Garbingi Prienų savivaldos puslapiai (3). Prieniečių didvyriškumas 1794 m. sukilime

Laisvo miesto privilegijos suteikimas skatino Prienų miestiečių (laisvų nuo seniūno valdžios žmonių) demokratinį orumą. Mieste buvo pastatyta medinė rotušė – miesto garbės ir savarankiškumo ženklas. Miesto rotušės istoriją dar turėtume patyrinėti, rotušės įspaudų miesto istorijoje paieškoti.

Miestiečiai, gavę karaliaus privilegiją ir gindami savo savivaldos teises, atsisakė atlikinėti prievoles dvarui, nors seniūno Kazimiero Nestoro Sapiegos pareigūnai to reikalavo. Seniūnas Kazimieras Nestoras Sapiega jau nedrįso naudoti prievartos prieš miestiečius. O Prienų vaitas J. Rapanavičius pabrėžė, kad įgijęs Respublikos laisvo miesto privilegiją miestas „nepažeidžia įstatymais nustatytų seniūnijos pajamų, bet eiti lažą arba kitaip atlikti darbus atsisako“ (LVIA, f. SA, b. 13875, l. 574–574a).

Prienai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės bazė

Po pirmojo Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos padalijimo valstybei sustiprinti 1776 m. kaip vienas iš daugelio karinių dalinių buvo įkurta Tautinės kavalerijos brigada. Joje tarnavo per 400 raitelių, kurie buvo įsikūrę Kaune, Minske, Kėdainiuose, Ukmergėje, Panevėžyje, Raseiniuose, Šiauliuose, taip pat Prienuose (leidinys lietuvių ir lenkų kalba „Abiejų Tautų Respublikos karininkai 1777–1794 m. Sąrašai. Štabas, kavalerija, artilerija, inžinierių korpusas ir pėstija“, Krokuva, 2009, p. 47). Lietuvos didžiojo etmono S. Kosakovskio 1793 m. įsakyme nurodoma, kad Prienuose, Kauno paviete, turi būti dislokuotas pulkininko Giedraičio raitelių dalinys (Ten pat, p. 9). Tautinės kavalerijos brigadoje tarnavo karininkai šio krašto bajorai: Liudvikas Sopocka, Tomas Vavžeckis, Tomas Iliničius, Jonas Oginskis (Kruonis), Tadeušas Žaba, Juozas Daunoravičius, Tadas Matusevičius nuo Stakliškių, Juozas ir Antanas Skarulskiai. Dauguma kitų karininkų bajorų buvo iš kitų Kauno pavieto vietų (Ten pat, p. 53–59).

LDK kariuomenės nuolatinį buvimą Prienuose liudija ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos dokumentai. Viename jų LDK kariuomenės generolasTadas Puzina savo rašte 1775 m. rugpjūčio 18 dieną pažymėjo, kad LDK ulonai buvo apsistoję Prienuose, Kalvarijoje, Vilkaviškyje, Dauguose (LMAB RS, f. 273–1939, l. 1). Prienų ulonų pavardės sulenkintos, bet galima įžvelgti lietuviškas jų šaknis: Povilas Sieškauskis, Kazimieras Pimeniauskas, Juozas Laniauskas, Antanas Savickas, Danielius Valentinavičius, Pranas Barkauskas, Juozas Šimanskas, Antanas Bykauskas. Prienus saugojusiems ulonams vadovavo vachmistras Juozas Lapinskas (Ten pat, p. 2).

Meilė visada kaip ugnis. Todėl garsusis Prienų klebonas Mykolas Pranciškus Karpavičius 1782 m. sausio 31 dieną, gavęs vyskupo sutikimą – indultą, pagreitinta tvarka sutuokė Tautinės lietuvių ulonų brigados vėliavininką Juozapą Šarbakauską su Kauno pavieto iždininko, Išlaužo dvaro savininko dukterimi Marijona Varanavičiūte (LMAB RS, f. 273–1277, l. 1).

Atsitikdavo ir taip, kad moterys ne tik paglobodavo karininkus, bet ir pačios likdavo skolingos. Prienų teismo vaznio raštu informuojama, kad prienietė Marijona Sipavičienė turi sumokėti iš jos priteistus pinigus LDK kariuomenės brigadininkui Fabijonui Aleksandravičiui. Moteris atsisakė tai padaryti, tad vaznys (sprendimų vykdytojas, išieškotojas) ją padavė į teismą (Ten pat, f. 273–1502, l. 1).

Garbingos LDK kariuomenės tradicijos skatino prieniečius ginti gimtąjį kraštą. Juos dar labiau skatino Prienų seniūno, Seimo maršalo Kazimiero Nestoro Sapiegos principinga pozicija ginant LDK, smerkiant išdavikus ir nevykėlį karalių Stanislovą Augustą.

  Sukilimui prasidėjus

1794 m. balandžio mėnesį Tado Kosciuškos sukilimą Lenkijoje prieš Rusijos carizmą ir jo liokajus, Simono Kosakausko karinėmis jėgomis proteguojamus Targovicos konfederatus, parėmė Jokūbo Jasinskio vadovaujami sukilėliai Lietuvoje. Gegužės 10 dieną Lietuvos sukilimo vyriausioji taryba išleido atsišaukimą lietuvių kalba į Lietuvos valstiečius, kviečiantį prisidėti prie sukilimo. Po šiuo atsišaukimu pirmasis pasirašė Prienų pareigūnas, pakamorės teisėjas Simonas Višnevskis (lietuviškame atsišaukime – Simons Vyšniauskis). Tai labai garbingas šio krašto bajoras, valdęs žemes Alytaus apylinkėse ir šalia Verbyliškių, Niskadvorčiuose, taip pat ir didysis krašto notaras, keturiasdešimt metų Kauno pavieto teisme fiksavęs krašto dokumentų registrą.

