Kloja žemę lapų šilkas
Spalio 25 dieną Veiverių bendruomenės centras, vadovaujamas pirmininkės Daivos Venclovienės, veiveriečius sukvietė į tradicinį Vėlinių vakarą „Kloja žemę lapų šilkas“, kuris vyko Veiverių Antano Kučingio meno mokyklos aktų salėje, gražiai papuoštoje mokytojos metodininkės Dalios Dragūnienės.
Renginio vedėja, mokytoja Janina Joneliūnienė kalbėjo:
– Žvarbus vėjas negailestingai nuplėšia nuo šalnos parudavusį paskutinį klevo lapą. Pavargusi saulė vis trumpina savo kelionę mūsų padangėje. Priartėjęs pilkas lapkritis daug ką atima iš gamtos ir iš mūsų, bet dar daugiau duoda. Jis gręžia žmogaus žvilgsnį nuo šiapus į anapus, nuo to, kas trapu ir laikina, į tai, kas patvaru ir amžina.
Janina kvietė prisiminti visus mirusiuosius, padėti jiems savo malda ir atgailos darbais, kad jie greičiau įžengtų į dangiškąją palaimą, ir skatino daryti tai šiuo ypatingu laiku – visą Vėlinių oktavą (8 dienas).
Spengiančioje tyloje suskamba Veiverių T. Žilinsko gimnazijos moksleivės Rūtos Joneliūnaitės užgautos gitaros stygos ir susimąstyti verčianti giesmė „Kaip elnė trokšta vandens“. Širdingus eilėraščių posmus deklamavo muziejininkė Jovita Každailienė, bibliotekininkė Oksana Venckūnienė, dainininkė Virginija Mikalauskienė. Nebūna Veiveriuose nė vieno renginio, kurio programoje nedalyvautų Veiverių T. Žilinsko gimnazijos pradinių klasių mokytojos Reginos Budžiulienės auklėjami moksleiviai. Ir šį kartą žiūrovus sujaudino 3 klasės mokinių deklamuojamos eilės, jautriai atliekamos lietuvių liaudies dainos. Po mažųjų pasirodymo keletą svajingų dainų padainavo Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro moterų vokalinis ansamblis „Radasta“, vadovaujamas A. Bareišienės.
Tikybos mokytoja Janina Joneliūnienė deklamavo:
Chrizantemų žiedai nuvilnijo lyg putos kapinių pabarstytais takeliais.
Tarsi gulbės, paminklus aptūpę, mūsų širdis link Viešpaties kelia,
Nes tik maldos atvers amžinybės duris – atminimo šviesa jums, brangieji, nušvis…
Po to visus pakvietė sugiedoti giesmę „Viešpaties angelas“.
Plevenančios žvakių liepsnelės, eilėraščių posmai, ilgesingos, širdį užgaunančios dainos ir už lango darganoje besiblaškantys medžių lapai tarsi kvietė visus pamąstyti, kam gyveni, dėl ko, ko vertas gyvenimas, ką pats padarei dėl kitų. Tarsi kvietė pabūti tyloje, pamiršti laiką, palinkėti vieni kitiems sielos ramybės.
Vilytė Stelmokienė,
VŠĮ Veiverių PSPC bendrosios praktikos slaugytoja
