RENKAME METŲ KNYGĄ. BJAURASTIES ESTETIKA?

O gal nevilties estetika? Gal taip galėtume apibūdinti dailininkės ir rašytojos Paulinos Pukytės trečiąją esė knygą „Bedalis ir labdarys“, priskiriamą geriausių 2014 metų knygų penketukui?

Knygą gražiai pristato Laima Kreivytė, teigdama, kad „P. Pukytės tekstus galima skaityti kaip žodžių skulptūras, sumontuotas iš rastų (kalbos) daiktų. Autorės fantazija, akylumas ir lakoniškas stilius žada tikrą teksto malonumą“ (p. 159). Kadangi nesu skaičiusi pirmųjų dviejų P. Pukytės knygų: „Jų papročiai“ (2005 m.) ir „Netikras zuikis“ (2008 m.), ši knyga man buvo pirmoji tokia šokiruojanti neįprasta, neliteratūrine, prišiukšlinta kalba. Suprantu, tai – emigrantų „bedalių“ kalba. Bet ji neteikia jokio „skaitymo malonumo“. Priešingai: jautiesi kaip toje K. Donelaičio pasakėčioje „Lapės ir gandro čėsnis“, kur gandras atryja varlę ant luobo ir ragina lapę vaišintis. Skaitai sukandęs dantis ir galvoji, koks autorės tikslas iš kalbos šiukšliadėžių ištrauktais monologais ir dialogais vaišinti skaitytoją. Tikiu, kad yra tokių jaunų skaitytojų, kuriems patinka toks „kietas“ kalbėjimas. Dvi paauglės sako viena kitai: „Kalbėkimės kietai“, – ir pradeda pilstyti visokius keiksmažodžius, vulgarizmus, svetimžodžius. Taip jos stengiasi būti „super mergaitėmis“, kad patiktų „super berniukams“…

Bet mums, seniams, ką tik išlydėjusiems į Anapilį „lietuvių kalbos glostytoją“ Romualdą Granauską, darosi graudu, kad emigracijoje, tokioje kultūringoje Anglijoje, nyksta, skursta, pūva bedalė mūsų tautos šaka, bedalė, purvina mūsų kalba…

Gal šią knygą perskaitę mūsų jaunieji emigrantai ir Lietuvos jaunimas, čia pajėgiantis išgyventi, susimąstys, pradės kontroliuoti savo kalbą, pajus savigarbą ir tautinį orumą? Tuomet knyga bus pasiekusi tikslą. Tuomet sakysime, kad „P. Pukytės tekstus“, pasak Virginijaus Gasiliūno, „privalu perskaityti kiekvienam save gerbiančiam humanitarui“ ir plačiajai publikai.

O labai būtų įdomu išgirsti, ką apie šiuos „tekstus“ mano literatūrinės lietuvių kalbos tyrinėtojas profesorius Jonas Palionis, „Metuose“ (2014 m. Nr. 12), straipsniu „Lietuviškojo žodžio „glostytojas“ (p. 86–91) išaukštinęs R. Granausko esė „Žodžio paglostymas“ knygoje „Trečias gyvenimas“.

Manyčiau, kad R. Granausko knyga „Trečias gyvenimas“ ir du apsakymai „Metuose“ (Nr. 12) : „Keturi pinigėliai“ ir „Vladas Zubė 1940–2014“ (nors nebaigtas) – yra tikrai dar viena mūsų šiandieninės prozos viršukalnė.

Skaitydama R. Granausko „tekstus“, tikrai pajunti „skaitymo malonumą“ ir ne tik, – pajunti ir savo ujamos, išvargintos tautos dar gyvą moralinį grožį, orumą, dvasinę tvirtybę, saugotiną gimtosios kalbos turtingumą, raiškumą, vaizdingumą…

Ar ne jo „Trečias gyvenimas“ turėtų būti geriausia 2014 metų knyga? Knyga, privaloma perskaityti ne tik „save gerbiantiems humanitarams“, bet ir visiems lietuviams, kur jie begyventų… – kad nesijaustų „bedaliais“, ištrėmusiais save iš tėvynės, kad turėtų svajonę – sugrįžti, bent dvasia prisiglausti prie savo dramatiško likimo, dar gyvos tautos.

Anarsija Adamonienė

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close