Jau 50 metų Prienų meno mokykloje skamba natų ir spalvų melodija (GALERIJA)

Penktadienio popietę Prienų kultūros ir laisvalaikio centro didžiojoje salėje vėl nuskambėjo tradicinio Prienų meno mokyklos organizuojamo festivalio „Pavasario spalvos“ garsai. Šiemet festivalis – neeilinis. Mokykla mini ir savo 50 metų veiklos jubiliejų.

Istorija

Jau pusę amžiaus skaičiuojanti mokykla – tikra piligrimė. Per šiuos du skirtingus Lietuvos istorijos dešimtmečius mokytojams, mokiniams bei instrumentams teko ne kartą keisti savo klases bei patalpas.

1965 m. rugsėjo 1-ąją vienoje judriausių Prienų miestelio vietų, dabartiniame Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos pastate, duris atvėrė Prienų vaikų muzikos mokykla. Pirmųjų 75 mokinių laukė 8 mokytojų kolektyvas, kuriems vadovavo direktorė Laima Leimonienė. Pirmieji mokytojai buvo A. Simanavičienė, E. Vasiliauskas, R. Dimšaitė, S. Rudžionis, P. Tamulis, A. Puidokas, L. Brazdžionytė, A. Kojelis. Mokykloje buvo mokoma groti fortepijonu ir akordeonu. Kasmet mokykla vis augo, plėtėsi, daugėjo mokinių ir mokytojų, buvo atidaromos naujos klasės. Vėliau, plečiantis bibliotekai, mokyklos klasės buvo perkeltos į „Žiburio“ gimnazijos bei tuometinės, dar dažais kvepiančios Prienų III vidurinės mokyklos (dabartinės Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos) patalpas. 1987–1989 m. mokyklai vadovavo Remigijus Adomaitis. Nuo 1989 m. mokyklai vadovauti pradėjo Rasa Staliūnienė. Ji dar gerai prisimena laikus, kai meno mokyklos mokiniai prieš koncertus, į rankas pagriebę ne itin lengvus instrumentus, skubėdavo per kūno kultūrai skirtą stadioną iš vienos ugdymo įstaigos į kitą.

Mokykla augo ir keitėsi. 1992 m. atidarytas Dailės skyrius. Dailės disciplinas pradėjo dėstyti mokytojas Vladas Tranelis. 1997 m. Prienų rajono tarybos sprendimu Prienų miesto vaikų muzikos mokykla pradėta vadinti Prienų meno mokykla. Tais pačiais metais mokykla perkelta į didesnes ir erdvesnes patalpas Dariaus ir Girėno g., kurioje šiuo metu ir glaudžiasi visi jauni bei ne vieną savo amžiaus dešimtį skaičiuojantys meno erdve skriejantys mokiniai bei mokytojai.

Šiuo metu mokykloje jau yra ir fortepijono, akordeono, styginių (smuiko ir gitaros), liaudies instrumentų (kanklių, birbynės, lumzdelio, armonikos), pučiamųjų (klarneto, saksofono), chorinio dainavimo, ir dailės (fotografijos ir dizaino) klasės. Mokykloje vykdomos ankstyvojo, pradinio, pagrindinio, išplėstinio, vaikų ir suaugusiųjų mėgėjų muzikinio ir meninio ugdymo programos, kurios padeda susipažinti ir tobulinti savo žinias muzikos ir dailės srityse. Mokiniai ugdomi įvairiuose meno kolektyvuose.

Ko gero, pati ryškiausia kiekvienos mokyklos, kaip ir medžio, žymė – užauginti vaisiai. Per penkiasdešimt savo gyvavimo metų mokykla išleido 45 muzikantų ir 18 dailininkų laidų. Neformaliojo vaikų švietimo pažymėjimai išduoti 1073 mokiniams, kuriuos meno pažinimo keliu mokykloje daugelį metų vedė mokytojai L. Leimonienė, R. Juronienė, A. Zdanavičius, I. Martusevičienė, L. Barėtaitė, S. Sinkevičienė, D. Kolpakovienė, R. Staliūnas, R. Staliūnienė, Z. Petravičienė, L. Šileikienė.

