Atleidimas, gėlės ir vynas
„Ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“
Iš Evangelijos pagal Luką, 11 skyrius, 4 eilutė
Karta nuėjau vakareniauti pas porą, gyvenančią santuokoje jau trisdešimt metų. Jie man pasakojo apie savo tarnystę parapijoje –palydėti sužadėtinių poras, besiruosiančias Santuokos sakramentui.
„Kai sužadėtiniai mūsų klausia, kaip išlaikyti tvirtą santuoką, mes atsakome, kad asmeniškai mums vienintelis raktas yra atleidimas – jis padeda, bėgant laikui, neužkietinti širdies. Kunigas, kuris ruošė mus Santuokos sakramentui mums pasakė: „Niekada neužbaikite dienos nesusitaikę!“ Tačiau mums prireikė daugybės metų, kad tai suprastume! Vieną dieną mes vienas kitam buvome išties bjaurūs. Iki tiek, kad po konflikto kiekvienas atskirai bėgo išpažinties. Pirmą kartą po ilgų metų, nes tą dieną tikrai labai reikėjo.“
Tą vakarą į namus vyras grįžo, nešinas didele puokšte gėlių, o žmona – puikaus vyno buteliu. Greičiausiai išpažinties buvo pas tą patį kunigą, kuris patarė atšvęsti susitaikymą su Dievu ir savo artimu. Konkrečiai. Atšvęsti taip, kaip švenčiamas gimimas ar gimtadienis.
„Šis išbandymas buvo pamoka. Nuo tos dienos niekada nesame užmigę neatsiprašę vienas kito. Ir reguliariai šeimoje randame laiko vieni kitų atsiprašyti. Labai paprastai – su dideliu pyragu ir ramiu vakaru tarp mylimų žmonių. Po kiekvienos išpažinties mes vis dar dovanojame vienas kitam gėlių ir vyno. O gėlių ir vyno krautuvėlių savininkai, matyt, taip ir nesuprato, kodėl mes tapome tokie ištikimi klientai!“
