Kraštotyrinis-leidybinis projektas „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1918–1940 m.“

„Artėjantis Lietuvos valstybės šimtmetis įpareigoja mus visus tinkamai įvertinti mūsų karius, savanorius , šauktinius, partizanus. Jiems niekada nerūpėjo valdžios intensijos, jie gynė kraštą ir saugojo jį. Jie tiesiogiai ir sąžiningai veikė Valstybės vardu. Jų atminimą įprasminant, žmonių širdyse įamžinant, nepaprastai svarbūs ir jautrūs susitikimai su jų artimaisiais“, – pabrėžia kraštotyrinio-leidybinio projekto „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1919–1940 metais“ koordinatorius, istorikas Vytautas Kuzmickas.

Vienas iš tokių susitikimų, kurio iniciatorius buvo istorikas Vytautas Kuzmickas, įvyko prieniečių Zitos ir Vitalijaus Žiūrų šeimoje. Vitalijaus Žiūros tėvas Jonas Žiūra buvo vienas iš kelių šimtų Prienų ir Birštono krašto savanorių, apdovanotų Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu.

Žiūrų šeimos prisiminimai apie tėvelį, šešurą, senelį alsuoja pagarba, pasididžiavimu, patriotizmu. Brangiausia, ką ši šeima yra sukaupusi ir išsaugojusi – ne materialinės gėrybės, o dvasiniai lobiai ir dalykai: prisiminimai, šimtametės šeimos relikvijos, senos gryčios kvapą išsaugoję albumai, laiko pablukintos nuotraukos – datuotos, numeruotos, su prierašais po jomis arba ant nugarėlių… Visos jos perleistos per širdį, nes kiekvienoje, rodos, pačių gyventa, būta, kentėta. Prierašais, aprašymais apgaubti nuotraukų herojai tampa tikromis, dvasiškai pakylėtų prisiminimų puokštėmis. Toks lobynas – tikra vertybė krašto istorijai, o ši itin patriotiška šeima, kuriai rūpi Lietuvos praeitis ir kuriai skauda dėl jos ateities – pavyzdys mums visiems.

Iš Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio Jono Žiūros pasakojimų. Sūnaus Vitalijaus Žiūros prisiminimai

1918 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tais pačiais metais Lietuvai iškilo pavojai – pirmiausia, bolševikinė Rusija norėjo susigrąžinti carinės Rusijos sienas. Lenkija taip pat panoro 1772 metų sienų. Pavelo Bermonto – Avalovo gaujos tikėjosi nuversti bolševikus ir atkurti carinę Rusiją, vokiečiai taip pat turėjo savų tikslų. Jaunai valstybei teko kovoti dėl išlikimo. Gruodžio mėnesį imta organizuoti savanorių kariuomenę. Jauni Lietuvos vyrai būriais traukė į Kauną, Alytų, Kėdainius, Vilnių.

1919 metų sausį vokiečių kariuomenė pasitraukė iš Lietuvos. Vilnių tuoj pat užėmė bolševikai, Lietuvos valdžia persikėlė į Kauną ir toliau organizavo Lietuvos savanorių kariuomenę. Tarp jų buvo ir mano tėvelis Jonas Žiūra ir nemažai jo draugų iš Ašmintos ir Apušoto kaimų: Simonas Bartkus, Juozas Mikalauskas, Veiverys, pusbrolis Povilas Žiūra, Vaitauskas ir daug kitų Prienų apylinkių vyrų.

Tėvukas buvo gimęs 1899 m. Bagrėno kaime, neturtingoje šeimoje. Į savanorius įstojo 1918 m. gruodžio mėn. Tarnavo iki 1921 m. gruodžio mėn. Pirmas kovos krikštas buvo Jiezno kautynės 1919 m. vasario 12–13 dienomis. Bolševikai nuo Vilniaus pusės jau buvo užėmę Aukštadvarį, Stakliškes, Semeliškes, Jiezną ir planavo per Birštoną, Prienus, Garliavą supti Kauną iš pietų pusės. Šiauliai taip pat buvo jau užimti bolševikų, tad Kauną būtų apsupę ir iš šiaurės pusės. Mūsų savanoriai, menkai ginkluoti, tačiau vedami tikro patriotizmo ginti savo žemę, užkirto kelią bolševikų planams – išstūmė iš Jiezno rusiškus bolševikus link Aukštadvario, o vasario 15 dieną – ir iš Alytaus. Mūšiai dėl Alytaus vyko kelias dienas. Vasario 13 d. lietuviams teko trauktis per Alytaus tiltą (tą, kur miesto viduryje). Tėvukas pasakodavo, kad pulko vadas Antanas Juozapavičius, pametęs ant tilto kepurę, surikęs: „Savo kepurės bolševikams nepaliksiu!“ Grįžęs jos pasiimti ir žuvęs. Nors vadas ir žuvo, tačiau lietuviai vasario 15 d. vis vien išvadavo Alytų. Rusų planas apsupti Kauną žlugo.

