Istorija kviečia susitelkti. Garbingi Prienų savivaldos istorijos puslapiai (I). Pirmoji Prienų laisvo miesto privilegija

Darbą pradėjo naujosios kadencijos Prienų savivaldybės taryba su pirmąkart savivaldybės piliečių tiesiogiai išrinktu meru. Piliečiai laukia naujų idėjų, iniciatyvų, pragmatiškos ir sutartinos visų Tarybos narių veiklos krašto ir jo žmonių labui.

Artėja Lietuvos valstybės 100-metis, kuris mus visus įpareigoja pagerbti, įvertinti valstybę kūrusius ir įtvirtinusius mūsų krašto žmones – karius, savivaldybininkus, mokytojus, gydytojus, policininkus, peržiūrėti pačią istorijos pateikimo koncepciją, išsiaiškinti, kiek ji tarnauja krašto žmonėms, kaip padeda ugdyti jaunosios kartos patriotinius jausmus, didžiavimąsi savo miestu ir miesteliu, savo gimine, savo praeitimi.

Gėrimės Prienų krašto muziejaus darbščių ir išmaningų darbuotojų edukacijomis, kai kuriose seniūnijose vykstančiais renginiais. Kaip iš šio krašto kilęs žmogus, kuriam rūpi ne tik šio krašto praeitis, jos atskleidimas, bet ir krašto ateitis, tradicijų tąsa, turiu su širdgėla konstatuoti, kad krašto istorijos tyrinėjimo ir propagavimo, istorinio paveldo padėtis yra neblizganti, o Prienuose – net apgailėtina. Tam pagrįsti galėčiau pateikti daug faktų ir argumentų bei nuorodų į personalijas. Bet manau, užtenka to, kad dabar, vykdydami visiems žinomą projektą, daug keliaujame po kraštą ir susitinkame su krašto žmonėmis, išklausome jų nuomones. Ir labiau visuomenėje žinomų žmonių, ir tų, kurių nepamatysime laikraščių puslapiuose, tarp jų ir prieniečių, nuomonės yra panašios – per mažai dėmesio skiriame krašto, ypač Prienų miesto, istorijai.

Prienų miesto istorija yra garbinga, ypatinga ir savita. Tai trijų religijų, kelių tautybių istorinis miestas, XVIII a. pabaigos pavieto centras, XIX a. trijų sukilimų miestas, XIX a. pabaigos nacionalinio judėjimo miestas, veiklios tarpukario lietuviškos savivaldos, jos asmenybių, prekybos, amatų, košerinių skerdyklų ir kt. miestas. Atskleidę tai, taip pat tikrai nemažą vokiečių ir žydų prekybos ir verslo žmonių, gydytojų įtaką Prienų istorijai, rengdami įdomias ir patrauklias ekskursijas galime sudominti, suaktyvinti ne tik savo krašto žmones, bet ir patraukti užsieniečių dėmesį. Lietuvos valstybės jubiliejus reikalauja imantis šių dalykų esminio proveržio, atsakomybės ir kvalifikacijos. Turime atsisakyti paviršutiniško požiūrio į šiuos dalykus, tai yra darbo imitavimo. Čia jau netenkintų paplitusi valdininkiška mąstysena: „Jubiliejai ateina ir praeina. Mes liekame, ir svarbiausia – geras ataskaitas parašyti.“

Istorija yra gyvenimo mokytoja. Pasitelkę jos analizę pabandysime parodyti, ko turėtume iš krašto istorijos mokytis, kuo didžiuotis ir ką tinkamai įvertinti. Daugiau kaip 220 metų Prienų miesto ir krašto savivaldos istorija dar netyrinėta. Prienų ir krašto savivaldą galima būtų klasifikuoti:

1) Prienų pavieto savivalda (1791–1794 m.),

2) carinio Prienų valsčiaus savivalda (1857–1915 m.),

3) savivalda kaizerinės okupacijos metais (1915 m. rugpjūtis–1918 m. spalis),

4) lietuviško valsčiaus savivalda (1918–1940 m.),

5) savivalda sovietų ir nacių okupacijos metais (1940–1944 m.),

6) sovietinis Prienų valsčius (1944–1946 m.),

7) sovietinė Prienų apskritis (1946–1950 m.),

8) sovietinis Prienų rajonas (1950–1991m.),

9) atkurtos Lietuvos Respublikos Prienų rajono savivaldybė (nuo 1991 m.).

