home Kultūra „Grįžti į Prienus – tai grįžti prie savo šaknų“

„Grįžti į Prienus – tai grįžti prie savo šaknų“

Vasario 25 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko Eglės Aukštakalnytės-Hansen naujosios knygos „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ pristatymas. Susitikti, pasidalinti įspūdžiais su kraštiete, knygos autore, aktore, keliautoja, fotomenininke, rašytoja atvyko draugai, bičiuliai, buvę mokytojai, moksladraugiai, kaimynai – visi tie, kurie pažįsta Eglę, myli ir gerbia.  DSC_7404 Renginio pradžioje Eglę Aukštakalnytę-Hansen pasveikino ir gėlių įteikė buvęs žiburietis, Eglės laidos bendramokslis, Prienų rajono savivaldybės vicemeras Egidijus Visockas. Jis padėkojo viešniai už naująją knygą bei padovanotą galimybę susitikti su mokslo draugais, mokytojais, skaitytojais ir palinkėjo malonios viešnagės Prienuose.   „Namai ten, kur gyvena mama“ Renginį vedė ir knygos autorę kalbino Justino Marcinkevičiaus bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė. Paklausta, kaip jaučiasi sugrįžusi į Lietuvą ir gimtuosius Prienus, Eglė nuoširdžiai prisipažino: „Grįžti į Prienus – tai grįžti prie savo šaknų.“ Į visiems rūpimą klausimą, kaip žmogus vertina savo gimtinę, aktorė ir rašytoja atsakė viena pastraipa iš savo knygos: „Mano namai iki šiol yra Lietuvoje, nes ten gyvena mano tėvai. O kur bus ateityje? Globalizacijos emigrantės statusas nevienareikšmiškai teigia – gyvenimas nėra sklandus ir ne visada viskas vyksta taip, kaip norėtųsi, nes naujoje vietoje kaskart vis naujai reikia žvelgti į aplinkybes, įvykius, aplinką, žmones, improvizuoti, keistis ir kurtis. Man ypač svarbu, kaip naujojoje vietoje jaučiasi Mikas, stengiuosi, kad kuo greičiau priprastų prie svetimos aplinkos ir susirastų draugų. Ir jis jau pažįsta išsiskyrimo su draugais skausmą... Nelengva dalia yra kurtis vis kitoje valstybėje (net savo gimtinėje, sugrįžus po ilgo laiko), vis naujai susikurti savą aplinką, kad visi šeimos nariai jaustųsi gerai, laisvai, patogiai, norėtų sugrįžti ir tiesiog būti. Kažkada mažamečio Miko Afrikoje ištarta frazė, kad „namai yra ten, kur gyvena mama“, yra taiklus vaiko, besibastančio po pasaulį, pastebėjimas. Todėl ir stengiuosi, kad šalis, kurioje gyvename, taptų bent jau laikinais namais, o mus supantys pažįstami ir draugai nors iš dalies atstotų artimųjų, giminaičių, išplėstinės šeimos vaidmenį, dėl to ir draugystę vertinu kaip likimo dovaną. Bandau neprarasti ryšio su mielais žmonėmis ir artimomis širdžiai vietomis, kurios iki šiol asocijuojasi su „gimtinės namų“ sąvoka.“  
Meilės emigrantė Eglė Aukštakalnytė-Hansen – meilės emigrantė. Sekdama paskui savo vyrą Soreną Hansen, dėl darbo priverstą pakeisti ne vieną šalį, Lietuvą ji paliko prieš 16 metų. Jie gyveno Rusijoje, Jekaterinburge ir Maskvoje, iš ten aštuoneriems metams išvyko į Afriką – Mozambiką ir Keniją. Prieš šešerius metus su pamiltu Juoduoju žemynu Hansenų šeimai teko atsisveikinti, nes Sorenas gavo pasiūlymą dirbti Kinijoje – tapo koncerno „Coca-Cola“ generaliniu direktoriumi Šiaurės ir Pietų Kinijos regionuose.   Kiniją pažino ne širdimi, bet protu „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ – antroji E. Aukštakalnytės-Hansen knyga. Pirmojoje („Mama Afrika“), išleistoje 2088-aisiais, sugulė Juodajame žemyne sukaupta lietuvės patirtis, įspūdžiai ir jausmai, o štai Kiniją autorė teigia pažinusi ne širdimi, o protu. Pasak Eglės, šių dviejų knygų pavadinimai tik iš pažiūros giminingi – jie atspindi visiškai skirtingą patirtį, pirmiausia, milžiniškus Kenijos ir Kinijos (nors jų pavadinimai skiriasi tik viena raide) kultūrų skirtumus. „Apsigyvenimas Šanchajuje manyje išprovokavo didelį konfliktą ir kultūrinį šoką. Kinai visada sako, kad mūsų, vakariečių, logika – linijinė, kiekvienas klausimas „kodėl“ turi atsakymą „todėl, kad...“ Mes labai konkretūs, o jie – priešingai – abstraktūs, niekada nieko nepasakys tiesiai, kalba labai neaiškiai – turi pats susivokti, apie ką ir kaip mąsto. Kinai mažakalbiai, nes mano, kad tas, kas daug šneka, mažai žino. Jų kalbos aptakumas, emocijų neatsispindėjimas veide ar rėksmingas tonas sudaro įspūdį, kad niekas čia nenori su tavimi bendrauti. Į turistą iš kitos šalies jie žiūri atsargiai, nepatikliai“, – teigė Eglė.  
