RENKAME METŲ KNYGĄ. BŪTIES PARADOKSAI IR ABSURDAS?
Kaip apibūdinti keistą trečiąją filosofės ir rašytojos Rasos Aškinytės knygą „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ (2013 m.), skirtą „Gyvenimui“? Pirmasis romanas – „Rūko nesugadinti“(2009 m.), antrasis – „Lengviausias“ (2011 m.). Jie apibūdinami kartu ketvirtajame trečios knygos viršelyje: „Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai, bet literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet ne pikta, veikiau linksma) ironija, bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo“. Tikrai, visos gyvenimo ir filosofijos tiesos čia pateiktos banalios kasdienybės fone – nesuprasi, ar patvirtinamos, ar išjuokiamos. Į grožinį tekstą čia nuolat braunasi sudėtingi moksliniai pasažai, pilni tarptautinių žodžių junginių, kurie šiame kontekste visiškai nesuprantami ir atrodo absurdiški. Ar ir mokslas čia išjuokiamas? Juo labiau, kad šalia mokslinių ir visokių „gyvenimiškos išminties“ pasažų čia nuolat figūruoja ir donelaitiškas „šūdas“. Taip atsiranda ir „juodasis humoras“.
Pagrindinis veikėjas, kurio pirmuoju asmeniu kalbama romane, yra vyras, kuris save apibūdina kaip gražų ir protingą, išmintingą, jo kalba pilna mokslinių terminų, o veiksmai absurdiški – tai galimas daiktas, kad romanas yra feministinis… Nors daug kas romane nesuprantama, sudėtinga, vis dėlto smagu skaityti, sekti mozaikiškai išbarstytą herojaus „gyvenimo“ ar „buvimo savyje“ liniją. Negalima „kvestionuoti“ ir tų gyvenimo tiesų, kurios pateiktos romane, kad ir tokiame absurdiškame kontekste – sakykim, ant vyro marškinėlių išrašytos: „Atsiremti galima tik į tai, kas priešinasi“ (B. Pascalis, p. 49).
Su neabejotina ironija pateikiama tokia daugelio „atrasta“ išmintis: „Tiesos nėra, o man tik tie, kurie tai supranta ir dėl to nesikankina. Kam kankintis dėl to, ko nepakeisi? Geriau jau mėgautis“ (p. 21).
Arba: „Žmonės tik patys kalti dėl to, kas jiems atsitinka“ (p. 22).
Tikra tiesa, kad „moterys nemėgsta neapsisprendėlių. Vyras turi spinduliuoti jėga ir pasitikėjimu“ (p. 23)… O „už norus reikia mokėti“…
O štai vyro „dvasinis autoportretas“: „…ėjau išdidus kaip kanalizacijos žiurkė… jei man patinka kokia moteris, noriu bučiuoti ne ją, o kurią nors kitą“ (p. 26). Toliau jis gilinamas: „Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę… Gyvenau tylų ir tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako <…> kartais pasivaidendavo, kad esu svarbus ir reikšmingas. Tada ilgai iš to juokdavausi“ (p. 29).
Kvestionuojamas priesakas „mylėti savo artimą kaip patį save“: „Aš turėčiau mylėti juos? Ką? Tas iškamšas, užpildytas šiaudais ir šūdu, bet apsimetančias, kad yra kažkas daugiau? <…> Nykūs ligoniai. Liga gana ilgu pavadinimu „Būk niekuo, bet norėk visko“ (p. 50–51).
Labai įdomiai samprotaujama apie tai, kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio: „…skiriasi ne tuo, kad mąsto ir juokiasi <…> žmonėms reikia daiktų, o gyvūnams – ne <…> žmonės didžiąją dalį veiksmų atlieka be jokio tikslo (nors apsimeta, kad yra priešingai), gyvūnai veikia tikslingai…“ (p. 66).
Papasakojęs apie savo „verslą“, vyras apibendrina: „Pardavinėjau tuštumą, šūdą ir nieką ir dar savim didžiavausi“ (p. 97). Stebisi: „Viskas taip keičiasi, tobulėja, tik užsižiopsok, ir liksi šiknoj“ (p. 97).
Dar keletas išminties perlų, jau nekvestionuojamų: „Už viską reikia mokėti, nemokamų dalykų nebūna“ <…> Žmonės gali išgyventi be visko, tik ne be melo ir iliuzijos“ (p. 98–99).
Pačios gražiausios mintys, priskiriamos ne pagrindiniam veikėjui, o jo pakeleiviui indėnui, yra apie meilę: „…tai tavo iniciacija, įvesianti tave į naują gyvenimo laikotarpį, paskirsianti tave naujai būklei. Tai perėjimas į iki šiol nepatirtą naują suvokimo lygį. Meilė – tai kosmogonijos atkartojimas, senojo gyvenimo palaidojimas ir naujojo sutikimas. Tai mirtis ir prisikėlimas, kančia, išbandymai, pažeminimas ir atgimimo palaima. Niekada nebūsi toks pats. Tai naujas etapas, branda, krikštas, sielos apipjaustymas, tatuiruotė visam gyvenimui (pagal J.L. Borges „Fikcijos“, p. 69). Tik meilės metu pasirodo dievai, dvasios ir protėviai. Tai susiliejimas su viso pasaulio skausmu, purvas ir apsivalymas. Kančia, vedanti į beprotybę. Tai simbolinis aktas, transformuojantis mintis ir kūną, daužantis ir kuriantis nebuvusius pasaulius. Pasityčiojimas iš gyvenimo, iš to, koks buvai. Tai valanti, apnuoginanti jėga, kuriai nepasipriešinsi <…> Tai prakeiksmas ir palaima, tuštuma ir absoliuti pilnatvė“ (p. 170).
Manyčiau, kad vien šių citatų užtenka, kad pripažintume, jog Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ yra viena geriausių šiuolaikinių knygų.
Toli gražu nepajėgiame išnagrinėti viso šio romano sudėtingumo…
Anarsija Adamonienė