Postūmį savivaldai davė 1788–1792 m. Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų Seimo metu įvykdytos bajorų savivaldos bei administracinio pertvarkymo reformos. Iš didelio apimtimi LDK Trakų vaivadijos Kauno pavieto 1791 m. atsirado du pavietai: Kauno ir Prienų (niekaip negalime sutikti su klaidinančiu lankstinuko „Senųjų Prienų beieškant“ teiginiu, patekusiu ir į Prienų savivaldybės tinklapį, kad tai įvyko 1794 metais. Kauno apskritis ir Kauno pavietas, apie kuriuos kalbama lankstinuke, yra to laikmečio lygiareikšmės sąvokos – V. K.). Prienų pavietui priklausė: Prienų, Lankeliškių, Virbalio, Alvito, Vilkaviškio, Liudvinavo, Daukšių, Keturvalakių, Ūdrijos, Rumbonių, Balbieriškio, Bartninkų, Darsūniškio, Ašmintos, Pilviškių, Panemunės, Vištyčio, Naumiesčio, taip pat dalis Punios ir Stakliškių parapijų (Volumina Legum, Krakow, 1889, t. 9, s. 332).

Norėdamas suaktyvinti visos Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos ūkinį ir politinį gyvenimą, miestų ir viso krašto augimą, bajorų saviraišką, karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795), nors ir labai priklausomas nuo carinės Rusijos imperijos kariuomenės, buvusios krašte, ir nuo imperatorienės Jakaterinos II, suteikė laisvųjų miestų privilegijas daugeliui buvusios LDK gyvenviečių.

                Didžioji Prienų miesto laisvės privilegija

Šią privilegiją karalius Prienams suteikė 1791 m. lapkričio 9 d. Varšuvoje. Iki šiol šis svarbus Prienų miestui ir visai savivaldybei dokumentas nebuvo išnagrinėtas, jo turinys visuomenei nežinomas ir nenaudojamas. Tai mums patvirtino ir savivaldybės, muziejaus bei bibliotekos darbuotojai. Tad ryžomės šią didelę spragą ištaisyti ir pirmąkart privilegiją išversti iš lenkų kalbos. Jos vertimą ir pateikiame savivaldybės gyventojų ir pareigūnų teismui.

„Laisvojo Respublikos ir mūsų seimo Prienų miesto, esančio Prienų paviete, vietos privilegija

Dievo vardu. Amen. Amžinai visų atminčiai. Mes, Stanislavas Augustas, Dievo malone ir tautos valia Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Volynės, Podolės, Palenkės, Inflantų, Smolensko, Seversko ir Černigovo žemių valdovas

Su šia vietos privilegija supažindiname visus ir kiekvieną atskirai, kam tai priklauso žinoti, šio laikmečio ir būsimųjų amžių žmonėms.

Dabartiniame konfederaciniame Seime 1791 m. balandžio 18 d. Aktu „Mūsų karališkieji miestai Respublikos valstybėse“ visi Respublikos luomai vieningai susitarėme, kad visus karališkuosius mūsų laisvuosius miestus Respublikos valstybėse esančius laisvais pripažįstame. Tokių miestų piliečius pripažįstame laisvais žmonėmis, jų gyvenamą žemę miestuose, jų teritoriją, namus, kurie jiems teisėtai priklauso, pripažįstame jų paveldima nuosavybe ir visas suteiktas teises kreiptis į teismus ir rinkti vietinius pareigūnus patvirtiname ar naujai suteikdami pranešame.