Kas užkoduota knygos pavadinime Kas paims į rankas naująją storą, išraiškingai, vaizdingai bei įtaigiai parašytą, informatyviomis iliustracijomis praturtintą knygą, sužinos ir tai, kas užkoduota po knygos pavadinimu. Tik trumpai atskleisime, kad „Mamahuhu“, išvertus iš bendrinės kinų kalbos, reiškia: „Arklys arklys tigras tigras“. Knygos autorei tai asocijuojasi su „arklys – sunkus darbas, tigras – egzotiškas plėšrūnas“. Tačiau skaitytojo logikos ir mąstymo, ieškant šio posakio prasmės, taikyti negalima. Norint suvokti tikrąją „mamahuhu“ prasmę, kaip „arklys arklys“ dera (ar nedera) su „tigru tigru“, reikia perskaityti knygą nuo pradžios iki galo.   „Kelionė“ po svajonių šalį Maždaug pusantros valandos klausytojų dėmesį prikausčiusį Eglės pasakojimą papildė skaidrės ir lengva muzikos melodija. Kiekvienas iš klausiusiųjų turėjo progą pasitelkti vaizduotę ir – ypač prieš akis matydamas spalvingas nuotraukas – leisti sau pasinerti į nuostabią „kelionę“ po svajonių šalį: patekti į 24 milijonų miestą, tarsi betono džiungles, knibždantį besistumdančių, pėsčių ir ratuotų žmonių, nepaisančių etiketo ir kitų vakariečiams priimtų mandagumo taisyklių (galinčių čia pat, po nosimi, nusispjauti, pūsti į akis cigarečių dūmus, barstyti ant rankų pelenus. „Aš supratau, kad mano erdvė – iki nosies galiuko, visa kita – visuomeniška“, – sakė Eglė), pamatyti, kokie yra įprasti kinų namai, buitis, sužinoti tradicinės kinų medicinos paslaptis, bendravimo ypatumus, susipažinti su istoriniais herojais ir liaudies morale, bei daugybe kitų dalykų, kurių gal niekada neteks pamatyti ir išgirsti. Juolab patirti, nes joks turistas per savaitės ar dviejų kelionę po Kiniją nespės pažinti šios šalies taip, kaip ją pažino ir įtaigiai, su aktorinės meistrystės elementais klausytojams perteikė knygos autorė. Už savo kūrybinį talentą, gebėjimą valdyti literatūrinį žodį Eglė dėkojo „Žiburio“ gimnazijos lituanistėms – auklėtojai Anarsijai Adamonienei ir mokytojai Nijolei Šervenikaitei.   Mielai dalino autografus Renginio pabaigoje dėkingi klausytojai viešnią apipylė gėlėmis. Nuoširdžią, paprastą, savo išskirtiniais gebėjimais ir talentu nė mažumėlę nesipuikuojančią kraštietę E. Aukštakalnytę-Hansen sveikino ir už puikią istorijos bei relaksacijos pamoką dėkojo Prienų rajono savivaldybės tarybos narys Alvydas Vaicekauskas, Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė, buvę mokytojai ir mokslo draugai, jos talento gerbėjai ir net Afrikoje sutiktas lietuvis iš kito Lietuvos miesto. Dauguma jų turėjo įsigiję naująją knygą, todėl autorė dar ilgai dalino autografus, šiltai bendravo su klausimų vis dar turėjusiais prieniečiais.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close