Prienuose paminėtos Justino Marcinkevičiaus 85-osios gimimo metinės

2015 metus Prienų rajono savivaldybės taryba paskelbė iškilaus mūsų krašto poeto Justino Marcinkevičiaus metais Prienų rajono savivaldybėje. Šiemet poetui būtų suėję 85-eri. Kovo 10 d. Prienuose vyko renginiai, skirti poeto Justino Marcinkevičiaus 85-osioms gimimo metinėms paminėti: Prienų krašto muziejuje – parodos „Papasakoti gyvenimą“ pristatymas, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje – poezijos ir muzikos valanda „Gyvenimas eina ir eina“.

DSC_7868

Į parodos „Papasakoti gyvenimą“ pristatymą susirinko miesto šviesuomenės atstovai, Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos mokiniai, mokytojai. Parodos atidarymo dalyvius pasveikino ir apie parodą pasakojo muziejaus direktorė Lolita Batutienė.

Paroda sudaryta iš dviejų dalių – fotografijų, kurių autorė Ona Pajėdaitė, ir eksponatų. Fotografijose – momentai iš poeto gyvenimo, autoportretai, nuotraukos su žmona, dukromis, tėviškės vaizdai. Prie įėjimo į muziejų stovi plakatas „Nepriklausomybės diena. Vasario 16-oji“ su parašais. Sąjūdžio žmonės šį plakatą padovanojo poetui jo 70-mečio proga. Plakate yra ir prieniečių parašų. Plakatas su parašais kiekvieną dieną kabėjo prieš akis poetui jo darbo kambaryje Vilniuje.

Pasak muziejaus direktorės, visi parodoje eksponuojami daiktai dar prieš nepilnus metus stovėjo Just. Marcinkevičiaus namuose Vilniuje. O praėjusių metų spalio mėnesį poeto dukros Jurga ir Ramunė perdavė šiuos daiktus Prienų krašto muziejui, kuris puoselėja svajonę naujame rekonstruojamame pastate įrengti ekspoziciją, skirtą Just. Marcinkevičiui.

Parodos eksponatai liudija savitą poeto Just. Marcinkevičiaus gyvenimo stilių – nepretenzingą, nesiekiantį išskirtinumo, prabangos, charakterizuojantį poetą labiau kaip emocinį introvertą, kuriam iš prigimties buvo svarbesnis vidinis, o ne išorinis pasaulis. Žvelgiant į eksponatus negalima nepastebėti, jog tai buvo kūrėjo ir kartu jautraus, mylinčio vyro, tėvo, senelio būstas. Poeto tėviškės peizažas, anūkės piešinys seneliui… Du foteliai, stalelis ir žvakė… Gerokai nusidėvėjęs darbo stalas (liudijantis, kad prie jo šeimininkas praleido labai daug laiko), medinė kėdė, paprasta rašomoji mašinėlė ir žmonos jaunystės nuotrauka… Tai – Just. Marcinkevičiaus namų fragmentai. Foteliuose prisėsdavo pokalbiui su poetu visi tie, kurie ateidavo pas Marcinkevičius į svečius: draugai, bičiuliai, žymūs inteligentijos ir kūrybinės visuomenės atstovai.

Rašomasis stalas muziejininkams, priešingai, nei manė poeto artimieji, buvo ypatingai brangi dovana, nes jo būklė rodo, kiek daug prie šio rašomojo stalo poeto buvo darbuotasi. Poetas nebuvo materialinių gėrybių garbintojas ir juolab naujųjų technologijų mėgėjas – visą laiką rašė ranka arba paprasta, senovine spausdinimo mašinėle, todėl muziejui padovanotos relikvijos sukuria kitokią vertę, kurios neįmanoma įkainuoti.

Krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė sakė, kad visi poeto rankraščiai yra jo šviesaus atminimo žmonos atiduoti Lietuvių tautosakos institutui. Tačiau, kas nėra matęs ranka rašytų poeto eilėraščių, galės pavartyti parodoje eksponuojamą knygelę, kurioje, šalia spausdintų Just. Marcinkevičiaus eilėraščių, – ir eilėraščių rankraščių kopijos.

