GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. Nuotraukose atgimęs senasis Šilavotas
Lapkričio 8 d. Prienų krašto muziejuje vyko popietė „Prisiminkime Šilavoto istoriją“, kurios metu buvo pristatyta fotografijų paroda ,,Senasis Šilavotas“. Renginį vedė poetė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, duris į istorinę šio krašto praeitį atvėrė tautosakininkas, humanitarinių mokslų daktaras Kostas Algirdas Aleksynas, knygų autorius Jonas Mikučiauskas. Prisiminimais dalijosi senieji šilavotiškiai.
Į popietę susirinko gausus būrys Šilavoto krašto gyventojų – vyresnių ir jaunesnių. Matėsi, kad visiems buvo labai svarbu išvysti istorines nuotraukas, jose atpažinti vaikystėje vaikščiotas vietas, prisiminti iškilius šio krašto kūrėjus, puoselėtojus, vienytojus: kunigus, mokslininkus, paprastus kaimo žmones, be kurių šiandien nebūtų Šilavoto ir turtingos jo praeities.
Tuo didžiavosi ir popietės vedėja, Šilavoto krašto patriotė poetė Aldona Ruseckaitė. Ji sakė atmenanti tas valandas, kai Šilavoto Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus dalimi. Ir paroda buvo surengta Davatkyno šeimininkų – tos erdvės gerosios dvasios Danguolės Marijos ir jos vyro Kosto, jų vaikų Petro ir Marijos – Lincevičių iniciatyva. A. Ruseckaitė pasidžiaugė šių žmonių idėja ir noru sukviesti vietos gyventojus ir Prienų visuomenę pasidžiaugti parapijos 110 metų įkūrimu, koplyčios, muziejaus jubiliejumi: „Reikia didžiuotis, kad yra žmonių, kurie savo parapijose, miesteliuse daro gražius darbus, taip įamžina istoriją ir save, atlieka savo pilietinę pareigą. Tą daro ir Šilavoto žmonės. Vienas gražus kūrinys yra Davatkynas, kiti gražūs kūriniai – knygos“.
Bažnyčios, parapijos ir garsaus visoje Lietuvoje kunigo Antano Radušio gyvenimo istoriją, suguldytą į vieną iš knygų, priminė Šilavoto pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Virginija Maščinskienė. Jos teigimu, Šilavoto parapijos istorija prasidėjo1896 m., kai į Šilavotą atvyko pirmasis klebonas A. Radušis. Renkant medžiagą apie visų žmonių gerbiamą ir geru žodžiu minimą kleboną, žmonės sakę, kad todėl ir atkėlė kleboną į Šilavotą, jog tai buvo sunki vieta: reikėjo pastatyti bažnyčią, nuveikti didelius darbus. Kunigas A. Radušis buvo vienas iš žymių Lietuvos pirmojo atgimimo žmonių, kalbininko Jono Basanavičiaus bendramokslis, bendravęs su to meto knygnešiais, šviesuoliais, tą šviesią dvasią atnešęs ir į Šilavotą. Jo rūpesčiu1902 m. pastatyta bažnyčia, organizuotų talkų metu pasodintas Trakelis, kuris šiandien ošia šimtametėmis pušimis. Istorijoje paminima, kad prie bažnyčios statybos dosniai aukomis prisidėjo ir vietiniai žmonės. Ne tik bažnyčia primena šią šviesią asmenybę, bet ir tais pačiais metais klebonijoje įkurta mokykla. Deja, kunigui buvo lemta patirti Pirmojo pasaulinio karo baisumus, kai bažnyčia buvo sugriauta, ir daug kitų išgyvenimų, dėl kurių galbūt taip anksti jis ir paliko pasaulį. A. Radušį mini ir jo, kaip knygnešio, kraštotyrininko, rinkusio dainas, melodijas, darbai.
