Lietuvos pieno gamintojų suvažiavimas didelių vilčių nesuteikė

Antradienį, vasario 24 dieną, Lietuvos pieno gamintojai susirinko į „Litexpo“ parodų ir kongresų centrą, kad savo suvažiavime išsakytų susikaupusias problemas ir galbūt išgirstų vilties teikiančius valdžios atstovų pažadus.

Į suvažiavimą susirinko daugiau kaip 2100 didesnių ar mažesnių pieno ūkių savininkų, tarp jų ir ūkininkų iš Prienų krašto, kuriems svarbu, kokia ateitis jų laukia, kaip išgyventi, kai pieno kaina nuo praėjusių metų rugpjūčio sumažėjo vos ne perpus.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos (LPGA) pirmininkas Jonas Vilionis sakė, kad pieno gamintojų suvažiavimas buvo numatytas dar lapkritį, bet Vyriausybės prašė atidėti, kol buvo svarstomas biudžetas ir ieškoma galimybių padėti pieno sektoriui. Tačiau situacija per tuos kelis mėnesius nė kiek nepagerėjo.

Susirinko pasikalbėti, kaip gyventi toliau

Pasak J. Vilionio, suvažiavimui rengti priežasčių buvo ne viena: dėl kritiškai mažų pieno supirkimo kainų susiklosčiusi sudėtinga situacija pieno gamintojų ūkiuose, žemos Europos Sąjungos tiesioginės išmokos šalies ūkininkams, taip pat artėjantis kvotų panaikinimas.

„Šiandien susirinkome į pieno gamintojų suvažiavimą. Visą laiką tikėjomės, kad problemos bus išspręstos ir jo daryti nereikės. Problemos nesprendžiamos. Susirinkome pasikalbėti, kaip mums toliau gyventi“, – į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.

Jis priminė 2002 metus, kai akligatvyje atsidūrę Lietuvos pieno gamintojai surengė akciją blokuoti kelius, o akcijos organizatoriai ilgus metus buvo tampomi po teismus. Advokatų paslaugos kainavo per 130 tūkst. litų. Beje, teismai iki šiol nėra pasibaigę. J. Vilionis priminė, kad teisingumo ministras Juozas Bernatonis buvo davęs pažadą sudaryti taikos sutartį, bet tai ir liko pažadas. Tai daro gėdą ne tik ministrui, bet ir premjerui. (Salėje buvo skanduojama „Gėda!“)

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas įteikė padėkas blokados organizatoriams ūkininkams, kurie buvo teisiami, o J. Vilionis paragino visus suvažiavimo dalyvius surinkti šiek tiek pinigų skoloms padengti.

Lietuvoje pieno supirkimo kainos mažiausios

Savo pranešime J. Vilionis išdėstė gana pesimistiškas nuotaikas ir miglotas pieno gamintojų perspektyvas, jeigu valdžia nesiims priemonių ir nesustabdys pieno perdirbimo monopolistų, kurie diktuoja savo sąlygas ir varo kaimo žmones į neviltį.

Pranešėjas pažymėjo, kad Lietuvoje už litrą pieno mokama mažiausia kaina iš visų ES šalių. Mažiausios ir tiesioginės išmokos. Praėjusiais metais už pieną buvo sumokėta 168 mln. Lt mažiau negu 2013 m. Rugpjūtį, Rusijai paskelbus embargą, pieno supirkimo kainos pradėjo drastiškai kristi ir mažėja iki šiol. Dėl mažėjančių kainų pieno gamintojai nuo rugpjūčio patyrė 126 mln. Lt nuostolį. Šiemet situacija nepasikeitė, gelbsti tik Europos Komisijos skirta 14 mln. eurų kompensacija ir 30 mln. Lt iš Lietuvos biudžeto. Anot J. Vilionio, metų pradžia gerų permainų neatnešė. Per pirmuosius šių metų mėnesius pieno gamintojai prarado dar 13 mln. eurų, nes pieno supirkimo kaina krito toliau. Tačiau žaliavinio pieno importas išaugo 2 kartus. Tai rodo, kad supirkėjai, įveždami pieną iš kitų šalių, remia ne mūsų, o jų ekonomiką. Nepaisant to, šalies perdirbimo įmonėms iš Kaimo plėtros programų (KPP) buvo skirta 260 mln. Lt.