Jeigu vietos privilegija yra dingusi, tada, įrodžius, kad ji buvo, mūsų karališkajam miestui, kuris žemių seimeliuose yra pažymėtas, bet senoji privilegija nerandama, naują vietos privilegiją suteikiame. Jeigu kurioje nors karališkųjų žemių vietovėje ten gyvenantys laisvieji žmonės suteikė tinkamą miestui išvaizdą, Mes, Karalius, miesto steigimo dokumentą suteikiame.

Jeigu, remiantis šiuo įstatymu, bajorai, pareigūnai, piliečiai ir visi laisvojo Prienų miesto gyventojai naujai įkurtame Prienų paviete kreipsis į Mus, Karalių, dėl šio privilegijos kaip dabartinio Seimo konstitucijos mieste, įrodinėdami, kad jau praeities žemės seimelyje tai yra suteikta, tada šią privilegiją reikėtų vykdyti su magistrato ir teismo jurisdikcijos įkūrimu, kaip ir kituose privilegijuotose miestuose, suteikiant žemes, ežerus, miškus pagal senuosius inventorius ir nužymimas ribas. Reikėtų visas lėšas ir pajamas miesto reikalams skirti ir tinkamai jų panaudojimą užtikrinti. Nuo valdžios ,tai pat ir jurisdikcijos kitos – Tribunolo, žemės teismo, vaivadijos, senojo pilies teismo ir visos kitos įtakos, arbitražo spaudimo reikia išsilaisvinti. Visokios bendrosios teisėtvarkos, tiek dvasinės, tiek pasaulietinės, reikėtų išvengti, o įstatymų vykdymą reikia perduoti Prienų magistratui. Prie kitų miestų, taip pat mokančių mokesčius Respublikai, reikėtų prisitaikyti: laisvai rinkti magistratą ir vietinius pareigūnus dabartinis Seimas teises suteikė.

Tuo pačiu Mes, Karalius, tokį prašymą, teise pagrįstą, mielai priimame, o Seimo pakeistos nuostatos turi įsigalioti. Prienų miestui ir jo piliečiams laisves ir garbę garantuojame. Jeigu laisviems žmonėms, prekyba ir amatais besiverčiantiems, pajamos padidės, tai gerovė ir tvarka atsiras, ir Respublikos pajamos išaugs. Prienų miestą laisvu pripažįstame, visus piliečius, šiame mieste apsigyvenusius ir ateityje apsigyvensiančius, nuo niekieno nepriklausiančius, tai pat ir miestiečiais tampančius, pripažįstame laisvais. Žemę, esančią aplink miestą, drauge su ganyklomis, senaisiais inventoriais, žemių ribomis, taip pat namus, laukus ir daržus paveldėjimo teise visam miestui ir miestelėnams, jame apsigyvenusiems, pripažįstame. Tai pripažįstame visiems mūsų minimo Prienų miesto bajorų ar miestelėnų kilmės piliečiams, besiverčiantiems prekyba ar namudiniu darbu, amatais, smuklių laikymu, žemės ūkiu užsiimantiems ar iš kokios nors kitos veiklos gyvenantiems, posesiją (žemės valda mieste –V. K.) čia turintiems ar ateityje įsigysiantiems, nepriklausomai, kokios jie būtų garbės, kilmės, profesijos ar meninės prigimties. Norime, kad visi vietos valdžiai ir vietos magistratui būtų pavaldūs ir vienodai mokesčius mokėtų. Taip pat norime, kad mūsų suteiktoje privilegijoje, laisvėse ir garbėje, naujai įsivyravusioje krašto teisėje, suteiktoje ir laisvam miestui, ir tam, kas magdeburginei teisei tarnauja, visas Prienų miestas ir jo piliečiai dalyvautų. Miestas ir jo piliečiai nuo Tribunolo, žemės teismo, vaivadijos, senosios pilies teismo, taip pat nuo dabartinio kilmingojo kunigaikščio, Prienų seniūno ir kitų po jo būsiančių seniūnų, valdytojų ar jų vietininkų valdžios naujai įsigaliojusios teisės galia yra atskiriami. Kiekvienas šio miesto pilietis kiekviename ginče, ar tai būtų nekilnojamas turtas, ar asmeniškas interesas, nei prieš kiekvieną kitą teismą, nei prieš pilies teismą neturi atsakyti, o tik prieš miesto vadovą (prezidentą) ir jo patarėjus. Ar tai būtų vaitas, ar prisiekusysis tarėjas, visus čia gyvenančius piliečius giname vertybiniu pagrindu, įstatymu „Apie vidinę Respublikos miestų Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje organizaciją“.

