„ŠVIESTIS IR ŠVIESTI“

Aš atėjau pašokti džiaugsmo šokio

Ir padainuoti vasaros dainos,

Sukurt ugnelę, saulei nusijuokti –

Tegul ilgai ilgai ji jums liepsnos! –

deklamuoja septintokė Eglė Salomėjos Nėries poeziją, turbūt nenujausdama, kad šie žodžiai galėtų būti jos pačios gyvenimo credo... Mamahuhu Saulėta mergaitė atvira širdimi, kupina gyvenimo meilės ir džiaugsmo, Eglė Aukštakalnytė jau „Žiburio“ gimnazijos suole stebino draugus ir visus mokytojus žingeidumu, stropumu, aktyvumu visuose mokyklos renginiuose, kartu dar suspėdama mokytis Lietuvos fizikų „Fotonas“ mokykloje ir lankyti Vaidybos studiją Marijampolėje. Mokyklą baigusi aukso medaliu, studijavo aktoriaus meistriškumą ir režisūrą Muzikos akademijoje, įgijo teatro meno magistro kvalifikacinį laipsnį ir dar studijuodama vaidino televizijos spektakliuose ir teatre. Sėkmingą aktorės karjerą vainikavo Barboros Radvilaitės vaidmuo J. Grušo to paties vardo dramoje. Ir viskas staiga nutrūko, kai Eglė, ištekėjusi už danų verslininko Sereno Hanseno, – aktorės karjerą paaukojo šeimai ir paskui vyrą patraukė su sūneliu Miku jo darbo ir verslo keliais: 1999–2001 m. gyveno Jekaterinburge, (2001–2002 m. – Maskvoje, 2002–2004 m. – Nairobyje (Kenija), 2004–2006 m. – Mapute (Mozambikas, Afrika), 2006–2008 m. – vėl Nairobis... 2008 m. išeina Eglės Aukštakalnytės-Hansen knyga „Mama Afrika“. Vėl negalėjome atsistebėti Eglės misija juodajame žemyne – sugebėjimu per keletą metų susipažinti su šio krašto egzotika, žmonių gentimis, jų papročiais ir problemomis, mėginimu padėti jiems ir savo dvasine, ir materialine labdara. Puošni, informatyvi knyga susilaukė ne vieno leidimo, reprezentacijos televizijos laidose. O štai šiandien su nuostaba vartome naują Eglės knygą apie Kinijoje praleistus šešerius metus – „Mamahuhu“ (2015 m.). Kiniškas pavadinimas kažkuo primena „Mama Afrika“ pavadinimą. Iš tikrųjų panašumas apgaulingas. „Mamahuhu“, pažodžiui „arlys arklys, tigras tigras“, kaip teigė autorė knygos pristatyme, irgi yra mįslingas. Ką jis reiškia, sužinome tik paskutiniame knygos sakinyje. Matyt, Eglė persiėmė kinų maniera – nieko tiesiai, atvirai nesakyti, nei ką nors griežtai teigti, nei neigti, apie viską kalbėti aptakiai. Taigi ir „mamahuhu“ reiškia „šiaip sau, pusėtinai“ (p. 347). Koks Eglės tikslas rašyti apie šalį, kuri jai patiko tik „šiaip sau, pusėtinai“? – Šviesti kitus – parodyti, koks įstabus, įvairus, daugiaprasmis yra pasaulis, kokia įvairovė gamtos, žmonių, papročių, kuo viso pasaulio žmonės panašūs ir kuo jie skiriasi, ar įmanoma harmonija, taika, tolerancija šių laikų pasaulyje?.. Knyga susideda iš 290 puslapių teksto, suskirstyto į 23 skyrius, ir 171 puslapio iliustracijų – puikių autorės nuotraukų, kurių suskaičiavau 264 vienetus. Fotografijas žiūrinėjant, susidaro įspūdis, kad autorė žavisi Kinijos gamtos egzotika, Šanchajaus dangoraižių didybe, ledo miestų spindesiu, jų meno išmonėmis, žmonių nacionaliniu grožiu, aprangos spalvingumu, papročių savitumu. Žodžiu, jeigu išimtume iš teksto nuotraukas su trumpomis jų anotacijomis, turėtume entuziazmo kupiną knygą apie Kiniją. Tačiau, skaitant tekstus, pavadintus intriguojančiais sakiniais: „Kupranugario sindromas“, „Ei, žmonės, noriu su jumis draugauti!”, „Buitiniai nesusipratimai“, „Kultūrinis šokas“, „Pirkti, kopijuoti, parduoti“, „Motinos tigrės mokykla“, „Meilužių kraštas“, „Puikybės ir tuštybės mugė“ – susidaro įspūdis, kad autorė anaiptol nesižavi Kinija, o priešingai: mato joje daugybę grėsmingų visam pasauliui problemų, kaip ir visame pasaulyje, kaip ir, tiesą sakant, Lietuvoje: ekologinę taršą, savanaudišką vartotojiškumą, egoizmą, maksimalaus pelno siekimą, paminant dorovę, teisingumą, švietimo ir medicinos reformų „skylėtumą“, netoleranciją kitaip gyvenantiems ir mąstantiems, nacionalizmą, abejingumą visuomeniniams reikalams ir rūpinimąsi tik savo asmenine gerove. Stebimasi, bet nesižavima Kinijos grandioziniais užmojais tapti ekonomiškai ir politiškai