home Aktualijos Akistata su vilkais

Akistata su vilkais

Vos už kelių kilometrų nuo Prienų esančioMačiūnų kaimo gyventoja Angelė Sinkevičienė dar ilgai nepamirš priešais ją iššieptų laukinių dantų vaizdo.   Moteris pasakojo, kad vasario 20 d. kartu su vyresniuoju sūnumi dirbo to paties kaimo miške – padėjo jaunėliui atlikti miško valymo darbus, rinko šakas. Į pavakarę, jau šiek tiek pradėjus temti, ji norėjo dar pasižvalgyti, todėl paėjėjo kiek toliau. Miškas toje vietoje gražus, apaugęs skarotomis eglėmis, o jų nukarusios šakos vos neliečia žemės. Tolėliau prasideda Durpyno pelkė. Pasak Angelės, visos Prienų moterys ten spanguoliauti traukia. Minutėlę grožėjosi gamta, tik staiga pro krūmus prieblandoje kažkas šmėstelėjo. „Stirnos“,– pagalvojo, staiga išvydusi tiesiai jos link atšuoliuojančius du vienodus šviesiakailius stirnų dydžio žvėris. „Ar jūs neisit!“ – riktelėjo moteris, mostaguodama rankomis ir vydama juos šalin. Plėšrūnai sustojo, tačiau, įbedę akis, piktu žvilgsniu tebežiūrėjo tiesiai į ją. Angelė pasakojo girdėjusi, jog reikia atbulomis trauktis, todėl pažengė žingsnį atgal. Viskas truko keletą akimirkų, per kurias netoliese darbavęsis jaunesnysis sūnus (vyresnysis tuo metu paėjėjęs toliau kalbėjosi telefonu) išgirdo jos riksmą. Žvėrys apsisuko ir nutipseno pelkės link. „Gal šunys?... Gal netoliese medžiotojai medžioja?“, – dar pagalvojo, pastebėjusi, kad gyvūnų kailis buvo šviesiai smėlinės, į pilkumą spalvos, o jie patys – išstypę, perkritę. Angelė apsigręžė eiti link dirbusio sūnaus, paėjo kelis žingsnius ir vėl išgirdo urzgimą. Šįkart nesvetingi miško šeimininkai artinosi iš priešingų pusių – iššiepę dantis, lyg pasiruošę tuoj pulti. Moters kūnas iš išgąsčio sustingo. Ji per televiziją buvo girdėjusi pasakojant, kad jei gyvūnas artinasi iš už nugaros, tai jis ruošiasi pulti, todėl minties bėgti tą akimirką nebuvo. Laimė, tuo metu nuo kalniuko į pagalbą, išgirdęs pirmą išgąstingą mamos riksmą, su pjūklu rankoje jau artinosi sūnus. O išgirdęs ir garsų urzgimą, pasileido bėgte. Urgzdami laukiniai žvėrys pasišalino. „Gal juos atbaidė ryški sūnaus apranga?.. Jis buvo apsirengęs oranžiniu šalmu, salotinės spalvos liemene“, – svarstė patirto siaubo dar nepamirštanti moteris. „Kai atbėgo sūnus, tada jau atsipūčiau“, – sakė ji. Kitą dieną miško specialistas apžiūrėjo pėdsakus sniege, nufotografavo ir patvirtino, kad tai tikrai vilkų pėdos, be to, aptiko ir šviežiai išpešto stirnos kailio likučių. Prie miškų užaugusi ir gyvenusi moteris, nuo vaikystės mėgstanti uogauti, grybauti, sako, per daug metų visko mačiusi – ir briedžių, ir šernų, tačiau pirmą kartą gyvenime sutiko tokius agresyvius žvėris. Ir nežinia, kaip būtų baigęsis toks susitikimas, jei ne greitakojis jaunas sūnus. „Mano brolis, gyvenantis Juodbūdy, taip pat pasakojo, kad vasarą važiavo per mišką ir matė, kaip per kelią perbėgo vilkas. Matyt, daugėja vilkų... O gal todėl, kad dabar, kalbama, jų ruja, žvėrys darosi agresyvesni?“ – visaip svarstė neseną įvykį prisimindama, o po jo ir sveikatos sutrikimų patyrusi moteris. Išgąstis buvo toks didelis, kad dvi naktis negalėjo užmigti, pakilo kraujospūdis. Paklausta, ar po šio įvykio nebijosianti eiti uogauti, grybauti, Angelė atsakė: „Dieną nebijosiu, bet... Eiti į mišką galima, bet reikia kažką apsigynimui neštis. Ir ne vienam eiti.“  

Kalbėjosi Roma Sinkevičiūtė

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close