad darbas su vaikais yra sunkus, reikalaujantis ypač daug psichologinio pasiruošimo. „Kartais mes sakome – vaikai mus į vietą pastato. Su vaikais reikia būti nuoširdžiam, nemeluoti, kad tau neskaudės, kai įdurs adatėlė, bet reikia mokėti paaiškinti, kad šis skausmas labai trumpalaikis, tarsi uodo įkandimas ar panašiai“, – sakė medikė, pridurdama, jog dirbant su vaikais dar labai reikia kantrumo, supratimo, daug atjautos. Vaikų ligų skyriaus kolektyvas, anot slaugytojų vadovės, yra senas, bet nesikeičiantis, gyvenantis taikiai ir draugiškai. „Kas norėjo išeiti, jau seniai išėjo, o likusios visos esam senbuvės“, – pabrėžė ne tik darniu kolektyvu, bet ir gražiu skyriumi bei puikiais santykiais su gydytojais besidžiaugianti vyresn. slaugos administratorė B. Minikauskienė.   Darbo metus skaičiuoja ne metais – dešimtmečiais Vidaus ligų skyrius – pats gausiausias, jame dirba 16 slaugytojų, kurioms vadovauja taip pat ilgametė medicinos darbuotoja, 50 metų šiame darbe išdirbusi vyresnioji slaugos administratorė Angelė Mickevičienė. Ją galima kasdien matyti skyriuje – vis skubančią, bėgančią, vis dar labai energingą. Profesinės šventės dieną skyriuje dirbo dar keletas slaugytojų: po 28 profesijos metus skaičiuojančios Nijolė Zablackienė ir Valda Riaubienė bei 24 metus dirbanti Ilona Černevičienė. Klausantis slaugytojų, kiek daug metų prabėgo dirbant tą patį darbą, kartais net vienoje įstaigoje, pradedi galvoti, kad mažai yra profesijų, kurių atstovai tokie pastovūs. Visos kalbintos slaugytojos taip pat dalinosi panašiomis mintimis – apie pašaukimą, meilę savo darbui ir ligoniams, apie deramo, oraus savo darbo įvertinimo trūkumą, kasdienius rūpesčius. Visi jie, žinoma, įveikiami, nors kai kurie labai sunkiai. „Sunku susidurti su mirtimi. Ir šiandien šventės nuotaiką šiek tiek aptemdė jauno žmogaus mirtis. Dar net kavos nespėjome po penkminutės atsigerti. Sugrįžome ir išgirdome liūdną žinią“, – ta pačia sunkiausia psichologine būsena, kaip ir slaugytojos Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, pasidalino Vidaus ligų skyriaus vyresn. slaugos administratorė A. Mickevičienė. Pasak jos, nelengvi būna ir naktiniai budėjimai. O slaugytojas džiugina sudarytos geros darbo sąlygos, tai, kai atėjus į darbą ligoniai apdalina dėmesiu, pasveikę ir išvykę iš ligoninės dar ilgai prisimena, pasisveikina mieste, padėkoja susitikę ar atvykę į ligoninę. Tokiu iki šiol įsimintinu ir maloniu atveju pasidalino 35 metus medicinoje dirbanti Dienos chirurgijos, Operacinės, reanimacijos-intensyviosios terapijos skyrių vyresnioji slaugos administratorė Lilija Garmuvienė, vadovaujanti 10 slaugytojų kolektyvui. Tai buvo prieniečių medikų išgelbėtas vilnietis, patekęs į skyrių su trūkusiu skrandžiu. Žmogus neabejojo mirsiąs, prisiminė Lilija, bet buvo sėkmingai operuotas, išvyko į Vilnių, po to atvyko į reabilitaciją Birštone. Buvęs pacientas po dviejų mėnesių atvažiavo į Prienų ligoninę padėkoti Lilijai už laiku išgelbėtą gyvybę. Padėkoti atvažiuoja ir kiti žmonės, senukai, kažkada pasveikę po operacijų, ligų. Lilija Garmuvienė buvo viena iš retų mano sutiktų pašnekovių, nesvajojusi apie mediciną, nes, pasak jos, labai bijojusi kraujo, žaizdų ir jau kur kur – tik ne į mediciną sakiusi stosianti. O išsižadėti savo žodžių teko jau po mokyklos baigimo, kai su drauge važiavo stoti į... mediciną. Draugė, sakė Lilija, stojo į farmaciją, o ji pasirinko medicinos seselės profesiją. Iš pradžiųe, sako, sunku buvo priprasti prie kraujo, žaizdų, bet ilgainiui įprato. Gerai slaugyti pacientus nepakanka tik tam tikrų charakterio savybių – švelnumo, meilumo, gerumo, kantrybės, pasiaukojimo, šiam darbui reikia ir specialių žinių bei patirties. To pavyzdys – Dienos chirurgijos, Operacinės, reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriai, kuriuose dirbančių slaugytojų funkcijos susipynusios. „Mes tarsi priklausome vienam skyriui, bet prižiūrime viską – ir dienos chirurgijos ligonius, ir slaugos, ir reanimacijai einame padėti...“, – pasakojo darbo vietoje sutiktos Danguolė Stankūnienė ir Elena Čepulienė. Abi jos medicinai taip pat paskyrusios ilgus – viena 33, kita 25 – metus. Danguolė pasakojo svajojusi apie mediciną dar mokyklos suole. Nekantri buvo ilgai laukti, tad į medicinos mokyklą po aštuonių klasių baigimo išrūko, bet dar mokykloje pasižymėjo kantrumu skausmui, kažkurioje klasėje pati „išsioperavusi“ užkulnį, mat batas didelę pūslę pritrynė: pati susiruošė instrumentus, išdezinfekavo, pasiruošė tamponus, bintą... Žinoma, sulaukė klausimų, kas tai padarė, ir didelės visų nuostabos. Atsisveikinant, kaip didžiausią palinkėjimą, arba svajonę, šventinę dieną dirbusios slaugytojos išsakė norus, kad išliktų mažos ligoninės, kad Sveikatos apsaugos ministerija atnaujintų paslaugų apmokėjimą. Sveikatos reforma, pasak slaugytojų, mažų ligoninių padėtį tik pablogino. Džiaugtis reikia nors tuo, kad Prienuose dar išliko širdies ritmo sutrikimų gydymas. „Su širdies ritmo sutrikimais žmonės nuolat atvažiuoja: vieni – kas mėnesį, kiti – du kartus per metus. Juos pagydo – elektrošoku arba vaistais – ir išleidžia. Žmonės džiaugiasi, kad paguldė į ligoninę, atstatė ritmą ir išleido. Kas būtų, jeigu reikėtų į Kauną tokius ligonius vežti?“ – klausė E. Čepulienė, išsakiusi šiuo klausimu didelį turbūt visų medikų bei pacientų susirūpinimą dėl paslaugų sumažėjimo Prienų ligoninėje. DSC_1097

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close