 

Malonus parodos pristatymo momentas – poeto bendramokslių prisiminimai

Buvusi mokytoja A. Adamonienė kalbėjo: „Šiandien Justino Marcinkevičiaus gimimo diena, apie kurią jis rašė ir savo eilėraštyje „Truputis biografijos“. Jis sako: „Gimiau kovo mėnesį, kai pagal bažnytinį kalendorių buvo 40 kankinių. Na ir prasidėjo: kiek buvo įsikirsta, kiek buvo pulta, visko patirta, kad aš įsiforminau, kaip kankinys Nr. 41.“ Justinas Marcinkevičius nuo pat mokyklos laikų mokėjo save tobulinti. Jo dienoraščiai, rašyti 1947-aisiais birželio–gruodžio mėnesiais yra nuostabi saviauklos mokykla. Jis rašo, kad didesnę laiko dalį stengiasi praleisti rašydamas. Jau būdamas priešpaskutinėje klasėje, rengdamasis abitūrai, jis rasdavo laiko ne tik puikiai mokytis, paruošti pamokas, bet dar stengėsi surasti laiko parašyti kasdien bent po 4–5 posmus. Nuolat save analizuodavo, tobulino kaip poetą.“

Just. Marcinkevičius priklausė „Žiburio“ gimnazijos literatų būreliui, kuriame buvo apie 40 mokinių, tarp jų – ir mokytoja A. Adamonienė, kuri geriausiai gali papasakoti, kokį prisimena poetą kaip kūrėją.

A. Adamonienės teigimu, literatų būrelio susirinkimuose būdavo kritikuojami ir Just. Marcinkevičiaus, ir Antano Bieliausko, ir kitų kūrybingos klasės mokinių kūrinėliai. „Marcinkevičius rašė tada ir apsakymus. Dienoraščiuose apžvelgdavo savo eilėraščius, prozos kūrinėlius, mokytojų, bendraklasių pasisakymus literatūrų būrelių susirinkimuose. Nuo pat jaunystės mokėjo save analizuoti ir būtent jau tada rengėsi pagrindiniam tikslui. Jis jautė, kad turi talentą. Kitoje vietoje jis su džiaugsmu rašė: „Aš esu poetas, šito man niekas neužgins.“ Jis jautė tam tikrą pakilumą“, – prisiminimais dalijosi mokytoja, kurios teigimu, „skaitant Marcinkevičiaus dienoraščius, susidarė įspūdis, kad didelis talentas jaučia savo ateitį – ir būtent poezijoje“. Pasak A. Adamonienės, tokį aukštį jis galėjo pasiekti tik save tobulindamas, nuo pat gimnazijos laikų, ko palinkėjo ir visiems kitiems – turėti tikslą nuo pat mažens ir jo atkakliai siekti, save tobulinant, auklėjant.

Į „Revuonos“ mokytojos Vytautės Kurtovienės klausimą, koks jis buvo bendraklasis, mokytoja A. Adamonienė patikslino, kad Just. Marcinkevičius mokėsi paralelinėje klasėje, tačiau abu priklausė tam pačiam literatų būreliui. Marcinkevičius, pasak mokytojos, buvęs labai kuklus, visada jį matydavusi su būsimu kalbininku Jonu Kazlausku. A. Adamonienė papasakojo nemažai epizodų iš mokyklos laikų, prisimindama mokytoją G. Adrašiūnienę, kuri, anot jos, buvusi labai arti šių dviejų lietuvių kalbos milžinų, taip pat dailininką Petrauską, rašytoją Antaną Bieliauską. „Jie sustodavo rateliu, sudėdavo rankas vienas kitam ant peties ir traukdavo dainas. Mergaitės savo klasėje irgi dainuodavo, daugiausiai – partizanų dainas… Juk Marcinkevičius net rašė: „Iš dainos akių aš išriedėjau, daina apsivilkęs einu“. Apskritai visa Marcinkevičiaus poezija – tai jo sielos dienoraštis, nieko jis neišgalvojo, viską rašė tikrai iš širdies“, – sakė A. Adamonienė, prisiminimus užbaigdama Eleonoros Buivydaitės-Prėskienienės eilėraščiu „Buvai, esi ir būsi“, kurį ji parašė po Just. Marcinkevičiaus mirties.

