Po to žmogui jau niekas nėra baisu

Artėjant Medikų dienai norėčiau papasakoti, kiek pastangų gydydamos žmogų deda „jungtinės medikų pajėgos“, kai tu atsiduri mirtinos ir bejausmės ligos valioje. Norisi papasakoti apie sunkų, ilgą žmogaus ėjimą gyvybės ir mirties keliu susirgus sunkia onkologine liga.

Neįmanoma patikėti ir suprasti, kiek išbandymų ir skausmo per 14 ligos metų išlaikė silpno žmogaus jėgos. Vėžio gydymas buvo pilnas nesuvokiamų netikėtumų, kančių ir stebuklų.

Onkologinės ligos smūgis buvo lemtingas. Ši baisi nelaimė pražudė visus gyvenimo tikslus, džiaugsmus ir tikėjimą. Lyg žaibas trenkusi sunki liga pareikalavo geležinės valios, paskutinių šeimos finansų ir nuolankaus pasiaukojimo artimui.

Atsidūrėme Vilniuje, Onkologijos Institute, kur tiek daug norinčiųjų gyventi, bet žinančių, kad kelionė baigiasi. Mirtini ligoniai čia tampa tarsi broliai ir padeda vieni kitiems. Tai – neužmirštama.

„Jūsų navikas – piktybinis. Teks taikyti agresyvius gydymo metodus“, – mano vyrui pasakė gydytojai. Tada, ištikta šoko, aš negalėjau žengti nė žingsnio. Ir prasidėjo sergančio žmogaus ėjimas per skausmą ir kančias. 66 agresyvaus spinduliavimo seansai nepadėjo. Vėžys nesitraukė. Nuo švitinimų ligonio oda pasidarė lyg surūdijusi skarda, ji skausmingai trūkinėjo ir luposi, o savijauta tik prastėjo: jam darėsi bloga, jį pykino, svaigo galva, temo akyse, „plaukiojo“ sienos, kilo temperatūra, kankino nemiga, iškrito dantys, apėmė depresija, susilenkė stemplė. Šokinėjo kraujospūdis. Prisidėjo papildomos ligos. Onkologijos ligoninėje slinko savaitės, mėnesiai. Niekas nesužinos, kiek kartų mano maldos ir ašaros plėšydavo ligoninės palatos nakties tylą.

Vyrui teko ryžtis naujam kančių etapui – chirurginiam gydymui. Laukė kelios sunkios operacijos, nes vėžys iš vienos kūno vietos persimetė į kitą. Kiekviena diena tapo pripildyta beprotiškų pastangų stengiantis pakelti nepakeliamą, svirduliuojant ant paties gyvenimo kraštelio. Kiekvieną rytą prieš akis mes matydavome tik tą valandą ir niekas negalėjo pasakyti, kas laukia rytoj. Kiekvieną akimirką aš dalindavausi su artimu žmogumi savo gyvybe, viltimi, o išvežus jį į operacinę nusileisdavau į Onkologijos instituto koplytėlę ir iš ten dangaus adresams siųsdavau savo maldas, prašymus, pasižadėjimus, mintyse laimindama chirurgų rankas, kurios liesdavosi prie operuojamo mano vyro kūno. Meldžiausi kasdien, ir tai buvo geriausia, ką galėjau daryti. Mano jausmai nekontroliavo, kodėl ašaros man ritasi be sustojimo, vos pažvelgus į tuos vaizdus, kuriuos dar neseniai regėjo mūsų akys. Nepadėjo jokie aplinkinių paguodos žodžiai, jokie skaityti straipsniai apie medicinos mokslo pasiekimus.

  O vėžy, ką tu darai su žmonėmis?

Medikai man leisdavo pamatyti, kaip po operacijų reanimacijoje mano ligoniui į kūną vamzdeliais liedavosi kažkiek gyvybės. Tada, žiūrėdama į tą kūną, aš supratau, kad nebūtina pirštais liesti Kristaus žaizdų, kad įsitikintum, jog jos – tikros. Aš žinojau, kad dėl artimo žmogaus gyvybės galėsiu padaryti viską.