Prienų meno mokykla didžiuojasi savo auklėtiniais, kurie yra puikūs muzikantai, dailininkai, įvairių tarptautinių bei respublikinių konkursų laureatai, diplomantai, festivalių, projektų bei koncertų dalyviai. Mokyklos vardas žinomas ypač plačiai. Nemažai auklėtinių, baigusių muzikos studijas, grįžo skleisti gėrį, kūrybos džiaugsmą į mokyklą, kurioje žengė pirmuosius žingsnius į meno pasaulį. Tai Rasa Staliūnienė, Snieguolė Sinkevičienė, Laima Šileikienė, Aušra Jaskutėlienė, Lina Bendoraitienė, Virginija Galinienė, Laura Bačiliūnienė, Daiva Radzevičienė.

Šiais mokslo metais Prienų meno mokykla gali pasigirti ir itin gausiu mokinių būriu. Rugsėjo 1-ąją joje mokėsi 313 mokinių (241 muzikantas ir 72 dailininkai), o savo patirtimi dalijosi 30 mokytojų. Be jų, šiuo metu mokykloje dirba 8 administracijos ir aptarnaujančio personalo darbuotojai. Prienų meno mokyklos mokytojai siekia ugdyti kūrybingą asmenybę, jaučiančią grožį ir gėrį, gebančią mylėti, norinčią matyti pasaulį įvairiausiomis spalvomis.

Festivalyje – daugybė atlikėjų

Respublikinį festivalį „Pavasario spalvos“ simboliškai pradėjo salės šeimininkai bei jubiliatai – Prienų meno mokyklos ankstyvojo meninio ugdymo ir jaunučių choras, vadovaujamas mokytojų Redos Černiauskienės bei Daivos Radzevičienės. Vokalus greitai pakeitė instrumentiniai kūriniai, atliekami kanklių ansamblio (mokyt. Jurgita Virbickienė ir Judita Valečkienė) bei pianisčių Atėnės Žukovaitės ir Erikos Liniauskaitės (mokyt. Vitalija Aukštakalnienė). Tai, ką vis dar bando virtuoziškiau sugroti, pademonstravo ir smuikininkė Gabija Kuncaitė su pianiste Emilija Juozaityte (mokyt. Danguolė Kolpakovienė ir Oksana Kovalenko) bei akordeonistai Klaidas Alaveckas, Sandra Bačiliūnaitė, Vilius Kavaliauskas su pianistu Kajumi Alavecku (mokyt. Lina Bendoraitienė).

Nuostabų styginių bei klavišinių instrumentų skambesį pakeitė svečių iš Elektrėnų meno, Alytaus muzikos, Garliavos meno, Marijampolės muzikos mokyklų muzikavimas.

Savo muzikinę dovaną prieniečiams įteikė ir artimiausi kaimynai iš Birštono meno mokyklos. Gerų žodžių bei muzikos garsų kolegoms negailėjo ir Veiverių A. Kučingio meno mokyklos bei Jiezno meno mokyklos atstovai.

Žinoma, kaip visada, didžiausias festivalio-koncerto siurprizas laukė pačioje pabaigoje. Scenoje susibūrė ir mokiniai, ir mokytojai, ir toli savo karjeros laiptai jau pakilę mokyklos absolventai.

Prigesusios šviesos aptemdė, bet nepaslėpė ypač didelio jaunių choro, savo balsu klausytojus džiuginančių solistų Gedvilės Bendaravičiūtės, Luko Bartulio, Vilmos Kernazickaitės-Baranauskienės ir Žermenos Buliauskaitės-Lunskienės, jiems savo instrumentais pritariančių Gretos Aldakauskaitės (trimitas) ir Skirmanto Rumševičiaus (trimitas) bei viso mokytojų instrumentinio ansamblio: Daivos Radzevičienės (fortepijonas), Danguolės Kolpakovienės (smuikas), Renatos Žaldarienės (smuikas), Lino Mikšiūno (bosinė gitara) bei Ričardo Matulevičiaus (kontrabosas).

Nei trykštantys fejerverkai, nei LR Seimo narių Andriaus Palionio, Vytauto Kamblevičiaus, mero Alvydo Vaicekausko, švietimo darbuotojų, kaimynų ir kolegų sveikinimai neužgesino tos rusenančios ugnies – visų mokinių bei mokytojų džiaugsmo.

Menas – saldus, tačiau pasmerktas nepritekliui

Mokyklos vadovė R. Staliūnienė, jau 36 metus bandanti išlaviruoti tarp gausybės gyvenimo realijos duobių, džiaugiasi gražiu jubiliejumi, tačiau optimizmu netrykšta. Pasak jos, šie metai – tai daugybė prašymų, pageidavimų bei tiesiog pastangos išlaikyti būsimuosius dailininkus, muzikantus ruošiančią mokyklą.