Toliau I pėstininkų pulkas, kuriame tarnavo mano tėvas Jonas Žiūra, kovėsi fronto linijos dalyje: Jieznas – Stakliškės – Aukštadvaris – Butrimonys – Varėna.

Balandžio mėnesį lietuvių frontas buvo netoli Vilniaus, bet Vilnių balandžio 19 d. užėmė lenkai. Rugpjūtį lietuviai rusus iš Lietuvos išstūmė prie Zarasų. Į išvaduotus plotus veržėsi lenkai. Dar vasarą, liepos mėnesį, lenkai veržėsi į Lietuvą Jiezno – Vievio srityje, vėliau ties Alytumi.

Kaip žinoma, Tautų Santarvės valstybės buvo nustačiusios demarkacijos liniją, kurią lenkai sulaužė. Nustatė antrą demarkacijos liniją, vėliau netgi trečią, kuri atkirto nuo Lietuvos Seinus. Lenkai norėjo užimti visą Lietuvą ir atkurti 1772 metų sienas.

Iš Latvijos į Lietuvą spalio mėnesį atsigrūdo bermontininkai, nes latviai išvijo juos iš Rygos. Didelė Lietuvos savanorių dalis kovojo šalies šiaurinėje dalyje ir lapkričio mėnesį ties Radviliškiu bermontininkus sumušė. Pietinėje dalyje lietuviai ėjo link Vilniaus, prie Maišiagalos nuginklavo lenkų brigadą. Lenkams vadovavo prancūzų karininkai. Želigovskis spalio 9 d. užėmė Vilnių ir brovėsi vėl gilyn į Lietuvą šiaurės ir vakarų kryptimis. Visą spalį vyko kovos. Lapkritį lenkai priartėjo prie Ukmergės, tačiau Lietuvos savanoriai lapkričio 19 d. prie Širvintų ir 21 d. prie Giedraičių juos sumušė. Lietuviai būtų galėję Vilnių atsiimti, nes lenkai bėgo, tačiau Tautų Sąjungos Tarybai vadovavęs prancūzų pulkininkas pareikalavo sustabdyti karo veiksmus ir lapkričio 29 d. nustatė neutralią zoną.

Lietuva dvejus metus kariavo su trim priešininkais. Mano tėvukas tarnavo I pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pulke nuo 1918 m. gruodžio 21 d. iki 1921 m. gruodžio 24 d. grandiniu, 1920 m. kovo mėnesį baigė kulkosvaidininkų apmokymus, buvo apdovanotas ordinu.

Po Žemės reformos buvo dalijami dvarai, tarp jų – ir Ašmintos dvaras. Kaip buvęs savanoris mano tėvukas Jonas Žiūra Apušoto kaime gavo beveik 8 ha žemės. 1927 m. vedė mano mamą Feliciją Bernatavičiūtę iš Prienų miesto, gyvenusią M. Valančiaus gatvėje. Vėliau, apie 1930 m., tėvukas gavo tarnybą „Singer“ kompanijoje. Dirbo tos kompanijos agentu, siūlydamas pirkti išsimokėtinai siuvimo mašinas. Buvo nusipirkęs tais laikais dar retą dviratį, važinėdavo juo po kaimus, platindamas „Singer“ mašinas. Išmoko jas remontuoti. Dar ilgai – net ir po karo – žmonės ateidavo prašyti, kad sutaisytų sugedusią siuvimo mašiną. Po karo jau nebebuvo atsarginių dalių, todėl tėvukas kai kurias pats pasidarydavo, bet mašinas suremontuodavo. Buvo net pravardę gavęs – „Zingeris“.

Tėvukas užaugino mus keturis, pagal galimybes išleido į mokslus. Buvo linksmas, mėgo bendrauti su žmonėmis. Buvo judrus – 70-metį švęsdamas dar sugebėjo užsikelti koją ant sprando, pastovėti ant rankų, ant galvos.

Jonas Žiūra mirė 1970 m. spalio 6 d. Palaidotas Prienų naujosiose kapinėse.

Post scriptum

Įdomus sutapimas – lankantis Vitalijaus Žiūros namuose, radome į svečius užsukusį Jono Žiūros draugą Joną Valentiną Pakucką. Kiek vėliau atsitiktinai pas bičiulį užsuko dar vienas Vitalijaus draugas – Algirdas Bartkus, kurio tėvelis Simonas taip pat buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Įdomios asmenybės, puikūs pašnekovai, kurių prisiminimai papildė Prienų krašto Lietuvos kariuomenės savanorių portretus. Juos mes taip pat pasistengsime pakalbinti laikraščio puslapiuose.