Vietinį teismą pasiekusios kriminalinės ar apeliacinės bylos, skyriaus teismui tarpininkaujant, Aukščiausiame teisme Kaune, Seimo Prienų pavietui priskirtame, yra skelbiamos ir sprendžiamos. Toliau bylos, apeliacijas galinčios turėti, mums (karaliui – V. K.) ir į mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismą sprendimams pateikiamos. Tačiau ir magistratas, ir vietos teismas, taip pat vietinės įstaigos, visas Prienų miestas prieš nieką kitą, tik prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismą teisės nurodytuose dalykuose privalo atsakyti.

Ši vietos privilegija Prienų mieste apsigyvenusiems ir įgyjantiems miesto pilietybę įgyvendinama, remiantis daug kartų priminta teise. Magistratą, teismą, vietinius ir tolimesnius pareigūnus, tai yra miesto prezidentą, patarėjus, vaitą, prisiekusiuosius tarėjus, raštininkus, teismo sindikus (patarėjus – V. K.), valstiečių bendruomenę, kasininkus leidžiama rinkti tik iš čia apsigyvenusių piliečių. Magistratas pagal teismo ir valdžios šioje vietoje tvarką, be mažiausios kam nors daromos žalos, amžinai valdyti galės. Savąsias miesto teritorines žemes, apylinkėse esančias senaisiais inventoriais ir žemių ribomis aprašytas ir perimtas, dabartinis Seimas paveldėtomis pripažino ir šia privilegija patvirtino. Paliekame seniūnijoms ir įvairiems piliečiams šią teisę įgyti ir atgauti vienu laisvu veiksmu, kreipiantis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asesorių teismą.

Be to, miestui viešoje turgaus aikštėje rotušę susirinkimams ir vietos teismui atgaivinti, prekybos kioskus ir skerdyklą, ir vietinę viešąją plytinę pastatyti leidžiame. Kad mūsų minimas Prienų miestas būtų pagerbtas atskiru herbu, kurį visuose tarnybiniuose reikaluose galėtumėm naudoti, suteikiame herbą su Švento Jurgio atvaizdu ir aiškiai matomu užrašu aplink: „Jo karališkosios malonybės ir Respublikos laisvojo Prienų miesto antspaudas“(lenkų kalba – V. K.).

O tas visas teises, laisvę, pirmumą ir garbę šiam laisvam Prienų miestui įstatymo galia skiriame amžiams, tikėdamiesi, kad dėl to jokios žalos nepatirsime. Kad tuo labiau tikėtume, šį privilegijos aktą, Mūsų ranka pasirašytą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudu įtvirtinti paliepėme.

Suteikta Varšuvoje, 1791-aisiais Viešpats metais lapkričio devintąją dieną, mūsų valdymo 27-aisiais metais

Karalius Augustas“ (Lietuvos Metrika, knyga 35 (1792), V., 2005, p. 15–17).

Privilegiją karaliaus Stanislovo Augusto vardu bendros valstybės valstybine lenkų kalba surašė LDK vicekancleris Joachimas Chreptavičius.