Po operacijų ligonį atvežus į palatą aš prisiliesdavau prie jo veido, o šaukštelis su vaistais sustodavo ore prie sunkiai atsiveriančių jo lūpų. Būdavo baisiausia, kai dingdavo tikėjimas, matant kaip žmogus nyksta, kaip traukiasi jo jėgos, raukšlėjasi oda, o nuo jo veido slepiasi net artimiausi žmonės. Gelbėjo tik nuolankus pasitikėjimas gydytojais, lemtimi ir Aukščiausiojo galiomis. Ligonio akyse matėsi pavydas visiems, kas gyvena, kalba, vaikšto ir kvėpuoja be vamzdelių.

Dažnai prireikdavo kokių nors vaistų. Tik jų kainos būdavo tokios, lyg ten būtų ne vaistai, o trinti deimantai. Ir tada, kai man pritrūkdavo lėšų, naktį, išpilta šalto prakaito, aš pašokdavau iš lovos ir prisiekdavau sau, kad tuos vaistus iškasiu iš žemės.

Po chirurginio gydymo ir vos ne po kiekvienos operacijos teko daryti skausmo blokadas, nes skausmui užtvarų nebuvo. Nebyliu tapęs ligonis gestais reikšdavo savo neviltį, šoką ir nuovargį. Jis išgyvendavo būsenas, kurių niekas paaiškinti negalėtų.

Liga – tai atsidavimas artimui

Onkologijos ligoninės palatose aš mėnesiais tęsdavau „nelegalų“ gyvenimą. Sunkumai ir gniuždanti kasdienybė slėpė laiką. Viskas atrodė kaip iš kito gyvenimo. Aš slaugiau savo ligonį sergantį, kenčiantį, nevaikštantį, nekalbantį. Jaučiau, kad pavargau, bet jausmai to nepripažino. Kartais atrodydavo, kad aš, eidama per jo skausmą, ir pati netrukus susmuksiu į tą vėžį, nes jau pradėdavau daryti veiksmus, kurių prasmės nesuvokiau. Kentėjome kartu. Tik mūsų kentėjimai buvo skirtingi. Ir dar nežinia, kam vėžys yra didesnis išbandymas: sergančiajam ar jo artimiesiems.

Sėdėdama prie ligonio lovos naktimis stebėdavau, kodėl jis neužmiega: ką jam labiausiai skauda, ką jis jaučia, kodėl jis dūsta, gal jam jau stoja širdis, gal karščiuoja, o gal tiesiog nori gerti? Stengdavausi nieko nepraleisti, nepamiršti. Aš kankinausi kartu su savo ligoniu, apie save negalvodama, pamiršusi bet kokius savo pačios poreikius ir skausmus. Mano budėjimai ir mano pačios savijauta, mano nemiga ir nepritekliai, mano nelaimės ir praradimai nieko nejaudino. Tai buvo tik detalės, nekeičiančios absoliučiai nieko. Niekas nežinojo, koks ilgas mano kelias būdavo nuo Birštono iki vyro palatos. Aš atsimenu visų seselių plaukų spalvą ir jų rankas – tiek daug laiko jos paskyrė mano vyro gelbėjimui.

Kartą viena seselė, bandydama parodyti mano budėjimų beprasmybę, pasakė: „Aš šitaip aukotis negalėčiau.“ Bet man slaugymo pareiga susiliedavo su sąžine ir tapdavo būtinybe. Mano misija buvo padėti gelbėti ligonį, skleisti gerą energiją, gydyti jį… akimis, mintimis siunčiant prašymus… vėžiui. Aš tikrai beveik neturėjau jėgų ir vos negriūdavau iš nuovargio, bet dėl artimo žmogaus vis tiek dariau viską. Tą ilgai prisimins Onkologijos ligoninės palatos sienos. Jos dar ilgai saugos mano maldas, ašaras, prašymus ir palaiminimus.

