Aleksas Žiūkas į gimtinę sugrįžo „Lemties verpetuose“
Vasario 15-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, Birštone buvo pristatyta ir gražiai pasitikta nepriklausomos Lietuvos karininko Alekso Žiūko atsiminimų knyga „Lemties verpetuose“.
Sekmadienį gausiai susirinkę plačios Žiūkų giminės atžalos, artimieji, Birštono savivaldybės atstovai, Šaulių organizacijos, Kauno karininkų ramovės atstovai, birštoniečiai bei žmonės, pažinoję ir gerbę šią šeimą, malda prisiminė iškilų savo kraštietį. Vėliau buvo aplankyti Žiūkų šeimos kapai Prienų civilinėse kapinėse, uždegtos atminimo žvakelės, padėta gėlių.
A. Žiūko atsiminimų knygos „Likimo verpetuose“ iškilmingas sutikimas ir pristatymas vyko pačioje gražiausioje Birštone viešojoje erdvėje – karališkame kurhauze. Šventė prasidėjo Kauno karininkų ramovės vokalinio ansamblio „Trimitas“ daina ir tautine giesme.
Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja Valė Petkevičienė pristatė renginyje dalyvaujančius A. Žiūko artimuosius: dukrą Olgą, seserį Mariją Žiūkaitę-Leščinskienę, giminaičius Algirdą Žiūką, Gediminą Žuką bei daug nusipelniusius žmones, kurių kruopštaus darbo ir atsidavimo dėka ši knyga jau atkeliavo pas skaitytojus. Tai mūsų krašto šviesuolė, labai darbšti, atsakinga ir pareiginga moteris, Prienų krašto muziejaus įkūrėja Antanina Aleknavičienė, kuri iš rankraščių surinko ir apdailino tekstus. Leidinį redagavo darbščioji bitelė, visur spėjanti buvusi mokytoja Anarsija Adamonienė, nuotraukomis prisidėjo Birštone žinomas fotografas Vytautas Klimavičius, o savo žiniomis ir patarimais – Lietuvos atsargos karininkas, kapelionas Alfonsas Bulota. Į knygos pristatymo iškilmes atvyko ir Seimo narys Andrius Palionis, Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, pavaduotojas Juozas Aleksandravičius.
Merė pasveikino visus prisidėjusius prie knygos išleidimo, prie iškilaus ir garbingo mūsų krašto žmogaus prasmingo gyvenimo ir atminimo įamžinimo. N. Dirginčienė padovanojo A. Žiūkui ir A. Aleknavičienei knygas apie Birštono istoriją. Savivaldybės vadovė susirinkusiuosius pasveikino ir su artėjančia kiekvienam lietuviui svarbia švente – Vasario 16-ąja.
Knygos sudarytoja A. Aleknavičienė jaudindamasi padėkojo A. Žiūko artimiesiems už jų iniciatyvą, kad atsiminimai sugultų į knygą ir kiekvienam iš mūsų būtų kaip gyvenimo ir ištikimybės Lietuvai vadovėlis. „Išauginkime kiekvienas savo sieloje žalią šakelę, kuria papuošime Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį“, – sakė A. Aleknavičienė.
V. Petkevičienė trumpai supažindino su knygos turiniu, perskaitė kai kurias įsimintinas vietas. „Perskaičiau šią knygą ir prisiliečiau prie asmenybės. Tai yra patriotiškumo vadovėlis, kaip auginti žmogų“, – sakė renginio vedėja. Pasak jos, gera skaityti nuoširdžius žodžius, suprantant, kad žmogus, nebūdamas rašytojas, neturėdamas literatūrinio išsilavinimo, taip gražiai ir sklandžiai išdėstė savo mintis.
Knygos pradžioje rašoma: „Aleksas Žiūkas (1910–1983), Nepriklausomos Lietuvos karininkas, atlikęs nepelnytą dešimties metų bausmę, sugrįžo iš Sibiro lagerių į gimtinę. Birštone jis nerado tėvų, namų, turto. Birštonietis nusivylė esama tarybine Birštono vykdomąja valdžia: buvo nesuprastas, atstumtas, tėvynainių išduotas, liko be darbo.
