home Kultūra Vienas tikslas, viena pareiga – išsaugoti istoriją

Vienas tikslas, viena pareiga – išsaugoti istoriją

Balbieriškio seniūnijos kaimo bendruomenės „Vidupis“ pirmininkas Alfonsas Vitkauskas teigia visą savo gyvenimą paskyręs mokymui ir mokymuisi – pradedant mokykla, mokytojais, geraisiais pavyzdžiais ir baigiant savo patirtimi, kuria dosniai dalijasi su aplinkiniais. Jo gyvenimo būdas – vienas iš geriausių Bendruomenės pavyzdžių. ???????????????????????????????   Prieš keletą savaičių laikraščio redakcijoje susitikome su Balbieriškio seniūnijos bendruomenės „Vidupis“ pirmininku Alfonsu Vitkausku pasikalbėti apie svarbų dabarties įvykį – Balbieriškio krašto partizano atminimo įprasminimą valstybiniu apdovanojimu. Užbėgant jam už akių, norisi suprasti ir paaiškinti, kas žmogų paskatino aukoti savo gyvenimą krašto istorijos tyrinėjimui ir kitiems kilniems darbams, kas įkvepia nesitraukti iš kelio, neatlygintinai aukoti savo laiką ir jėgas.  

Už viską dėkingas mokyklos ir gyvenimo mokytojams

„Tai – Mokytojai, viso mano gyvenimo Mokytojai, iš kurių mokiausi tėvynės meilės, patriotizmo, pagarbos istorijai, ir dabar dar mokausi, ir stengiuosi tai perduoti kitiems“, – sako A. Vitkauskas, su pagarba minėdamas tuos mokytojus, kurie pirmieji sudaigino besiformuojančioje jauno žmogaus asmenybėje pagarbos ir meilės tėvynei daigus. Tie Mokytojai dirbo Prienų internatinėje mokykloje, kurioje anuomet mokėsi Prienų rajono socialiai remtinų ir daugiavaikių šeimų vaikai. Mokytojai, prisimena Alfonsas, stengėsi, kad mokiniai turėtų bent minimalias sąlygas gyventi ir mokytis. Iš kaimo atvykęs vaikinukas tikina iškart pajutęs jų globą. „Jaunam vaikui jie davė neįkainojamus dvasios turtus. Mokytojo žodis, prisilietimas – tai dvasinis maistas. Internato mokytojai siekė išauklėti vaiką, užauginti jį žmogumi. Dėkingas jiems, nes ir tada, kai nerimaudavau, kai pastebėdavo nusivylusį, slegiamą, ne viešai mokė, o paėmę už rankos, prisėdus ant suolelio po mokyklos beržais. Jie davė daug supratimo, tautiškumo įkvėpimo. Taip turėtų elgtis visi mokytojai“, – sako A. Vitkauskas. Baigęs mokyklą Alfonsas palaipsniui ir nuosekliai ėjo savo gyvenimo keliu, kuriame dar ilgą laiką palydovais buvo vyresnieji – mokytojai, dėstytojai, darbų vadovai, globoję, skatinę siekti aukštesnių tikslų. Alfonsas baigė Balbieriškio profesinę mokyklą, įgijo plataus profilio traktorininko mechanizatoriaus specialybę, dirbo melioracijoje Dambravoje. Grįžęs iš armijos, įstojo į Daugų žemės ūkio technikumą, vėliau baigė ir Lietuvos veterinarijos akademiją. Vienas iš pirmųjų A. Vitkausko darbų buvo gamybinio mokymo meistro pareigos, kurias eidamas jis nepamiršo, ką įskiepijo mokytojai, – pareigos, atsakomybės, sąžiningumo, ir to mokė savo pavaldinius, Alytaus rajono gyvulininkystės ir pieno darbuotojus. Be tiesioginio savo darbo, matydavo ir tai, ko trūksta žmonėms, stengdavosi juos įtraukti į kultūrinę veiklą, pastebėti jų asmeninius sugebėjimus. „Darbuotojams stengdavausi įrodyti, kad jie dirba svarbų ir atsakingą darbą. Pienelio kelias iki žmogaus stalo – ilgas procesas, kuriame dalyvauja žemdirbys, melžėja. Man atrodė, jog žmonės turi žinoti ir suprasti, kad jų darbas yra ne mažiau prasmingas negu bet kurio kito darbuotojo, specialisto, ir jausti už šį darbą atsakomybę“, – kalbėjo Alfonsas. Baigęs katechetų kursus, A. Vitkauskas vedė dorovinio ugdymo pamokas Alytaus 8-ojoje vidurinėje mokykloje, įsijungė į Alytaus literatų klubą „Tėkmė“. Išėjęs į pensiją ir sugrįžęs į gimtuosius Žiūronis, 2003 m. pavasarį įkūrė bendruomenę. Sūkurių kaime su savo tetos Vyšniauskaitės finansine parama už investicinius čekius buvo pirkęs namą, kuriame kadaise buvo kolūkio kontora, vėliau kultūros namai – dabar tame name buriasi bendruomenės nariai. Balbieriškio seniūnijoje susikūrusi kaimo bendruomenė „Vidupis“ jungia nemažai aplinkinių kaimų. Juos visus, kaip ir visą lietuvių tautą, jungia istorija, praeitis, kurią išsaugoti ir palikti ateities kartoms yra didžioji A. Vitkausko gyvenimo misija. Jis yra pasiryžęs įamžinti krašto kaimų istoriją, surasti ir įprasminti čia gyvenusius, kovojusius ir žuvusius partizanus, Lietuvos kariuomenės savanorius. Dideliems darbams bendruomenės pirmininką paskatino ir įkvėpė pažintis su kunigu misionieriumi Pranu Gavėnu. Kai kunigas iš tolimos Brazilijos sugrįžo į Lietuvą, tapo jo artimu bičiuliu. Abu atgaivino prieškario saleziečių leistą žurnalą. Iki šiol Alfonsas yra saleziečių bendradarbis, platina „Saleziečių žinias“. Kun. P. Gavėnas, sako A. Vitkauskas, buvo atsidavęs kunigystės pašaukimui, darbais ir žodžiais įrodė meilę tėvynei. Po kunigo mirties jis jaučia pareigą tęsti jo darbus. „Juk gyvename istorijoje ir kuriame istoriją, semiamės iš istorijos, žvelgdami į ateitį. O ateitis – jaunimas. Kunigas vienuolis rūpinosi, kad iš lietuvių atminties ir istorijos neišnyktų Lietuvai svarbių žmonių atminimas. Kunigas ir inicijavo paminklų atstatymą. Mes abu turėjome vieną tikslą, vieną pareigą – išsaugoti istoriją“, – patikino A. Vitkauskas.