Jeigu trumpam atsitraukdavau nuo vyro lovos ir išeidavau už ligoninės durų (vaistų ar vandens), mane apimdavo kaltės jausmas, kodėl palikau jį vieną. Tada einant gatve man atrodydavo, kad pasaulis prarado pažįstamą veidą, o mano protas pasiėmė atostogų. Buvau svetima visam gyvam pasauliui. Nesusivokiau parduotuvių realybėje. Atrodė, kad už mane viską daro kažkas kitas. Pasijusdavau, lyg būčiau paleista iš kokio Irkutsko lagerio, kuriame savo paskutines dienas leidžia išsikankinę kaliniai. Mirtis nuolat stovi šalia, o sugrįžti į gyvenimą įmanoma tik perlipus aukščiausius neperlipamus kalnus.

Stebuklo galia

Vyro liga iškankino ir įkalino mus abu ir atėmė viską, ką tik įmanoma atimti. Onkologijos ligoninės palata mums tapo kančių vieta. O aš laikiausi tik dėl maldų ir pareigos artimui. Sunkiausiomis nemigo valandomis nuo sunkiai pakeliamo krūvio atsirasdavo troškimas išnykti, o silpnumo akimirką pagalvodavau: šiąnakt kažkuris mūsų tikrai mirsim. Artimo žmogaus gaila – geriau jau numirčiau aš.

Tačiau išaušus rytui iš kažkur atsirasdavo maži likučiai sveiko proto ir aš vėl turėdavau spręsti dešimtis naujų problemų. Tebesitęsiant imtynėms su vėžiu, teko pradėti naują mūšį: dėl vyro dantų protezų. Dėl vėžio ligos jam buvo pašalintos gerklos, buvo iškritę visi dantys, susilenkė stemplė ir buvo pašalinta du trečdaliai skrandžio. Nei kramtyti, nei nuryti maisto jis negalėjo. Trinto ir per zondą supilamo maisto ligonio organizmas tiesiog nepriėmė. Jį nuolat pykindavo. Mano vyrui grėsė lėta mirtis iš bado.

Ištikta nevilties, aš kreipiausi į Sveikatos apsaugos ministeriją, į kitas sveikatos institucijas su prašymais, kad sunkiam ligoniui skubos tvarka būtini dantų protezai. Bet rūpestingą širdį sveikatos valdininkų kabinetuose surasti buvo sunku. Į mane įsmeigtuose jų žvilgsniuose aš išskaitydavau vieną ir tą patį atsakymą: „Jam gi vėžys, kokių dar protezų jam reikia?“

Slinko savaitės. Dėl protezų problemos aš parašiau dešimtis prašymų, gavau krūvą atsakymų, buvau permalta abejingumo malūnų, bet vis dar ėjau, žeminausi, maldavau. Mano balsu kalbėjo neviltis, šokas ir nuovargis. Atjautos ir supratimo aš ieškojau ten, kur jų paprasčiausiai nėra. Kol suvokiau: dievais žmonės pasijunta tik todėl, kad mes prieš juos klūpome.

Kai apie šią mūsų nelaimę parašė spauda, sunkiausiu metu Dievas mums atsiuntė šviesų žmogų – į mano šauksmą atsiliepė vienos privačios Vilniaus odontologijos klinikos vadovas. Jo rūpestingumo dėka vėžiu sergančiam žmogui dantų protezai stebuklingu būdu buvo pagaminti per… penkias dienas. Vilniečio odontologo nuoširdumo stebuklas mums tapo didžiausia dovana. Už ilgalaikį nuovargį, už karžygystę, už ateities baimę, už skausmo išdegintus jausmus.

„Kai apie jus perskaičiau, mane net prakaitas išpylė, o laikraštis taip ir iškrito iš rankų“, – sakė gydytojas A. Katilius, matuodamas paciento bedantei burnai naujus protezus. Kokia laimė buvo iškankintai širdžiai pajusti stebuklingą mediko gerumo galią. Tegul šio gydytojo rankų Dievas niekada neišleidžia iš savo delnų, nes savo buvimu tokie žmonės kuria stebuklus. Juk nėra pasaulyje didesnio pasiekimo, kaip palengvinti silpno žmogaus kentėjimus.