Just. Marcinkevičiaus klasės draugas Jonas Vyšniauskas pasakojo sėdėjęs pirmame suole, nes buvęs labai neramus mokinys. Paskutiniame suole, prisiminė jis, sėdėjo Petrauskas, antrame – Marcinkevičius. „Jauni būdami daugiausia domėjomės krepšiniu, sportu, dainomis. Mes be šito neapsiėjome. Ir mūsų klasė iš gimnazijos laikų buvo pati turtingiausia. Visi gerai mokėsi, baigė aukštuosius mokslus. Bet mokėmės labai sunkiai, nebuvo anuomet autobusų, kaimo vaikus į mokyklą tėvai atveždavo arkliu pakinkytu vežimu. Marcinkevičius aštuonis kilometrus iš namų eidavo į mokyklą ir grįždavo atgal, nes laukė darbai. Tik žiemos metu tėvas išnuomojo sūnui kambarėlį Prienuose. Justinas buvo ramus, mąstantis, planuojantis laiką. Klasėje buvo septyni aštuoni išsiskiriantys iš kitų mokiniai: Marcinkevičius, Kazlauskas, Petrauskas, Stravinskas, Bieliauskas…“,– vardijo klasės draugas Jonas. „Ir Vyšniauskas“, – pridūrė A. Adamonienė, prisimindama, kad J. Vyšniauskas buvo mokyklos muzikantas, grojęs akordeonu, pritardavęs dainininkėms pianinu .„Vienos iš geriausių dainininkių buvo Teresė Gužauskaitė ir Anarsija Mikalauskaitė-Adamonienė“, – toliau linksma gaida tęsė J. Vyšniauskas, atskleidęs ne vieną linksmą nutikimą, istoriją iš mokinių vakarėlių, mokyklinių šokių, kuriuose, anot jo, budėdavę atidūs mokytojai. „Kadangi miesto jaunimas neturėjo kur šokti, mokiniai prašydavo direktorės leisti nors vieną valandą pasišokti miestiečiams, tačiau laikas griežtai buvęs ribotas“, – šypsojosi Just. Marcinkevičiaus klasės draugas.

Emociškai šiltą, jautrų parodos atidarymą neplanuotai prisiminimais apie Just. Marcinkevičių paįvairinę poeto bendramoksliai suteikė renginiui geros nuotaikos. Ją papildė ir „Revuonos“ pagrindinės mokyklos mokinių skaitomos poeto eilės. „Justinas Marcinkevičius buvo taip ištobulinęs savo žodį, savo kalbą – net tylą ištobulinęs, kad tik genialūs žmonės tai gali. Vaikai turi didžiuotis gimę šiame krašte, šalia garsių, talentingų žmonių“, – sakė mokinius ruošusi lietuvių kalbos mokytoja V. Kurtovienė.

Improvizacijomis paįvairintą renginį užbaigė filmo apie Justiną Marcinkevičių fragmento peržiūra. Muziejaus direktorė L. Batutienė įteikė renginio svečiams tautines juosteles, išaustas Krašto muziejuje.

 

Popietė „Gyvenimas eina ir eina“

Pavakarę Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, poeto memorialiniame kambaryje, vyko poezijos ir muzikos valanda „Gyvenimas eina ir eina“, skirta Justino Marcinkevičiaus, poeto, prozininko, dramaturgo, vertėjo, eseisto, tikrojo Mokslų akademijos nario, pelniusio ne vieną šalies ir tarptautinį apdovanojimą, 85-osioms gimimo metinėms paminėti.

Dainomis „Lietuva“ ir „Dėl tos dainos“ Justino Marcinkevičiaus tekstais renginį pradėjo Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokiniai (mokyt. Roma Ruočkienė).

„Tai tik liudija, jog Poetas yra mums puikiai pažįstamas, artimas, mielas, skaitytas, o jei neskaitytas, tai girdėtas ir ausylai klausytas. Kiekviename sodžiuje, kiekviename name…“, – pasveikindama susirinkusiuosius į poeto gimimo sukakties paminėjimo popietę kalbėjo bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė. Direktorė priminė pagrindines poeto biografijos detales, apžvelgdama jo veiklos ir kūrybinį palikimą, ir pabrėžė:„Poetas visada buvo su mumis: Atgimimo mitinguose, Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, Sausio 13-osios įvykių sūkuryje. Su mumis Jis ir šiandien – ramiai ir santūriai žvelgia iš fotografijų ir santūriai šypsosi, nes „Tokia yra meilė“ – didelė ir graži, be pykčio ir pagiežos, be priekaištų ir apgaulės, nes Tokia yra vienintelė gimtinė, likimo lopšys, „vieversio lizdas arimų platybėse“, žydinti obelis, miegantis vaikas… Nes tokia turėtų būti Lietuva – neišparduota, neišmainyta, neišsivaikščiojusi…“

Just. Marcinkevičius nuolat rūpinosi Lietuva, lietuvybe, kalba, kultūra, mokė atpažinti ir saugoti žmogiškumą, tautiškumą, kitas tikrąsias vertybes. Poeto 85-ųjų gimimo metinių paminėjimo renginyje apsilankęs Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis priminė poeto priesakus tautai.