J. Vilionis teigė, kad smulkiems pieno gamintojams supirkėjai už litrą pieno moka 11–13 cnt, tuo tarpu ES vidutinė pieno supirkimo kaina sausį buvo 32,8 cnt, o šalyse senbuvėse dar didesnė. „Ar to nežino mūsų Žemės ūkio ministerija, ar nenori žinoti?“ – retoriškai klausė pranešėjas.

Svarbiausia – išlikti

Apie Lietuvos pieno ūkių konkurencingumą, anot J. Vilionio, nėra ko kalbėti, nes dabar svarbesnis klausimas – kaip išlikti. Jo nuomone, laikinos priemonės situacijos kol kas nekeičia, dalis pieno ūkių jau nebegali išgyventi ir likviduojami. Kas laukia kaimo?

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovo manymu, žemės ūkio ministrės siūlomas pieno kainų reguliavimas būtų teigiamas žingsnis, tik ar jis sulauks pritarimo Seime? Patirtis rodo, kad žemdirbių balsas ne visada išgirstamas, nes svaresnius argumentus turi keli pieno perdirbėjai.

Dabartinę pieno sektoriaus padėtį J. Vilionis įvertino kaip labai kritišką ir klausė, kas pasirašė sutartį, kad naujojo laikotarpio KPP būtų sumažinta vienu milijardu litų? Kodėl žemės ūkis, ištraukęs šalį iš ankstesnės krizės, nepaskelbtas prioritetine valstybės šaka? Ką privalome daryti šiuo sunkmečiu?

Anot J. Vilionio, apskritai žemės ūkio padėtis šiuo metu nepavydėtina: trūksta darbuotojų (karvių melžėjų, mechanizatorių ir net veterinarijos gydytojų), mažėja gyvulių skaičius, tragiška veislininkystės būklė, o kiaulių greitai visai neliks.

J. Vilionis atkreipė dėmesį, kad Žemės ūkio ministerija tik praneša, ko nereikia ar negalima daryti, o rimtai žemdirbių problemomis nesirūpina.

„Kada gausime tokias išmokas kaip kitos ES šalys? Kas laukia mūsų po pieno kvotų panaikinimo? Kokie bus kainų reguliavimo mechanizmai? Ką turime daryti sunkmečiu? Turime užbaigti statyti savo pieno perdirbimo gamyklą ir būti vieningi. Žaliavinio pieno kainos nebus aukštos, kol patys neperdirbsime ir nesukursime pridėtinės vertės“, – savo emocingą kalbą užbaigė J. Vilionis, pateikdamas klausimus Žemės ūkio ministerijai ir raginimus pieno gamintojams.

Valdininko pasisakymas nesulaukė dėmesio

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys savo pranešime teigė, kad dabar Lietuvoje panaši pieno supirkimo kainų krizė kaip ir 2009 m., tačiau pastarieji penki tarptautiniai aukcionai rodo, kad pieno supirkimo kaina augo. „Jūs išgyvenate dar vieną produktų supirkimo krizę. Jau 9 mėnesiai, kaip kainos mažėja, nes mažėja ir produktų kainos. (Po šių pranešėjo teiginių salėje pasigirdo bruzdėjimas, o vėliau ir jiems nepritariantys plojimai).

Iš tikrųjų A. Gapšys savo pranešime nieko naujo ir paguodžiančio nepasakė, daugiau analizavo ir pateikė pasaulines pieno produktų kainų tendencijas 2011–2014 metais, sviesto bei sūrio kainų struktūras. Šie klausimai susirinkusius pieno gamintojus jaudino mažai, tad mandagiais plojimais valdininkas buvo raginamas kalbą baigti.

Kaltinimai perdirbėjams

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas, apžvelgdamas 2002 ir 2014 metų pieno sektoriaus padėtį, pastebėjo, kad per 12 metų pieno kaina nepasikeitė ir dabar yra tokia pati. Kaip pavyzdį vicepirmininkas pateikė rapsų, sojų, grikių kainų augimą pastaraisiais metais. B. Markauskas analizavo ir žemės mokesčio bei nuomos kainas, darbo užmokesčio, pajamų ir išlaidų lyginamąsias lenteles. Išlaidos elektros energijai, kurui, sėklinei medžiagai, trąšoms, cheminiams preparatams augo daug sparčiau negu ūkininkų pajamos.