Ši privilegija, kaip ir kitos 1791–1792 metais LDK miestams ir miesteliams suteiktos privilegijos, buvo įrašyta į Lietuvos Metrikos mažosios (vicekanclerio) raštinės knygas. Šioje knygoje, be privilegijų tekstų, nupiešti spalvoti miestų herbai. Lietuvos Metrikos originalas yra saugomas Rusijos valstybiniame Senųjų aktų archyve Maskvoje. Lietuvos valstybės istorijos archyvas turi šios Lietuvos Metrikos knygos mikrofilmus ir spalvotų miestų herbų kopijas, padarytas iš originalų. Pažymėtina ir tai, kad 1791 m. gruodžio 6 dieną Prienų privilegijos kopija buvo įrašyta į Kauno pilies teismo aktų knygą (LVIA, f. SA, b. 13725, p. 686–688). Kitą šios Prienų privilegijos kopiją dirbdamas Peterburgo archyve ranka nurašė istorikas Simonas Daukantas. Ji saugoma Lietuvos literatūros ir tautosakos institute Vilniuje (LLTI, f. 1–9, l. 4–7).

O svarbiausia tai, kad LDK miestų ir miestelių privilegijų originalai buvo saugomi vietoje. Bičiuliai lenkų istorikai yra nustatę, kad iki 1868 m. Prienų privilegijos originalas dar buvo Prienuose (Biblioteka Czartorycka, Krakow, rękopis MNK, 1489, Prienai). Rusų kariuomenei traukiantis iš Prienų, 1915 metais jis tikriausiai buvo išvežtas į Rusiją ir ten yra saugomas kokiame nors archyve.

Manome, kad su šia Prienų laisvojo miesto privilegija susipažins savivaldybės meras, Tarybos nariai ir savivaldybės darbuotojai, Prienų seniūnas, mokytojai, krašto visuomenė. Tai Prienų garbės dokumentas. Šioje privilegijoje pateikiami savivaldos pagrindai, atsakomybė savivaldai ir pačiai valstybei neprarado vertės ir garbės iki šiol.

Išverstoje privilegijoje yra kai kurių sakinių,kurie mažiau susidūrusiems su minėta medžiaga, atrodys nesuprantami. Juos paaiškinsime:

1) 1791–1792 m. miestų privilegijas gavo 74 dabartinės Lietuvos miestai ir miesteliai, bet 41 iš jų ankstesnes kitų amžių privilegijas buvo praradę, tad kalbama apie šį praradimą. Miestai skirstomi į tuos, kuriems pirmąkart suteikiamos privilegijos, ir tuos, kurie jas turėjo, bet buvo praradę.

2) Teismų sistema LDK buvo trijų pakopų. Žemiausias buvo miesto magistrato teismas, sprendęs bendrąsias civilines bylas. Magistratai negalėjo spręsti kriminalinių bylų, jas siųsdavo apeliaciniams teismams. Prienų pavieto apeliacinis teismas buvo Kaune. Pavietų priimtų sprendimų apeliaciją nagrinėjo trečiosios teismų pakopos – LDK asesorių teismas.

3) Privilegija skatino miestelėnų aktyvumą, mažino jų priklausomybę nuo dvaro. Savivaldą, nors ir nenoriai, turėjo pripažinti Prienų seniūnas Kazimieras Nestoras Sapiega.

4) Prienuose pirmoji savivalda funkcionavo iki pat 1794 metų. Prienai išliko garbingu miestu, neprisidėjusiu prie priešiškos LDK prorusiškos konfederacijos. Prienų miestas ir pareigūnai garbingai dalyvavo 1794 metų sukilime, gynusiame Respublikos laisvę.

Apie garsius įvykius Prienų paviete 1791–1794 m., kuriais galime didžiuotis ne tik Prienuose, bet ir už Lietuvos ribų, apie garbingus Prienų pavieto pareigūnus – bus daugiau.

Istorikas Vytautas Kuzmickas