Manydamas, kad ateities ainiams būtų naudinga žinoti apie XX a. neturtingo, siekiančio mokslo, jaunuolio gyvenimą, kuriame buvo visko – skurdo, vargo, džiaugsmo akimirkų, nusivylimo, palaimintos meilės įspūdžių ir skaudžios išdavystės, pasididžiavimo Nepriklausoma Lietuva valandų, nelaisvės kančių ir pažeminimo – ryžtasi palikti savo buvimo žemėje pėdsaką.
Aleksas, būdamas I grupės invalidas, 1970–1976 metais rašo atsiminimus. Jis suprato savo, to laikotarpio liudininko, šventą pareigą pavaizduoti tikrovę taip, kad ainiams liktų tikras, neiškraipytas Nepriklausomos Lietuvos, okupacijos vaizdas, atkaklaus ir talentingo žmogaus, ištikimo Lietuvos karininko paveikslas“.
Istorikas Vytautas Kuzmickas pasidalijo savo istorinėmis įžvalgomis, pastebėjimais bei vertingais komentarais apie Lietuvos karininko A.Žiūko asmenybę. Vienas iš svarbesnių gyvenimo momentų buvo jo poelgiai, kai reikėjo eiti į kompromisą su savo sąžine, garbe ir ištikimybe savo šaliai. Pasak istoriko, „nepriteklius, darbas nuo jaunų dienų, dvasinis šeimos židinys užgrūdino, išugdė tvirtą Alekso asmenybę. 1940 m. birželį sovietai okupavo Lietuvą. Liepos 2 dieną Kauno centre jie surengė prosovietinę 1500 pėstininkų demonstraciją, kurioje buvo nešami Lenino, Stalino, Molotovo, Vorošilovo portretai, buvo reikalaujama prisijungti prie Sovietų Sąjungos. Leitenantas A. Žiūkas, kaip rašė tuometinė „Tiesa“, norėdamas šią demonstraciją sustabdyti „net brauningu grasino kareiviams, tačiau tai nesulaikė kareivių ir jie su orkestru bei dainomis pražygiavo Laisvės alėja, Kęstučio gatve ir pasuko į Šančius“ („Tiesa“, 1940, Nr. 12, p. 1).
Dėl šio patriotinio poelgio karininkas po susitikimo su A. Sniečkumi buvo atleistas iš Lietuvos kariuomenės“. Tai rodo šio žmogaus dvasios tvirtybę, sąžiningumą, ištikimybę savo tautai.
Kalbėjo ir Lietuvos atsargos karininkų sąjungos narys majoras Alfonsas Bulota, kuris dalijosi savo ir A. Žiūką pažinojusio dimisijos majoro Juozo Vainausko prisiminimais ir liudijimais. Baigdamas savo turiningą ir gražų pasisakymą A. Bulota paragino kurti gražią tautos ir šalies istoriją, rašyti prisiminimus, kaip tai darė A. Žiūkas.
Įspūdingą pasirodymą surengė prieniečiai Onutė ir Petras Beitnorai, kurie deklamavo Bernardo Brazdžionio eiles ir dainavo gražias lietuvių liaudies dainas.
Prasmingą renginį užbaigė A. Žiūko vaikaitis Algirdas Žiūkas. Jis padėkojo visiems prisidėjusiems ir padėjusiems išleisti prisiminimų knygą, pasidalino ir savo prisiminimais apie garbingąjį giminaitį, tapusį žinomu ne tik mūsų krašte, bet ir visoje Lietuvoje. „Tai mūsų giminės šviesuolis, drąsus, pareigingas, sąžiningas“, – sakė vaikaitis.
Ir prisimena knygos pradžioje perskaityti Alekso tėvo Adomo žodžiai, kuriuos jis pasakė išleisdamas sūnų mokytis į Prienų „Žiburio“ gimnaziją: „Tai jau ruoškis gimnazijon. Išmoksi, tai gal ponu būsi, familiją (giminę) aukštinsi. Tad ir man senatvėje prie tavęs bus lengviau gyventi“. Taigi, tėvo priesaką Aleksas įgyvendino su kaupu.
Knygą būtų galima rekomenduoti perskaityti jaunimui, ypač mokiniams, kad jie suprastų, koks didžiulis gali būti noras mokytis, kas yra pareiga ir atsakomybė.