Pasak B. Markausko, perdirbėjams skiriama šimtamilijoninė parama tik žlugdo Lietuvos pieno gamintojus. Perdirbėjai išveža produkciją ir dar gauna paramą. „Kodėl mes nekonkurencingi?“– klausė Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas ir pats atsakė, kad to priežastys yra mažiausios pieno supirkimo kainos ir mažiausios tiesioginės išmokos; silpna konkurencija; didelės investicijos ir pieno gamybos nepatrauklumas…

Kvietė kovoti už savo teises

Kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ atstovas Jonas Kuzmickas irgi teigė, kad situacija pieno sektoriuje yra tragiška. Anot jo, valstybei turi būti gėda, kad nesugeba teisingai sudėlioti prioritetų, kad jie sudėliojami ne ten, kur reikia. Kaimo žmonės tyli ir laukia, o reikėtų pasikviesti bent vieną prancūzą, kuris pamokytų, kaip reikia daryti revoliuciją ir kovoti už savo teises.

Kooperatyvo vadovas paminėjo ir žemdirbių mokamą 5 proc. pridėtinės vertės mokestį nuo apyvartos. „Kodėl mes turime išlaikyti valdininkus, jeigu jie nedirba mums? Siūlau prie to 5 proc. mokesčio solidariai prisidėti Vyriausybės bei Seimo narius“, – kvietė J. Kuzmickas.

Kaimo gali nelikti

Suvažiavime kalbėjęs mūsų rajono atstovas, LŪS Prienų skyriaus primininkas Martynas Butkevičius pažymėjo, jog aklavietėje atsidūrėme dėl to, kad pieno kainas nustato perdirbimo įmonės, o pieno gamintojai yra ne lygiaverčiai partneriai, bet beteisiai vergai. Nors pieno gamintojai įdeda daugiausia triūso, tačiau kainos struktūroje jų dalis mažiausia. Pasak M. Butkevičiaus, Vakarų Europoje kainų struktūroje skaičiai yra visai kitokie. LŪS Prienų skyriaus pirmininko nuomone, jeigu ir toliau vyks tokios kainų manipuliacijos, tai kaimo neliks, nes smulkūs ir vidutiniai ūkiai bankrutuos. M. Butkevičius sakė girdėjęs kalbant: „Na, ir kas, kad pieno sektorius bankrutuos? Mes gyvename kapitalizmo sistemoje, pieno atsivešim iš kitur…“ Be to, pranešėjas prašė įminti mįslę, kodėl pas mus pieno supirkimo kainos mažiausios, o parduotuvėse – didžiausios?“ Baigdamas jis sakė: „Be valdžios sprendimų šito vežimo nepavešime. Reikia skirti lėšų kaimo infrastruktūrai gerinti, nes jau dabar kaime liko vos kelios trobos. Jeigu sužlugdysime pieno ūkį, neliks ir jų.“

Reikia solidarumo ir vienybės

Emocingai, su plakatu prisistatė Mažeikių rajono ūkininkas Saulius Kulnys. Jis priminė, kad po 20 metų ūkininkavimo rezultatas lygus nuliui. Ūkininkas pateikė pasiūlymą visiems pieno gamintojams nustatyti ir mokėti vienodas kainas – 0,32 euro už kilogramą žaliavinio pieno. (Šis jo pasiūlymas sulaukė gausių plojimų.) Ūkininkas irgi palaikė kooperacijos idėją, nes tai gali būti išsigelbėjimas. Pasak jo, „nors ir sunku, bet privalome tai padaryti dėl vaikų ir anūkų ateities.“

Suvažiavime kalbėjo ir Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos prezidentė Viktorija Švedienė, kuri priminė tuštėjančio kaimo problemas ir pieno supirkėjų diktatą gamintojams.

Iš Briuselio parvykęs Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys, kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius pažymėjo, kad sprendžiant sudėtingas šio laikotarpio problemas reikia solidarumo ir vienybės bei konstruktyvumo.

Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius sakė, kad tai ne pirma krizė, kurią tenka ištverti pieno gamintojams. Ir nors iš EK biudžeto skirtos kompensacijos nepadengė visų pieno gamintojų nuostolių dėl Rusijos embargo, bet nors šiek tiek juos sumažino, kai tuo tarpu kiti sektoriai liko nuskriausti.