J. Dingelis pabrėžė, kad Just. Marcinkevičius buvo Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas. „Laimingi visi tie, kurie prisiglaudė prie jo, kurie bendravo, buvo su juo. Visi susirinkę kalbėdavom, kaip pagražinti Lietuvą, kaip kurti gerovę, kaip būti tokiems vieningiems. Ir dabar, minėdami Lietuvos atkūrimo 25-metį, neįsivaizduojame minėjimo be Justino, be jo kalbų, be jo žodžio. Pavasarį sodinam jo atminimui ąžuolus, prie jų jau dabar vyksta atminimo valandėlės, skaitoma poezija. Justino priesakai – tęsti darbus, kad apgintume kalbą – turi būti gyvi. Turime diskutuoti apie laisvę ir atsakomybę. Turime kalbėti apie tokius dalykus, o Justinas iš aukštybių mums patars“, – kalbėjo J. Dingelis, pridurdamas:„Mums labai trūksta jo kalbų, mums reikia lygiuotis arba būti panašiems į tokius genijus, šimtmečio žmones, kurių ne taip greit dar turėsime.“

Garbingas svečias Justino Marcinkevičiaus memorialiniam kambariui padovanojo Lietuvai pagražinti draugijos narių, Lietuvai nusipelniusių žmonių nuotrauką su Garbės pirmininku Just. Marcinkevičiumi viduryje. Taip pat įteikė knygą „Su Lietuva širdy“, skirtą Lietuvai ir visuomenei ypatingai nusipelniusiai asmenybei, Lietuvai pagražinti draugijos krikštamotei Birutei Verkelytei-Fedaravičienei, vildamasis, kad šios šviesios ir didžios asmenybės gyvenimo bei atliktų darbų mylimai Tėvynei Lietuvai pavyzdys pasitarnaus jaunimo ugdymui.

Į renginį atvyko ir kiti garbūs svečiai, kurie poetą pažinojo labai artimai, bendravo nuo jaunystės, kartu darbavosi Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje. Aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmeivis,vilnietis poetas Jonas Ivoška perskaitė jaudinantį eilėraštį „Rauda“, sukurtą vienu ypu tą rytmetį, kai Just. Marcinkevičius užgeso amžiams. Jaunystės laikų draugas, kuriam Just. Marcinkevičius padėjo paruošti – bet, deja, nespėjo pamatyti – albumą „Dainų ir artojų tėvynė“, šį albumą, pripildytą ir poeto posmų, taip pat padovanojo Justino Marcinkevičiaus viešajai bibliotekai.

 

Apdovanojo „Laiško gimtinei, žemei ir žmogui“ konkurso dalyvius

Seimo narys Andrius Palionis kasmet kviečia rajono žmones dalyvauti patriotinio eilėraščio konkurse. 2013 m. patriotinio eilėraščio konkurse dalyvavo 27 Prienų ir Birštono krašto atstovai, iš jų 12 – mokinių. Praėjusiais metais į kvietimą dalyvauti konkurse atsiliepė jau 46 kūrėjai, kurių amžius nuo 5 iki 50 metų. Šiais, Justino Marcinkevičiaus metais, Seimo narys ragino parašyti „Laišką gimtinei, žemei ir žmogui“.

A. Palionis padėkojo visiems, kurie kasmet atsiliepia į kvietimą rašyti, grožėtis savo lietuvių kalba, savo kraštu, ir ypač džiaugėsi kasmet sulaukiantis jaunų žmonių rašinių. Visi laiškai nuostabūs ir, kaip sakė Seimo narys, kiekvienas buvo vertas apdovanojimo. Juos parašė 25 žmonės, iš jų net 7 suaugusieji.

Laiškai buvo gauti iš trijų mokyklų: Stakliškių gimnazijos (mokinius parengė mokytoja Edita Valatkienė), Išlaužo pagrindinės mokyklos 3–4 kl. (parengė pradinio ugdymo mokytoja Aušra Balkūnienė ir bibliotekininkė Irma Židonienė) bei Šilavoto pagrindinės mokyklos (parengė lietuvių kalbos mokytoja Virginija Maščinskienė).

