Viešpaties Kančios, arba Verbų sekmadieniu Bažnyčia įžengia į Didžiąją savaitę

Jau II amžiaus pradžioje krikščionys tikrai šventė Velykas. Tai matome pagal tikrus istorinius liudijimus, mus pasiekusius iš to laikotarpio. Šiuose įrašuose klausiama popiežiaus Viktoro, kada Velykas reikėtų švęsti, kaip jas apskaičiuoti, kadangi Rytų Bažnyčia vienaip apskaičiuodavo Velykų laiką, o Romos Bažnyčios tradicija buvo kitokia. 

palm-sunday-jesus-christ-on-donkey1

Didachė, arba „Dvylikos apaštalų mokslas“, knyga, sudaryta I amžiaus pabaigoje – II amžiaus pradžioje, jau byloja, kad Krikštui būdavo pasirengiama trijų dienų pasninku. Tai Didžiosios savaitės, Didžiojo Tridienio užuomazga. Piligrimė Egerija, kuri lankėsi Jeruzalėje 381–384 metais, išsamiai aprašo savo Didžiojo Tridienio šventimo Jeruzalėje įspūdžius kelionės užrašuose „Itenerarium“. Praėjo kiek laiko, kol gavėnia nusistovėjo kaip 40-ies dienų laikotarpis. Šiuo laiku žvelgiame į Jėzų, pasitraukusį į dykumą, ir ten Jo praleistas dienas.

Didžiosios savaitės tradicija susiformavo pakankamai anksti. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas kartais būna vadinamas Verbų sekmadieniu, kartais – Kančios sekmadieniu. Tradicija, kai žmonės mojuodami palmių šakomis sveikina Jėzų, prisimindami, kaip apaštalai jį sveikino, atsirado Jeruzalėje. Piligrimė Egerija savo kelionės užrašuose gana smulkiai aprašo įspūdžius apie Verbų sekmadienio procesiją, kuri prasidėjo 11 val. Alyvų kalne ir baigėsi vakare šviesų uždegimo liturgija Anastazis (Kristaus kapo) bazilikoje Jeruzalėje. Šis paprotys iš Rytų per Ispaniją ir Galiją pasiekė Romą ir prigijo tik VII a. pabaigoje. Tuo tarpu Romoje krikščionys Didžiąją savaitę pradėdavo Kristaus Kančios apmąstymu ir Evangelijos skaitymu. Mus pasiekė net 19 popiežiaus Leono Didžiojo kalbų, skirtų Kančios apmąstymui. Šiai dienai būdingos dvi Rytų ir Vakarų tradicijos dabar viena kitą papildo ir susijungia.

Verbų sekmadienio pirmoji dalis – tai prieš šv. Mišias vykstanti iškilminga procesija su verbomis, aliuzija į palmių šakeles, primenanti iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Šventajame mieste dabar tai būna procesija, einanti iš Alyvų kalno į Šventąjį miestą, Jeruzalės gatvėmis iki Viešpaties kapo bazilikos. Ja sekdami, tikintieji susirenka šalia bažnyčios, šventoriuje ar kitoje vietoje, ir eina į bažnyčią. Ši procesija – tai priminimas mums, kad Kristus mus veda į dangiškąją Jeruzalę. Taigi, įžengimas į bažnyčią turėtų būti kiek galima iškilmingesnis, ypatingesnis. Lietuvoje įprasta, kad dažniausiai verbos palaiminamos jau bažnyčioje, ir procesija vyksta arba pačioje bažnyčioje, arba aplink ją.

Po šios procesijos jau nutylama, susikaupiama, atsiranda kančios nuojauta. Žodžio liturgijos metu skaitoma ne Evangelija, bet Jėzaus Kančia pagal vieną evangelistų sinoptikų. Ši susikaupimo nuotaika tarsi nuspalvina visą liturgiją ir mus įveda į Didžiąją savaitę, kai žingsnis po žingsnio artėjame prie didžiųjų mūsų išganymo įvykių: Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo per Paskutinę vakarienę, Dievo meilės ir Kryžiaus slėpinio kontempliacijos Didįjį penktadienį ir mirties bei nuodėmės sutriuškinimo ir galutinės pergalės – Prisikėlimo. Šiais metais skaitomai kančiai pagal Morkų būdingas tragiškų įvykių realizmas, susikoncentruojant ties Viešpaties Jėzaus ir jo mokinių santykiais.

Kristaus kančios skaitymas mums primena, kad, Jėzui iškilmingai įžengiant į Jeruzalę, mokiniams ir minioms džiūgaujant, Jo širdį kaip kalavijas jau vėrė artėjanti kančia, kurią tik dar labiau pagilino bei sustiprino minios išorinis šurmulys. Jėzaus vidinė nuotaika buvo diametraliai priešinga išorinei minios nuotaikai (tai mums primena skirtingos Verbų sekmadienio nuotaikos liturgijos pradžioje ir pabaigoje), kaip dažnai esti ir mūsų gyvenime. Esame kviečiami įsigyventi į Viešpaties nuotaiką, jausti ir išgyventi Jo skausmą dėl nuodėmės, išsivaduoti iš egocentrizmo ir tapti labiau kristocentriškiems, kokiems derėtų būti krikščionims.

Taigi Verbų sekmadieniu pradedame Didžiąją savaitę. Pirmos trys dienos nėra labai ypatingos, jos neturi labai išskirtinių ypatingų liturginių elementų. Galbūt tik galima atkreipti dėmesį, jog skaitiniai sudėlioti taip, kad juntame, jog tai jau paskutinės dienos iki Velykų ir vis labiau artėjama prie atomazgos (pvz., skaitome apie Judo išdavystę etc.). Didžiosios savaitės pirmosios dienos mus tartum rengia Didžiajam tridieniui, kuris yra visų liturginių metų centras bei vainikas.

 

Pagal bernardinai.lt parengė D. Olsevičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close