Daug faktų apie surinktas klebono A. Radušio knygas ir ypač užrašytas vietinių dainininkių dainų melodijas žino mokslininkas K. A. Aleksynas. Jį pristatydama A. Ruseckaitė užsiminė ir dabar negalinti be ašarų klausytis ir kartu džiaugtis, girdėdama savo tetos Agotėlės balsą, kuris kartu su kitų vietinių dainininkių balsais skamba mokslininko surinktose ir jo rūpesčiu išleistose kompaktinėse dainų plokštelėse.
Dar būdamas studentas K. A. Aleksynas pradėjo ekspedicijų maratoną. Surinko apie 3800 liaudies dainų, rūpinosi, kad tautosakos baruose daug nuveikusių žmonių sukaupta medžiaga patektų Lietuvių tautosakos rankraštyno globon. Kaip ir A. Ruseckaitė, iš Ingavangio kilęs mokslininkas papasakojo ir Šilavoto dainų atsiradimo istoriją. Jo teigimu, dainos20 a. pradžioje Šilavoto krašte atsiradusios todėl, kad kunigas A. Radušis ir kalbininkas J. Basanavičius buvo bendramoksliai, tautinio atgimimo pradininkai. J. Basanavičius iki to laiko buvo parengęs net 9 tautosakos knygas, A. Radušis, dar Ūdrijoje dirbdamas, buvo užrašęs du storus sąsiuvinius dainų, o atvažiavęs į Šilavotą iš moterų užrašė net 180 dainų.
Vieno tautosakos mėgėjo bendravimas su kitu davė puikius rezultatus. Tai lėmė, kad Šilavote apsilankė ir garsus Peterburgo universiteto profesorius E. Volteris, išradęs įdomų garso įrašymo aparatą: į jį įdedamas besisukantis vaškinis volelis, o adatėlė įrašinėja prie vamzdžio stovinčio ir dainuojančio dainininko garsus. Taip buvo įrašyta apie 30 volelių Šilavoto chorisčių dainų. Medžiaga, pasak K. A. Aleksyno, ne ilgalaikė, daug kartų įrašo klausyti buvo neįmanoma, todėl dalis dainų volelių buvo atiduoti saugoti Mokslo draugijai, keletą E. Volteris pasiuntė į Vokietijoje esantį dainų archyvą, kur buvo dainų iš viso pasaulio, o didžiąją dalį atidavė Peterburgo universiteto fonogramų archyvui. Vilniuje vaškinės medžiagos dėl jų nepatvarumo kurį laiką buvo nejudinamos, vėliau jos buvo perkeltos į tvirtas laikmenas. Vokietijoje modernių technologijų pagalba jos buvo iš karto užkonservuotos, o Peterburge esančių dainų likimas nėra aiškus.
K. A. Aleksynas pastebėjo, kad prieš pat Šilavoto 110 metų jubiliejų Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kuriame saugoma dainų medžiaga, sužinojo, jog šilavotiškių dainininkių dainos yra įtrauktos į Pasaulio paveldo centro (UNESCO) fondą, Pasaulio atminties registrą. „Vien tai, kad šios dainos yra šimto metų liudininkės, daug ką reiškia, o kad jos įtrauktos į Pasaulio fondą, Lietuvai ir Šilavotui didelė garbė“, – teigė mokslininkas.
Pratęsdama pokalbį apie Šilavoto kunigus, čia palikusius gražius pėdsakus, apie jų darbus papasakojo Šilavoto pagrindinės mokyklos lituanistė Danutė Dainienė. Nors klebonas A. Radušis, pasak mokytojos, yra kertinis akmuo, negalima pamiršti ir kitų šviesių asmenybių.1906 m. atvyko į Šilavotą kunigas Juozas Vaičaitis, poeto Prano Vaičaičio brolis. Kitas kunigo brolis Jonas vėliau šią šeimą susiejo giminystės ryšiais su A. Radušio šeima, vedęs klebono dukterėčią Oną Radušytę.