Suaugusiųjų būrelis, anot Seimo nario padėjėjos V. Petkevičienės, taip pat savo laiškais sujaudino ne vieną. Ona Valerija Grybauskienė, Aldona Milda Valatkienė, Antanas Krūvelis, Antanina Strumilienė, Giedrė Morkūnaitė, Rimantė Butkuvė, Genovaitė Mačiūtė, Edita Valatkienė – šių autorių rašiniai bus publikuoti spaudoje.

Seimo narys prisipažino, kad sunku buvo išskirti geriausius rašinius, todėl nutarė nominuoti visus.

Pirmoji nominantė, kurios rašinys, dedikuotas Just. Marcinkevičiui, buvo perskaitytas susirinkusiesiems,– Birštono bibliotekos bibliotekininkė G. Mačiūtė. Kūrėja padėkojo Seimo nariui A. Palioniui už pagarbą ir dėmesį lietuvių kalbai. Ji prisipažino įdėmiai stebinti, kaip LR Seime balsuojama, kai klausimas liečia mūsų lietuvių kalbos likimą. Žinanti, kad Seime ginti valstybinę kalbą nėra nei lengva, nei paprasta. G. Mačiūtė dėkojo Seimo nariui, kad rūpestį gimtąja kalba parodo ne tik gražių švenčių metu, bet ir ten, kur sprendžiamas kalbos likimas – Seimo posėdžiuose. „Jeigu atsitiktų taip, kad liktumėt mažumoje, žinokit, kad tada su jumis bus ir Jonas Kazlauskas, ir šviesaus atminimo jūsų tėvas, ir Justinas Marcinkevičius, ir daugybė kitų mūsų tautos šviesiausiųjų. O būti su tokiais žmonėmis – kad ir mažumoje – yra garbė. O jeigu pritrūks palaikymo, prisiminkite, kad ginant Tėvynę ir gimtąją Kalbą jus visada palaiko Justinas Marcinkevičius, ir niekas iš jūsų negali atimti šio palaikymo – jokios partijos, jokios vyriausybės, jokie prezidentai. Poetas yra pasakęs ir raginęs: „Budėkime“. Jeigu šiandien esame čia, dar kartą pasižadėkime sau ir vieni kitiems, kad stovėsime Tėvynės ir Kalbos sargyboje. Niekas kitas už mus to nepadarys. O Tėvynė – tai Kalba, Kalba – tai Tėvynė. Budėkime!“, – ragino rašinio, dedikuoto Just. Marcinkevičiui, autorė, Birštono krašto kūrėja.

Po jautrios konkurso dalyvės kalbos, A. Palionis ir V. Petkevičienė padėkomis ir dovanomis apdovanojo visus konkurso „Laiškas gimtinei, žemei ir žmogui“ dalyvius.

Ypatingo dėmesio sulaukė mokytoja, poeto Just. Marcinkevičiaus bendramokslė A. Adamonienė, kuri šiais metais taip pat minėjo 85-mečio jubiliejų. Seimo narys A. Palionis sakė besižavintis mokytoja kaip žmogumi, kuris labai gražiai skaito poeto eiles. Sveikindamas garbaus jubiliejaus proga A. Palionis dėkojo A. Adamonienei už suteiktą galimybę būti mokiniu netradicinėse gimtosios kalbos pamokose ir linkėjo, kad šviesi būtų kiekviena gyvenimo diena, lydėtų džiaugsmas ir sveikata, gyvenimas, gerumas.

Padėkojusi už netikėtą įvertinimą, A. Adamonienė paskaitė Šiaulių universiteto dėstytojos Eleonoros Buivydaitės-Prėskienienės eilėraštį, kuriuo ji, mokytojos nuomone, geriausiai įvertina, ką reiškia Justinas Marcinkevičius Lietuvai.

Neprailgusią popietę dainomis ir eilėraščiais papuošė „Žiburio“ gimnazijos mokiniai Rugilė Žurauskaitė (mokyt. Rūta Pūrienė), SivijaAcaitė (mokyt. Levutė Karčiauskienė), Justė Olsevičiūtė, Rimgailė Brūzgaitė, Paulina Grigaravičiūtė (mokyt. Snieguolė Vanžodienė), poetė Stefutė Juršienė, Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro moterų vokalinis kvartetas: kvarteto vadovė Dovilė Bičkauskaitė, dainininkės Virginija Mitrikevičienė, Raminta Grėbliauskienė, Elena Šakavičiūtė-Pečiulaitienė.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close