96 tabletės… per dieną

Kai ligoniui pradėjo naują gydymo etapą – agresyviąją chemoterapiją, jis savaitėmis, mėnesiais būdavo „pririštas“ prie lašelinių. Tada aš ir vėl, tarsi į darbą, kasdien važinėdavau maršrutu: Birštonas–Vilnius. Leidžiama chemija darė savo: stiprėjo pykinimas, prisidėjo keisti skausmai. Gyvendamas be gerklų, be balso stygų, be pusės plaučių nebylys žmogus atsikosėti negalėjo, išsikviesti pagalbą jam buvo sunku. Ligonis dusdavo, jam trūkdavo oro, mažėjo leukocitų. Gelbėdavo tik deguonis, vaistai ir lašelinės. Bet jo akyse būdavo tiek daug gyvenimo, kad atrodė, – tik reikia atrasti būdą padėti kūnui ir jis gyvens.

Buvo dienų, kai jam tekdavo išgerti po 96 tabletes… per dieną, nes vaistai turėjo susilpninti imuninę sistemą, kad organizmas nesipriešintų leidžiamai „ chemijai“. Išgėrus tokį kiekį tablečių, ligoniui blaškėsi širdis, o pulsas rodė prieširdžių plazdėjimą. Sunku įsivaizduoti, kas darosi, kai į tavo kūną skverbiasi nuodai. Bet žmoguje nepasidavimo galios buvo tiek daug, kad medikai nesuprasdavo, kokia reali jo būklė. Taip norėjosi vyrą ištraukti iš jo kančios pragaro.

Gyvenome kažko tikėdamiesi. Nors iš visų vilčių liko tik spindulių sudegintas kaklas, po laringestomos operacijos visam laikui likusi žiojėti atvira anga kakle, po pusmečių chemijos sudegintos venos, nuolat stojanti širdis, šalia lovos dejuojantis deguonies aparatas, padedantis likusiai vienai plaučių pusei atlikti savo funkciją, liko trombai kojų venose, kurie bet kada gali virsti mirtina plaučių embolija, infarktu ar insultu, liko organizme tebesiautėjantis stafilokokas, ne mažiau pavojingas už patį vėžį, nes jis griauna organizmą iš vidaus, sekina chemijos nualintą imunitetą ir laukia savo valandos, kai organizmas bus nepajėgus prieš jį atsilaikyti, liko operacinės siūlės vietoje susiformavusi didžiulė išvarža, kampu susilenkusi stemplė, nepraleidžianti ryjamo kąsnelio, liko dviem trečdaliais sumažintas skrandis, kuris nuo maisto kartais ginasi lyg nuo didžiausio priešo – ir nebyliu tapęs kankinys, ištvėręs daugybę operacijų, skausmingų procedūrų , terapijų ir kitokių kančių.

Be to, sergant vėžiu, kas savaitę, kas valandą iškyla vis naujos, šalutinės ligos ir komplikacijos vis kitokiais, dar nepažįstamais pavidalais, nes organizmas nuodija pats save ir jėgos senka labai greitai.

Kardiotoksiškų vaistų, švitinimų, narkozių ir chemijų nualintas ligonio organizmas ir toliau turi gauti vaistus: injekcijoms į pilvą, veną, raumenis, saujas tablečių, kurias reikia pirkti ir gerti krūvomis: nuo plaučių infekcijos ir dusulio, nuo širdies ir skydliaukės ligų, nuo skrandžio, inkstų ir prostatos ligų, nuo kraujo krešėjimo, nemigos ir skausmo. Žmogų labiausiai nužemina skurdas ir skausmas. Vėžys priverčia žmogų ir jo šeimą ištverti visus šiuos išbandymus. Po to žmogui jau niekas nėra baisu.

