Linksmieji Gavėnios kalneliai
„Jis vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu“
Iš Evangelijos pagal Joną, 4 skyrius, 46 eilutė
– Ar galima linksmintis per Gavėnią?
– Jokiu būdu!
– O džiaugtis?
– Gavėnia – tai susikaupimo ir pasninko metas, kur linksmybėms ne vieta!
Panašių situacijų pasitaiko ne viena. Daug kas priklauso nuo to, kaip mes įsivaizduojame Jėzų ir jo misiją. Ir Gavėnios liturgija primena, kad per didelis susikaupimas ar per ilgas kaltės nešiojimas gali perlenkti lazdą.
Iš tiesų, visose evangelijose mes esame pirmiausia įjungiami į didelį džiaugsmą, kuris vadinasi Dievas, Dievo artuma. Esame įvedami į tą džiaugsmą labai paprastai: per vaišes, valgant ir ragaujant gardų vyną. Jėzus mėgsta švęsti su gera kompanija. Jis net kaltinamas kaip „rijūnas ir vyno gėrėjas“ (plg. Mt 11, 19). Švenčiantis Jėzus piktina kitus. Pirmasis ženklas, kurį Jėzus atlieka Evangelijoje pagal Joną, tai vandens pakeitimas vynu. Prisimenate pasakojimą apie vestuves Kanoje (plg. Jn 2, 1–12)? Ar ne keista? Jėzus pirmiausia apsilanko ne žmonių varguose, bet jų džiaugsme! Pirmasis Jėzaus ženklas, pirmasis stebuklas, kuriuo Jis parodė savo šlovę ir mokiniai įtikėjo – tai atėjimas į pagalbą žmonių laimei ir džiaugsmui, kad ta laimė būtų dar didesnė ir nesibaigianti. „Kiekvienam kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo“ (Lk 19, 26).
Jėzui malonu būti su nusidėjėliais, dalintis ne tik jų vargais, bet ir jų džiaugsmais. Šitaip po truputį Jis juos kreipia kitu keliu, šitaip jie patiria Dievo prisilietimą ir suvokia išganymo tikrovę. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Galų gale patys paanalizuokite vyno metaforą evangelijose. Ne tik vyno, bet ir svaigulio. Prisiminkite Sekminių dieną, Šventosios Dvasios atsiuntimą, apie kurį kalba Apaštalų darbuose. Mokiniai pradėjo kalbėti įvairiausiomis kalbomis. „Visi be galo stebėjosi ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“ (Apd 2, 12–13). Paskutinė vakarienė, tai, pirmiausia, vakarienė, kur visi valgė ir gėrė su Jėzumi. Jėzus konsekravo ne vandenį, o vyną! Ir Eucharistijos metu ne vanduo, o vynas tampa Jėzaus Krauju, neprarasdamas savo žemiškų ir svaiginančių kokybių.
Kiek gi šiandien džiaugsmo mūsų bažnyčiose? Kiek gi šiandien džiaugsmo būnant krikščioniu? Suprantama, nebūtinai jis turi trykšti per kraštus ar virsti nepriimtinomis formomis. Tačiau kaip nekalbėti apie džiaugsmą, būnant su Dievu, apie džiaugsmą užeiti į Tėvo namus ir pasijusti Jo vaiku, nerūpestingu vaiku, besąlygiškai pasitikinčiu Tėvu?
Ar tikėjimas Jėzumi mane džiugina? Ar bendrystė su Juo mane džiugina?
