Besileidžiant nuo kalno
„Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“
Iš Evangelijos pagal Morkų, 9 skyrius, 4–5 eilutės
Dažnai svarbūs dalykai slypi ne įspūdinguose, įsimintinuose įvykiuose, ne ten, kas auksu žiba, bet iš pirmo žvilgsnio antraeiliuose, savaime suprantamuose, rodos, dėmesio nevertuose dalykuose. Štai, kad ir šiandienos Evangelijoje – labai lengva nepastebėti vienos svarbios detalės tekste – skaitome kaip savaime suprantamą: „Besileidžiant nuo kalno, Jėzus…“ (Mk 9, 9).
Jėzus su trimis mokiniais nelieka ant kalno. Jie leidžiasi žemyn. Po tokio įspūdingo atsimainymo jie, ilgai netrukę, grįžta žemyn.
Tai savaime suprantama, kodėl turėtume į tai kreipti išskirtinį dėmesį? Tačiau tai yra svarbus sakinys šioje Morkaus Evangelijos vietoje.
Jie gi galėjo likti ten viršuje. Jei viskas būtų pagal Petro planą, viskas puikiai būtų susiklostę.
Jie būtų pasiekę aukštumas, apie kokias tik pasvajoti galima. Jie būtų pakilę aukštai virš kasdienybės, atsiriboję nuo šios žemės dulkių, civilizacijos, palikę praeinančius dalykus, būtų visiškai panirę į antgamtinį patyrimą gyvendami atsiskyrėlišką gyvenimą kažkur kalnuose…
Būtent taip daugybė žmonių ir įsivaizduoja dvasinį gyvenimą, tikėjimo kelią. Dažnai netgi ir pamokslaujama panašiai, kad turėtume atsižadėti šio pasaulio ir pasišvęsti amžinosioms vertybėms. Paraidžiui priėmęs tokius žodžius žmogus supranta, kad jam užtrenktos durys, jis neturi nei laiko, nei galimybių užkopti kažkur aukštai į kalnus ir ten pasilikti visą likusį gyvenimą Dievo akivaizdoje, toli nuo kasdienių rūpesčių.
Bet šiandien Evangelijos žinia aiškiai sako, kad dvasinį gyvenimą reikia gyventi kasdien. Ne kalnuose, išskirtinėmis aplinkybėmis, kai esame emociškai pakylėti, kai esame tam tinkamos nuotaikos.
Būk kasdien Dievo akivaizdoje, tarytum ant aukšto kalno, kaip per atsimainymą. Ryte, kaisdamas kavą, būk Dievo akivaizdoje. Kepdamas pusryčiams kiaušinienę, būk Dievo akivaizdoje. Veži vaikus į mokyklą, būk Dievo akivaizdoje. Prasidedant darbui biure, įsijungus kompiuterį – visada būk Dievo akivaizdoje.
Jie leidosi nuo kalno atgal į kasdienybę, širdyje nešdamiesi Dievo akivaizdos patirtį, kuri mokinių neapleido visą likusį gyvenimą. Tau dar liko nueiti gerą gyvenimo kelio gabalą. Nueik jį Dievo akivaizdoje.
Pasimelskime. Viešpatie Jėzau, duok malonę patirti Tavo artumą šios dienos rūpesčiuose. Amen.
