Tradicijų ir modernumo darna
Spalio 26 d. Prienų krašto muziejuje buvo pristatyta Lazdijų krašto muziejaus parengta paroda „Tarp tradicijos ir modernumo“. Parodos atidaryme dalyvavo Prienų ir Lazdijų muziejininkai, Prienų rajono savivaldybės kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, visuomenės atstovai.
Koks darbas be dainų, be pasakojimų! Ir mūsų senoliai dirbdami dainavo. Tad svečiai iš Lazdijų kultūros centro renginį ir pradėjo daina. Kolektyvo vadovė Regina Kaveckienė, taip pat muziejininkė, Lazdijų muziejaus įkūrėja, gerai pažįstama iš televizijos laidų „Juokis“.
Atidarydama parodą Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė pasidžiaugė galimybe kraštiečiams, ypač mokiniams, pamatyti modernią, šiuolaikišką parodą Prienuose.
Parodos kuratorė, Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė pastebėjo, kad tik parodos forma netradicinė, o visa, kas pateikta joje, atspindi senas dzūkiškas tradicijas, tai, kas dar gyva šiame krašte. Ir tai, ką dainavo kultūros centro kolektyvas, anot D. Pledienės, yra tikras dzūkų gyvenimas, sudėtas dainose, savotiškas dzūkų metraštis.
Paroda „Tarp tradicijos ir modernumo“ – kelerius metus vykusių tyrimų rezultatas. Lazdijų krašto muziejaus darbuotojai siekė išsiaiškinti, kokias tradicijas ir kokius gebėjimus Lazdijų krašto žmonės savo atmintyje išsaugoję ir iki šių dienų puoselėja. Buvo fiksuojami krašto tradicinių amatų ir tradicinių dzūkiškų patiekalų gamybos procesai.
– Folkloristai, muziejininkai analizuoja dainų tekstus, pagal kuriuos galima nuspręsti, kaip dirbo, kokius kraičius krovė, kokias šluotas rišo, kokias drobes audėjos audė. Galvoju, ką po šimto metų, analizuodami šių laikų dainas, galės pasakyti tyrinėtojai? Galbūt ta daina, išsaugota tokia, kokia ji buvo XIX a. pabaigoje – XX pradžioje, neliks gyvuoti folkloro ansamblių repertuaruose. Ir naivu tikėtis, kad informatikas, dvidešimt pirmojo amžiaus viduryje sėdėdamas prie kompiuterio, dainuos lietuvių liaudies dainas taip, kaip buvo organiška ir natūralu mūsų močiutėms tai daryti. Pirmieji mūsų projektai buvo susiję su sąvado rengimu. Buvo išleistos dvi knygelės: „Mane močiutė kaip išmokė“ ir „Mane dziedulis kaip išmokė“. Tačiau knygelėse matyti tik žmonių nuotraukos ir keletas užfiksuotų darbų. Supratau, kad reikia imti filmavimo kamerą ir filmuoti visą procesą, kaip jie tai daro. Deja, ne visus radome… Kiekvienas, kas turi daugiau kantrybės, gali užsidėjęs ausines paklausyti visą kašiko (dzūkiškai) pynimo procesą: nuo to, kokį karklą nusipjauti, kada nusipjauti, kaip jį pradėti lenkti, pinti, narstyti, be gabalėlio drato (vielos). Tas kaimo žmogelis nenaudojo vielos, viskas yra iš gamtinės medžiagos. Ir šluotos neapsuktos dratu. Masinė gamyba, modernėjanti pramonė per XX a. antrąją pusę išstūmė iš mūsų gyvenimo tikruosius kaimo gebėjimus, amatus. Naivu tikėtis, kad grįšime prie staklių ir ausime sijonus. Mūsų tikslas – panaudojant modernias technologijas, užfiksuoti dar gyvas tradicijas. Lyg ir paradoksas: naujosios technologijos išstūmė iš mūsų gyvenimo gyvas tradicijas, bet tas pačias technologijas panaudodami mes užfiksavome dar gyvas tikro kaimiškojo gyvenimo apraiškas, – kalbėjo Lazdijų krašto muziejaus direktorė D. Pledienė, paragindama ir Prienų muziejininkus tai daryti. Anot jos, Lazdijuose yra tik keturios moterys, kurias dar galima pamatyti dūzgiančiose staklėse. Po dešimties metų gali ir nebūti pas ką važiuoti su filmavimo kamera.
Paroda viešės iki lapkričio 8 dienos
Dvylika parodoje demonstruojamų vaizdo siužetų atspindi senuosius amatus ir buities darbus, kurie gyvavo Dzūkijos krašte XX amžiaus pirmoje pusėje. Visi siužetų herojai – Lazdijų rajono gyventojai: močiutės iš Kapčiamiesčio, plėšančios plunksnas ir šposinančios, porinančios apie savo jaunystę, smagų pasibuvimą, net pačios iš savęs pasišaipančios; pintinių pynėjas ir naminės duonos kepėjas; audėjų audėjėlė, būdama garbaus amžiaus, vis dar audžianti dzūkiškas juostas; tinklų mezgėjas. Pasakodama apie siužetuose nufilmuotus senuosius amatus, parodos koordinatorė D. Pledienė pasidžiaugė, kad Dzūkijoje atgimsta kalvystės amatas, dar gyvuoja kryždirbystės tradicijos, atnaujinami seni kryžiai ir statomi nauji.
Ši paroda, pasak viešnios iš Dzūkijos, ypatingai buvo populiari tarp moksleivių, kuriems priimtina tokia pateikimo forma. Prie parodos muziejus yra parengęs edukacinę programą, kurios metu mokiniams rodoma kalvio kalta vinis ir pirkta parduotuvėje, pradedant diskusiją nuo klausimo: o kuo jos skiriasi?
Vildamasi, kad ir Prienuose ši paroda bus populiari, Lazdijų krašto muziejaus direktorė padėkojo Prienų muziejininkams už kvietimą ir galimybę parodyti gyvuojančias dzūkų krašto tradicijas.
– Ne taip dažnai turime galimybę paskrauti gerų emocijų, – sakė parodos atidarymo dalyvius ir organizatorius pasveikinęs Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas R. Šiugždinis. Jis nuoširdžiai padėkojo svečiams už dainas, už galimybę išgirsti dzūkišką šneką ir susipažinti su šiuolaikiškai pateikiamomis senosiomis tradicijomis.
Roma Sinkevičiūtė