Šios kartos šilavotiškiai gal ne visi žino, kad kun. J. Vaičaitis buvo didelis literatūros mylėtojas ir gabus rašymui. Atvykdamas į Šilavotą jis atsivežė apie 200 knygų ir iš karto įkūrė parapijos biblioteką. Labai daug dėmesio skyrė darbui su jaunimu (tai liudija išlikusios nuotraukos), įjungė juos į pavasarininkų sambūrį. Pavasarininkų iniciatyva ir lėšomis, taip pat Šilavoto bendruomenės lėšomis bažnyčios šventoriuje1938 mpastatytas paminklas Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Gyvendamas Šilavote kun. J. Vaičaitis rašė prisiminimus apie tėvą, brolį, parašė brolio Prano biografiją. Po A. Radušio mirties jis ir toliau rūpinosi bažnyčios tvarkymu, paminko ant klebono kapo statyba, vėliau buvo iškeltas į Sintautus, o beveik 40 metų iki mirties gyveno ir dirbo Griškabūdyje.
Labai ryški asmenybė, kurią prisimena Šilavoto žmonės, buvo parapijoje klebonavęs kunigas A. Lastauskas. Pasak mokytojos D. Dainienės, jeigu jo pirmtakas buvo labai šiltas, švelnus, atlaidus žmogus, tai kleboną. A. Lastauską žmonės atsimena kaip labai griežtą ir reiklų. Senieji Šilavoto gyventojai pasakoję, kad kunigui labai rūpėję šeimų tvirtumas, moraliniai dalykai. Ypač pikto klebono bijoję jauni žmonės. Atėję prašytis šliūbavojami jie niekaip negalėdavę suprasti, iš kur klebonas žinantis apie visus jų paišdykavimus, jis netgi galėdavęs nusiųsti juos Vyskupo leidimo. Parapijiečiai žinoję: jeigu klebonas prašneko lenkiškai, tai jis labai piktas. Labiausiai jis nemėgęs degtinės kvapo – jį užuodęs čia pat prasikaltėliui išdroždavęs lenkišką pamokslą. O kartais su lazda išdygdavęs ir karčiamos tarpduryje. Vis dėlto šilčiausiai prisimenami geri klebono pamokslai, kurie ne vieną pravirkdydavę.
Po A. Lastausko atėjo kun. J. Kubilius, mielas žmogus, kaip jį prisimena šilavotiškiai, visus stebinęs fenomenalia atmintimi. Jis visus – net ir pačius mažiausius vaikus – kalėdodamas vadinęs vardais.
Dar vėliau kun. J. Kubilių pakeitė visų labai šiltai iki šios dienos prisimenamas kun. V. Petruševičius, kurį visa parapija meiliai vadindavo „mūsų Vinculis“. Tai buvo poetiškos sielos žmogus, slapčiomis rašęs eilėraščius ir tik retsykiais išsitraukdavęs užrašų knygutę ir vieną kitą eilėraštį paskaitydavęs. Po jo mirties giminaičiai išleido jo eilėraščių rinkinį, o mokyklos direktorius J. Mikučiauskas mokytojas prigriebė: „Kol dar gyvi atsiminimai, rasti jo eilėraščių sąsiuviniai, reikia visa tai išleisti“. Lituanistės kalbino žmones, surinko pluoštą atsiminimų apie kun. V. Petruševčių ir visus juos sudėjo į knygą „Ištrauka iš vieno eilėraščio“. D. Dainienė teigė: „Šis kunigas, kaip ir visi kiti, buvę mūsų parapijoje, paliko paskui save šviesos srautą, paliko mums“.