Prienų pavieto sukilėlių organizavimu nuo 1794 m. gegužės 12 dienos rūpinosi generolas Nikodemas Midletonas. Tai buvo nepaprastai garbingas aristokratas, kilęs iš Airijos. Atsikėlęs į Lietuvą, su savo broliais Augustinu, Aleksandru, Bogumilu tapo LDK patriotais. Daug dėmesio Nikodemas Midletonas skyrė pavieto gyventojams apginkluoti. Gyventojų kariniai mokymai vyko prie Prienų, Birštono ir Jiezno bažnyčios šventorių. Juk Prienų pavietas tada apėmė ir šiuos kaimus: Benčiakiemį, Vasiliūnus, Medeikonis, Birštoną, Škėvonis, Matiešonis, Vėžionis ir daugybę kitų aplinkinių kaimų (LMAB RS, f. 90–166, p. 1–3a). Aktyvi pavieto karinė organizacija susilaukė aukščiausios sukilimo vadovybės padėkų.Tadas Kosciuška asmeniškai Prienų pavieto karo vadui pareiškė padėką už narsą ir aktyvią organizacinę veiklą. Šaltupio, Išlaužo, Pakuonio apylinkių dvarininkai siuntė raitelius su žirgais į Trakų vaivadijos medžioklio Stanislovo Geištoro organizuojamą sukilėlių būrį. Jeigu mūsų tautos patriarchas Justinas Marcinkevičius būtų žinojęs šiuos faktus, neabejotinai „Katedroje“ būtų panaudojęs ir gimtojo krašto vaizdus. Tuo metu jo gimtajame Važatkiemyje Marcinkevičiai dar negyveno. Jono, Juozo, Jokūbo Marcinkevičių šeimos telkėsi Alksniakiemyje (LMAB RS, f. 136-17, l. 27).

Prienuose buvo suorganizuoti 400 raitelių ir 30 pėsčiųjų milicijos būriai. Raitelių būrys įsijungė į generolo Karolio Moravskio( nieko bendro su Ustrone –V. K.) vadovaujamą 2-ąjį Lietuvos bulavos pėstininkų pulką. 1700 karių būrys kovėsi su rusų kariuomene Vilniuje, Ašmenoje ir Smorgonėje. Kai kurie pavieniai miestiečiai įsijungė į Prienų seniūno, artilerijos generolo Kazimiero Nestoro Sapiegos vadovaujamą būrį, kuris kovėsi prie Smorgonės, Ašmenos, Vilniaus.

Kovoti su rusų pajėgomis buvo sudėtinga, nes jos buvo trigubai gausesnės. 1794 m. rugpjūčio 24 d. rusai užėmė Vilnių, rugsėjo 6 d. – Alytų.

                Rusų kazokų belaukiant

Prienų miestas negalėjo pasipriešinti artėjantiems 3 tūkstančiams rusų kazokų, bet labai svarbu buvo išsaugoti turtą. Už narsumą priešinantis rusams buvo apdovanoti du totorių ulonai, kilę iš Prienų. Remiantis 1784 m. Prienų seniūnijos rakto inventoriumi, senamiestyje, t. y.iš visų pusių prie turgaus, abipus Dvaro gatvės gyveno judėjų tikėjimo žmonės: Leibovičiai, Icikovičiai, Maušos, Rafalovičiai, Jankelevičiai, Mejeriai, Dovidavičiai ir kiti 86 dūmai(namai). Katalikai (64 namai) gyveno Žaliojoje, Kauno, Birštono gatvėse, prie Bravoro aikštės, Balbieriškio, Bažnyčios, Naujamiesčio gatvėse. Inventoriuje įvardijama ne viena lietuviška pavardė: Laučiūnai, Petruliai, Juozaičiai, Tamošiūnai.

Miesto ir pavieto iždas buvo saugojamas Iždo rūmuose Dvaro gatvėje.

Rusų kazokai pasižymėjo žiauriais plėšikavimais. Tačiau neturime žinių, kad 1794 m. rugpjūčio 11 dieną įžengę į Prienus būtų labai plėšę miestą (Ten pat, f. 136-17, p. 10–14). Judėjai išsaugojo savo sinagogą ir mokyklėlę, o katalikai – parapinę mokyklą ir vienuolių kamaldulių dvarelį(!) Žaliojoje gatvėje.

Rusai žygiavo Kauno link. Sukilimas pralaimėjo. Prienai 1795–1807 m. laikotarpiu atiteko Prūsijai, vėliau – carinei Rusijai.

Prienų pavieto laikotarpis, 1794 m. Sukilimas – Prienų istorijos garbės ženklai. Norisi tikėti, kad klebono Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus ir Prienų pavieto karo vado airio Nikodemo Midletono pavardės sugrįš į Prienų miestą, kurį jie visa širdimi mylėjo.

Palietėme tik vieną nedidelį Prienų istorijos fragmentą. Jų yra labai daug, įdomių ir svarių. Prie jų dar ne kartą sugrįšime. Manome, kad reikia daugiau pagarbos Prienų ir viso krašto istorijai, atsakomybės dabarčiai ir ateičiai. Istoriją turime išmanyti, suprasti ir atskleisti dabar, o ne tada, kai galbūt būsime priversti mokytis kinų kalbos… Nekartokim nuolat kelių žinomų asmenybių pavardžių, nesudievinkim jų, o perimkim jų kūrybinę dvasią tolesniems krašto istorijos tyrinėjimams, dešimčių prabėgusių šimtmečių asmenybių įvertinimui. Istorija – ne politikos, o mokslinio pažinimo fenomenas.

  Istorikas Vytautas Kuzmickas