Nors džiaugiamės meno mokyklos mokinių tapybos darbais, koncertuose klausomės tikrų instrumentų melodijų, tačiau ne visi galime įvertinti, kiek kainuoja, kad galime tai regėti, to klausyti, ir į kokias svajas mus nuneša į laisvę ištrūkę menininkų instrumentai.

Prienų krašte, ko gero, geriausiai suprantama yra vestuvinių arba gedulingų muzikantų atliekama „gyva“ muzika. Klasikinius, profesionalius kūrinius atliekančios muzikantu grupės – ištisi orkestrai yra pasmerkti groti sau arba savo artimiesiems. Jų paklausyti žmonės nepageidauja net nemokamai. Nors didmiesčiuose neįtikėtinai brangūs bilietai būna išgraibstomi dar keli mėnesiai iki koncerto. Daugeliui mūsų kraštiečių priimtinesni už dar didesnę sumą griežiantys vestuvėse pora ar trys muzikantai, nes neretas atmintyje nešiojasi prisiminimus tik apie tortą, įdarytą lydeką ir greičiausiai „iš žaidimo iškritusį“ užstalės draugą.

Pasak R. Staliūnienės, per šiuos 35 metus pramintas takas į Prienų rajono savivaldybę prašant pagalbos. Takas trumpas, tačiau batai beveik visada dyla veltui. Beveik viskas, ką pavyko mokykloje įrengti tam, kad jaunieji kūrėjai jaustųsi patogiau, padaryta rėmėjų, mokinių bei pačių darbuotojų darbu ir finansine pagalba. O kur dar paprasti egzistenciniai poreikiai, tokie kaip šildymas? Ko gero, niekas Prienuose nepažįsta daugiau skystojo kuro vežėjų nei Prienų meno mokyklos direktorė. Viena iš jos nuolatinių pareigų – nesibaigiančios derybos su įvairiais vežėjais, kad šie mokiniams neleistų sušalti ir, dar nesumokėjus augančių skolų, atvežtų kuro „į skolą“.

Prienų meno mokyklai priklausanti katilinė šildo ir gretimame pastate įsikūrusį Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos Specialiojo ugdymo skyrių, kuriame savarankiško gyvenimo visomis savo jėgomis bando išmokti neįgalūs vaikai. Pasak direktorės, kartą vyriausieji Savivaldybės pareigūnai jai pasiūlė lėšas už kurą išsireikalauti iš pačios „Revuonos“ mokyklos.

Žinoma, geras klausimas, ar lėšos abiejų mokyklų šildymui skiriamos ne iš to pačio biudžeto?

Prasidėjus mokyklų pertvarkai Prienų rajono savivaldybėje meno mokyklai taip pat buvo paruoštas visas „paketas“ pasiūlymų – nuo perkėlimo į kitas patalpas (tarp kurių buvo siūloma ir grįžti į „Ąžuolą“) iki mokyklos reformavimo ją tiesiog panaikinant. Pasak R. Staliūnienės, diskusijos dėl mokyklų pertvarkos plano nedavė daug naudos, todėl ji neprieštaravo perkėlimui, tačiau pertvarką vykdančių specialistų mintys greitai pasikeitė, kai ji uždavė paprastą klausimą – kas ir kaip išneš bei perveš per 20 klavišinių instrumentų: pianinų, rojalių. Pasak mokyklos direktorės, persikrausčius į dabartines patalpas, į trečią mokyklos aukštą pakilo ir rojalis, kurį vos užnešė 10 vyrų. Visos mokyklos perkraustymas pareikalautų ne tik didelių laiko ir žmogiškosios jėgos sąnaudų, bet pakenktų ir instrumentams. Dauguma jų kartu su mokykla švenčia savo asmeninius kelių dešimčių metų amžiaus jubiliejus. Nauji instrumentai – ypač brangūs, Savivaldybė jiems įsigyti lėšų neturi, kaip ir pati mokykla. Gali būti, kad dar viena kelionė instrumentams būtų paskutinė.

Ypač gražu buvo žiūrėti į puošnius Prienų meno mokyklos mokinius, mokytojus, vakaro svečius, matyti, kaip jų akyse, trykštant ugnies fontanams, spindėjo džiaugsmas, o dainos skambėjo iš visos širdies. Tačiau gražus vakaras baigėsi, nepaisant to, kad mokyklos mokytojai šventę surengė savo lėšomis.