Ministrė kvietė visus pieno gamintojus dirbti kartu

Visi suvažiavimo dalyviai labiausiai laukė LR žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės kalbos, nes ji yra įregistravusi įstatymo projektą, kuris turėtų sureguliuoti santykius tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Įstatyme numatoma, kad visiems pieno gamintojams būtų mokama vienoda pieno supirkimo kaina, o apie kainų pokyčius ūkininkai būtų įspėjami bent prieš mėnesį. Šį įstatymo projektą ketinama pristatyti Seimui. Tik įdomu, ar toks dokumentas bus patvirtintas?

Pasak V. Baltraitienės, pirmomis embargo dienomis buvo kreiptasi į Europos Komisiją, kuri pervedė 80 mln. eurų, o vėliau dar 30 mln. iš biudžeto patirtai žalai atlyginti. „Visi esate gavę išmokas už 4 mėn. Dar ketiname kreiptis į Europos Komisiją dėl papildomos paramos pieno sektoriui“, – kalbėjo ministrė. V. Baltraitienė apgailestavo, kad suvažiavime nedalyvavo nė vienas pieno perdirbėjų ir prekybos įmonių atstovas. Tačiau ministrė priminė, kad sunkiausias laikotarpis dar ateityje – sausio ir vasario mėnesiais kainos dar labiau krito, o pateisinimo kodėl, nėra. Ji pakvietė visus pieno gamintojus dirbti kartu ir tikėtis, kad už darbą bus tinkamai atlyginta, tačiau, anot jos, šiuo metu pieno gamintojų siūloma žaliavinio pieno kaina (32 euro centai) šiuo metu yra nereali. Ministrė atkreipė dėmesį į smulkių ir vidutinių ūkių problemas bei priminė vis iškylantį klausimą dėl Žemės ūkio rūmų išlaikymo.

Be kooperacijos Lietuva neturi ateities

Jau prasidėjus suvažiavimui atvyko ir LR ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Pirmiausia jis pažymėjo, kad vyriausybė nėra žemdirbių priešas. Kalbėdamas apie pieno sektoriaus reikalus, A. Butkevičius pastebėjo, kad toks didelis kainų kritimas buvo gana netikėtas. Kai rugpjūčio mėnesį pieno produktams buvo pritaikytas embargas, reikėjo, anot jo, kuo skubiau ieškoti rinkų produkcijai realizuoti, tą daro ir kitos Europos šalys. „Mūsų užduotis yra nuolat dirbti su didžiule Kinijos rinka, atsigręžti į Japoniją, Braziliją ir kitas šalis. O geresnių rezultatų galima pasiekti tik kooperuojantis ir didinant parduodamo pieno kiekius. Tik pirmiausia reikia suburti gerą komandą iš ekonomistų, finansininkų ir teisininkų, kurie paruoštų ilgalaikes sutartis tarp pieno gamintojų ir pieno perdirbėjų, nes stipri kooperacija – stipri jėga ir stipri komanda“, – sakė premjeras. Anot jo, be kooperacijos Lietuva neturi ateities. A. Butkevičius išsakė savo nuomonę ir dėl pieno perdirbėjų. „Negalima taip žaisti esant sunkiai geopolitinei padėčiai“, – sakė ministras pirmininkas. Beje, jis irgi negalėjo atsakyti į J. Vilionio užduotą klausimą, kas pasirašė sutartį, kad gautume 1 milijardu 100 milijonų mažiau paramos…

Suvažiavimo metu buvo priimta rezoliucija, kuri, aprobavus redakcinei komisijai ir įtraukus pateiktus pasiūlymus, bus išsiųsta LR žemės ūkio ministerijai, Seimui ir Vyriausybei.

Ir kas gali paneigti J. Vilionio mintį, kad esminė problema – oligopolinė rinkos struktūra, t. y. vos keli perdirbėjai ir penkių prekybos centrų tinklas. Ar kas nors pasikeis po suvažiavimo ir tos Tylos akcijos, kai 15 žemdirbių autobusų pravažiavo pro Žemės ūkio ministerijos, Seimo ir Vyriausybės rūmus…