Tautos istorija prasideda nuo gimtojo krašto istorijos

Kai buvo uždaryta Žiūronių pradinė mokykla, bendruomenės „Vidupis“ pirmininko iniciatyva pastate įkurtas muziejus. Jo pastangomis prie buvusios Žiūronių kaimo pradinės mokyklos pastatytas Antano Ambrulevičiaus sukurtas paminklas Mokytojui. Šalia koplytstulpis, vaizduojantis Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu ant rankų. „Svečiuodamasis Zyplių dvare (Šakių r.) pamačiau daug įdomių skulptūrų, susipažinau su skulptoriumi Gediminu Jėčiu. Pradėjome tartis dėl skulptūros prie mūsų bendruomenės namų. Jis pasiūlė iš Žemaitijos žemėje užaugusio ąžuolo išskobti Šiluvos Dievo motinos su Kūdikiu skulptūrą. Man šis sumanymas patiko – juk Marija gelbėjo Lietuvą sunkiausiais metais“, – pasakoja A. Vitkauskas. Bendruomenės pirmininkas prisipažįsta norėjęs išleisti Balbieriškio seniūnijos bendruomenės knygą, į kurią turėjo sugulti aplinkinių kaimų ir juose gyvenusių žmonių istorijos, liaudies amatai, meistrystė. Šią knygą redagavo ir padėjo rengti garsus Lietuvos etnologas, mokslininkas Vacys Milius. Jam mirus, knyga liko nebaigta, tačiau A. Vitkauskas įsitikinęs, kad darbą reikia tęsti, ir įsipareigojo šią misiją atlikti iki galo. Turėdamas patirties ir gerų pagalbininkų, kurių viena – Alytaus literatų klubo „Tėkmė“ narė Scholastika Kavaliauskienė, A. Vitkauskas važinėja po kaimus, lanko žmones, gyvenusius Balbieriškio apylinkėse, bendrauja su giminaičiais elektroniniais laiškais.  