Popietėje mintimis pasidalijo ir Šilavoto parapijos, miestelio istorijos fiksuotojas, buvęs ilgametis Šilavoto mokyklos direktorius Jonas Mikučiauskas. Direktorius didžiavosi mokęsis ir dirbęs Šilavoto mokykloje, o per savo darbo metus kiekvienoje laidoje turėjęs mokinių, kurie yra garsūs ir žinomi Lietuvoje. Jis neabejojo, kad Šilavote gyvena patys geriausi žmonės, kurie kūrė ir tebekuria Šilavoto istoriją, kurie stengiasi ją įamžinti. Stimulą tam, pasak direktoriaus, davė pasiruošimas mokyklos šimtmečio jubiliejui: mokytoja Lijana sukūrė mokyklos himną, mokytoja Rasina – mokyklos vėliavą. Po to direktoriaus iniciatyva ir mokytojų V. Maščinskienės bei D. Dainienės pastangomis buvo išleista knygelė apie Šilavoto mokyklos ir bažnyčios istoriją. Vėliau dienos šviesą išvydo išsami, plati Šilavoto istorija, o po kažkiek laiko ir dar viena J. Mikučiausko knygelė apie Šilavoto žymesnius žmones, gamtos grožį. Šiuo metu jis prisipažino rašantis apie bebaigiančius išnykti Šilavoto krašto kaimus.
Apie parodą „Senasis Šilavotas“ papasakojo jos kuratorius, jaunasis šilavotiškis, Lincevičių šeimos atžala Petras, šiuo metu kremtantis meno mokslus Vilniuje. Jo teigimu, idėja surinkti nuotraukas, kurios pasakoja Šilavoto istoriją, mamai kilo maždaug prieš dešimt metų. Per tą laiką ji susirinko nemažą kolekciją, tačiau parodai Prienuose atrinktos 32, simboliškai žyminčios 32 metų (1908-1940) laikotarpį. Sunkiausias darbas, pasak Petro, buvo jas atrinkti, nes visos yra vertos pamatyti. Atrinktos pagal tai, kokie įamžinti jose žmonės, įvykiai, svarbūs Šilavotui ir jo istorijai. Jis padėkojo visiems žmonėms, kurie leido naudoti savo asmenines nuotraukas parodai ir patikino, jog laikui bėgant ši kolekcija tik plėsis.
Daug įdomių, įvairiaspalvių istorijų apie Davatkyną ir ten gyvenusias davatkėles papasakojo buvusi Davatkyno gyventoja mokytoja Elvyra Kalinkevičienė, tapybiškai ir smulkmeniškai nupiešdama Davatkyno aplinką, Trakelį, žemėje sutūpusius namelius, maldų pripildytus davatkėlių kambarėlius ir jų pačių paveikslus, prisimindama, kiek išdaigų kartu su draugėmis davatkėlėms iškrėtusi.
Kad ir kaip bebūtų miela ir malonu klausytis pasakojimų, dainų ir kanklių muzikos, kuria džiugino Prienų meno mokyklos jaunosios kanklininkės bei R. Černiauskienės vadovaujami choristai, mokytojos L. Sarnickienės kūrybos dainų, parašytų pagal tų pačių šilavotiškių – kunigo V. Petruševičiaus, A. Ruseckaitės, G. Dabrišiaus – žodžius, arba dar ir dar kartą panirti į prisiminimus, kuriais pasidalinti šilavotiškiams neužtektų ir kelių vakarų, laikas, skirtas Šilavoto istorijai, artėjo į pabaigą. Dabartinis Šilavoto parapijos klebonas Ričardas Kmitas pasidalijo mintimis apie gyvenimą Šilavote, pasidžiaugęs, kad į šio krašto gyvenimą įsilieja jaunų žmonių. Ir kiekvienas, pabuvęs kartu, kažkokia dalele prisideda prie šių dienų Šilavoto gyvenimo.
Visiems svečiams, šilavotiškiams, krašto istorijos kūrėjams ir rašytojams dėkojo ir turtinti bei garsinti savo kraštą linkėjo Šilavoto seniūnė A. Kazlauskienė, Prienų rajono savivaldybės adminstracijos direktorius A. Marcinkevičius, Prienų krašto muziejaus direktorė L. Batutienė.
Roma Sinkevičiūtė