Pats gydytojas yra vaistai ligoniui

Per 14 metų, gydantis vėžį ir kitas ligas, mano vyrui teko gulėti ir gydytis įvairiose Lietuvos gydymo įstaigose: Vilniuje, Kaune, Prienuose, Birštone. Vilniuje, Vėžio institute, jį operavo tarptautinio ryškumo onkologijos žvaigždė, krūtinės chirurgas onkologas profesorius Saulius Cicėnas. Šio profesoriaus darbas operacinėje yra kažkas tarp pasakos ir fantastikos. Šis onkochirurgas turi stebuklingas rankas, ypatingą intuiciją, pamatuotą chirurgo drąsą, didžiulę darbo praktiką, daug žinių ir tarptautinį pripažinimą. Per savo gyvenimą šis medicinos meno virtuozas padarė daugiau, negu įmanoma patikėti.

Vien jo įėjimas į palatą ligoniams suteikia drąsos ir pasitikėjimo. O kai profesorius išeina iš operacinės, ligonių artimieji šio visų gerbiamo onkochirurgijos flagmano laukia tarsi… Visagalio. Pasikalba su juo ir pasijunta kaip išėję iš bažnyčios. Jo tvirtas žodis kiekvieną tarsi prikelia. Šio žinomo mediko žodžius ligoniai ir jų artimieji įsimena ilgam ir aptarinėja ne vieną dieną ir ne vieną savaitę, nes mediko erudicija ir pats gydytojo buvimas jau savaime yra vaistai ligoniui. Onkologiniai ligoniai mažiau pasitiki vienas kitu ar šventu paveikslėliu, bet absoliučiai pasitiki gydytojo žodžiais.

Prof. S. Cicėnas su savo kolegomis Nacionaliniame vėžio institute taiko naujausias diagnostikos ir gydymo schemas, panaudodamas savo žinias, Instituto ir tarptautinį patyrimą. Pacientus gelbsti auksinės profesorių rankos ir neeilinis talentas. O jų pacientų gyvenimo trukmė yra pats geriausias jų darbo įvertinimas.

Medikams žinoma, kad plaučių vėžiu sergančio žmogaus iškvepiamas oras yra kitoks nei sveikojo ar turinčio, pavyzdžiui, bronchitą. Pagal tai onkologai nustatė, kad vėžį gali padėti diagnozuoti specialiai tam tikslui apmokyti… šunys. Iš žmogaus iškvepiamo oro šunys pajunta skirtumus ir apie tai praneša medikams. Tačiau Lietuvoje šie tyrimai dar neatliekami.

Su Medikų diena!

Gyvename nesvarstydami, kiek laiko mums dar liko, nes to niekas ir nežino. Tačiau kiekviena diena teikia vilčių, kad atsiras nauji vaistai, gal jie padės įveikti šią sunkią nelaimę? Juk medicina žengia didžiuliais žingsniais.

Už prailgintą vyro gyvenimą ačiū visiems medikams, pas kuriuos teko gydytis Vilniuje, Kaune, Prienuose, Birštone. Ačiū už tai, kad buvo padaryta viskas, kas įmanoma. Dėkojame Jums, žmonės baltais chalatais, kad dovanojate pagalbą sergančiam, gyvybę – mirštančiam ir norite, kad Jūsų gerumas liktų nežinomas.

Su Medikų diena, brangieji! Gražiausi gėlių žiedai mūsų šeimos gydytojai birštonietei Sigitai Balkevičiūtei-Milevičienei, nuoširdžiausi sveikinimai Birštono PSPC vyr. gydytojai Daivai Citvarienei ir visam Birštono PSPC kolektyvui. Šioje mažoje gydymo įstaigoje visada surandame didelį medikų rūpestingumą, seselių gerą širdį bei gydytojų žmogiškumą. Nepamiršime ir Prienų ligoninės vyr. gydytojos Jūratės Milaknienės bei priėmimo skyriaus vedėjo Andriaus Mikelionio ir jų kolektyvo nuoširdumo, taip pat Prienų „greitosios“ operatyvumo. Visiems Jums sėkmės, sveikatos, didelės asmeninės laimės ir artimų žmonių jautrumo. Jūsų pacientams – pavasarinio žavesio, vasaros žydėjimo ir džiaugsmo audrų.