Partizanui Vincui Žukauskui – valstybinis apdovanojimas po mirties

Viena kelionė suvedė ir su Zigmantaite-Laukaitiene, buvusia tremtine, kilusia iš Vaivos kaimo. Ji ir papasakojo nepamirštamą partizano Vinco Žukausko, žuvusio Gudeliuose, istoriją. Vinco Žukausko (1921–1946) pavardė, kartu su septynių žinomų šiame krašte partizanų pavardėmis, įrašyta Žiūronių kaime prie kryžiaus atidengtoje paminklinėje lentoje. Niekas daugiau jokių duomenų apie V. Žukauską nežinojo... iki A. Vitkausko susitikimo su Zigmantaite-Laukaitiene, Lietuvos savanorio, ūkininko Zigmanto dukra. Ji tarsi įpareigojo bendruomenės pirmininką „įamžinti pamirštą berniuką ir įtraukti jo pavardę į bendruomenės knygą“. Pasak Zigmantaitės-Laukaitienės, jos tėvelis, Lietuvos savanoris, turėjo draugą, taip pat savanorį, gyvenusį prie Marijampolės. 1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, savanoriams dalino žemę. Jos gavo ir abu draugai: vienas prie Marijampolės, o Zigmantas – Balbieriškio krašte, Vaivos kaime. Pas jo draugą tarnavusi tokia Žukauskaitė. Sako, labai graži mergina buvusi, net šeimą turintis ūkininkas prieš jos spindesį neatsilaikęs. Kaip dažniausiai tokios istorijos baigiasi, mergina nuo vyresnio, šeimą turinčio ūkininko pradėjo lauktis vaikelio, o šis, nenorėdamas nemalonumų šeimoje ir ypač viešumo, ją atsiuntė pas draugą į Vaivos kaimą. Tačiau ir besilaukiančios, ir sūnaus susilaukusios merginos prasikaltęs ūkininkas neapleido – važiuodamas į Alytaus turgų atveždavo kraičio ir visokių lauktuvių. Greit gražuolė mergina patraukė ir to paties kaimo menininko Melniko akį. Ištekėjusi už menininko, išėjo gyventi pas jį, o sūnų Vincą paliko augti pas Zigmantus. Su savo vyru Žukauskaitė susilaukė dar trijų vaikų: dviejų dukrų ir sūnaus. Viena dukra, Melnikaitė-Gadišauskienė (Vinco Žukausko netikra sesuo), buvusi garsi kaimo siuvėja, dar ir dabar gyvena Krokialauky, tačiau su ja susitikti A. Vitkauskui nepavyko. Pasak Alfonso, niekas negali pasakyti, kodėl mergina nepasiėmė pirmagimio į naująją savo šeimą, o paliko pas ūkininkus. Galbūt vyras nenorėjo auginti svetimo vaiko, o gal jaunoji pati vyro norams pakluso. A. Vitkauskas perpasakodamas Vinco Žukausko istoriją jaudinosi. „Atėjus karui, berniukas atsidūrė kryžkelėje: nepriėmė tikras tėvas, nepriėmė mamos šeima. Jam trūko meilės, gero žodžio, šilumos, tėviško prisilietimo. Tiesa, paaugęs jis globojo Zigmantų vaikus, gerai su jais sutardavo, bet kaip reikėjo jam jaustis, kai čia pat gyveno mama, kuri jo tarsi atsisakė?.. Kita vertus, mes nežinom, kaip ji pati jautėsi, gal ir ji visą gyvenimą dėl to kankinosi?“, – svarstė pašnekovas, vargu ar jau besurasiantis atsakymą į šį klausimą. Kaip Alfonsui pasakojo Zigmantaitė-Laukaitienė, atėjus laikui eiti į sovietinę armiją, Vincas kažkurį laiką slapstėsi – tai šiauduose, tai bunkeriuose pas Zigmantus. Visiems baiminantis galimų pasekmių, išėjo į mišką. Netrukus buvo sušaudytas Gudeliuose kartu su kitais septyniais partizanais. Po susitikimo su Zigmantaite-Laukaitiene Alfonsas sako negalėjęs nurimti. Jį sukrėtė ir sujaudino partizano mamos meilės istorija ir tragiškas bei trumpas vaikino gyvenimas, todėl ryžosi surinkti kuo daugiau medžiagos apie partizaną. Alfonsas kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Darbuotojai surado Vinco Žukausko pavardę aukų sąrašuose ir netgi pripažino Kario savanorio teisinį statusą (po mirties) bei apdovanojo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą. Apdovanojimo liudijimą pasirašė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, o visos regalijos buvo iškilmingai perduotos kariniame dalinyje Alytuje. „Kadangi giminių nėra, neturiu kam atiduoti medalį, nutariau jį perduoti Prienų krašto muziejui“, –pagarbiai liesdamas ir rodydamas apdovanojimus, skirtus partizanui Vincui Žukauskui po mirties, sakė A. Vitkauskas. Jis sakė nesijaučiąs atlikęs kažką nepaprasto. Tai buvusi jo, kaip žmogaus, vykdančio krikščioniškąją pareigą, tęsiančio kunigo misionieriaus P. Gavėno darbus, pareiga. Dar tą pačią dieną, palikęs redakciją, bendruomenės pirmininkas nuvežė kraštiečiui skirtas regalijas į Krašto muziejų.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close