stipriausia pasaulio valstybe, statančia aukščiausius pasaulyje dangoraižius dieną ir naktį, gaminančia daugiausia pasaulyje įvairių prekių, eksportuojamų į daugiausia pasaulio šalių. Ir vis dėlto – pro tą nejaukų stebėjimąsi Kinijos gigantomanija, turtų švytėjimu, begaline darbo energija, veržlumu, gyvybingumu ir pro bjaurėjimąsi egoizmu, gilėjančia vartotojiškos visuomenės socialine nelygybe – knygoje šviečiasi autorės tikėjimas, kad Kiniją, o ir visą pasaulį išgelbės jaunimo, ateinančių kartų siekimas kitaip gyventi, susigrąžinti dvasines praeities vertybes. Kinijoje atgyja ir plinta senovės išminčiaus Konfucijaus (551-479 m. pr. Kr.) mokymas apie „harmoningos valstybės valdymą“ ir „tautos dorovės normas“ (p. 265). Atrodo, kad ir autorė vadovaujasi Konfucijaus teze: „Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolat keistis“ (p. 329). Iš tikrųjų, skaitydama knygą, ne tik matai Kinijos tikrovės stebuklus ir keistenybes, bet ir jauti pasakotojos emocijas, kai apstumdyta, apmindžiota, apspjaudyta puola į neviltį, pyktį, bet vis dėlto neužsisklendžia, nors prieš ją tikroji „kinų siena“ – tai jų kalba. Pradeda skaityti anglų kalba knygas apie Kiniją (jų knygos pabaigoje išvardyta dešimt pozicijų), mokosi kinų kalbos... Ir skaitytojas priverstas šviestis, įsisavinti daugybę citatų, šalies plėtotės skaičių, gilintis į kinų filosofiją, kol galų gale knygos pabaigoje apsidžiaugi, kad autorei pavyko „prisijaukinti“ svetimą šalį ir pačiai pasikeisti, tarsi dvasiškai išaugti: „Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją“ (p. 329). Autorė laiminga, kad Kinijoje galėjo sugrįžti prie savo profesijos: vedė Vadybos studiją, režisavo miuziklą „Liūtas karalius“. Džiaugiasi kinų vaikais, kuriems „atverti reikėjo ieškoti individualaus rakto“. Eglei pavyko atrasti „jų stipriąsias savybes ir unikalius gebėjimus“. Kinų vaikai „pagarbūs, drausmingi, tvarkingi, kruopštūs“ (p. 345). Nors autorė baisisi Kinijos švietimo sistema – ta „Motinos tigrės mokykla“, kurioje vaikas verčiamas mokytis tik labai gerais pažymiais, kur motina su vaiku „ruošia pamokas“, įvairiomis bausmėmis ir draudimais spaudžia vaiką siekti geriausių mokymosi rezultatų, bet vis dėlto konstatuoja, kad kinų pasirengimas studijuoti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose yra geriausias. Ir Amerikos, ir Anglijos universitetai užplūsti kinų jaunimo. Kas su jais gali varžytis darbštumu, energija, atkaklumu?.. Taigi, Eglė „atrado“ ir Kiniją, ir save: „Išmokau ramiai žvelgti į situaciją ir valdyti ne tik emocijas, bet ir veido išraiškas. Daugiau nebepykstu, esu nepatikliai, bet su ironija pirštais ir žvilgsniais badoma kaip prašalaitė, svetimšalė <...> Išmokau vertinti akimirkos grožį ir daugiau nebesuku sau galvos, kas buvo ir kas dar tik bus. Džiaugiuosi savo ištverme ir atgauta ramybe bei objektyviu požiūriu į mane supančią aplinką ir žmones“ (p. 329-330). Ak, ir mes, skaitytojai, norėtume iš autorės pasimokyti šitos išminties ir gyvenimo džiaugsmo, nepaisant visko. Užversdami knygą, norėtume padėkoti Eglei už šį nuostabų „gyvenimo vadovėlį“, kviečiantį ir mus „šviestis ir šviesti kitus“... Ir kalbėti kaip kasdieninę mantrą knygoje pateiktą Antuano de Sent Egziuperi „Maldą“: „Viešpatie, aš prašau tavęs ne stebuklo ar miražo, bet kiekvienos dienos jėgos. Pamokyk mane mažų žingsnelių jėgos. Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad viskas gyvenime turi vykti sklandžiai. Padovanok man gryną suvokimą to, kad kliūtys, pralaimėjimai, kritimai ir nesėkmės yra viso labo natūrali sudedamoji gyvenimo dalis; jų padedami mes augame ir bręstame. Primink man, kad širdis dažnai ginčijasi su protu. Tu žinai, kaip stipriai mums reikalinga draugystė. Duok man būti vertam šios pačios nuostabiausios ir trapiausios Lemties Dovanos“ (p. 329). Ačiū Tau, mieloji Egle, saulėta mergaite! Ir toliau švieskis pasaulio šviesa ir šviesk mus!

  Anarsija Adamonienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close