home Veidai Prienai – kaip pirma meilė: patiko ir prilipo

Prienai – kaip pirma meilė: patiko ir prilipo

Prieš keletą savaičių vykusiame Respublikiniame vyresniojo amžiaus žmonių liaudiškų šokių festivalyje dalyvavę šokių kolektyvai sveikino Balbieriškio bendruomenės liaudiškų šokių grupės „Ringis“ vadovą Raimundą Markūną, sausio mėnesį šventusį garbingą 60 metų jubiliejų. Mes savo ruožtu žadėjome savo laikraščio puslapiuose pratęsti jubiliejinį pokalbį su meno vadovu ir pasikalbėti apie gyvenimą ir šią gražią, itin lietuvišką meno rūšį.  DSC_6290 - Kopija Kalbinti choreografą, baletmeisterį Raimundą Markūną man yra dvigubas malonumas, nes dabartinis kolektyvo „Ringis“ vadovas buvo ir pirmasis mano bei daugelio tos kartos prieniečių ir balbieriškiečių mokinių, lankiusių tautinių šokių būrelius, vadovas. Ir dabar susitikę prisimename tuos puikius laikus, keliones, reiklų, griežtoką, bet gerą humoro jausmą turintį vadovą. Vadovas toks išlikęs ir šiandien, tik jau daug metų dirba ne su mokiniais, o su suaugusiaisiais. 1984 m. R. Markūnas pradėjo vadovautiPrienų kultūros ir laisvalaikio centro jaunimo tautinių šokių kolektyvui, kuriam vėliau buvo suteiktas „Trapuko“ vardas. Nuo 2002 m. iki šiol vadovauja tautinių šokių kolektyvui „Ringis“. R. Markūnas su kolektyvais dalyvavo ir pelnė apdovanojimus daugelyje konkursų ir festivalių Lietuvoje ir užsienyje: Estijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Turkijoje, kitose šalyse. Iš Plungės rajono kilęs žemaitis, vėliau su tėvais apsigyvenęs Klaipėdoje, kur baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą ir įgijo pedagogo baletmeisterio profesiją, į Prienus atvyko daugiau kaip prieš tris dešimtmečius. Per savo karjerą, kurią pradėjo ir tęsia Prienuose, choreografas, baletmeisteris R. Markūnas už svarius darbo rezultatus pelnė ne vieną asmeninį ir kolektyvinį įvertinimą. Jis yra respublikinių dainų ir šokių švenčių baletmeisteris, atskirų dalių vyriausiasis baletmeisteris, apdovanotas Kultūros ministerijos, LLKC padėkos raštais, Prienų rajono savivaldybės apdovanojimų „Dėkingumas“ nominacija. Pats brangiausias ir maloniausias – 2010 metais su „Ringio“ kolektyvu laimėtas Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“.„Tai tikras, pelnytas apdovanojimas“, – džiaugiasi R. Markūnas. Paklausus, su kuo sunkiau buvo dirbti – su vaikais ar suaugusiais, meno vadovas atsako: „Vaikus mokiau šokio abėcėlės, tad nebuvo labai lengva, turint didelį kiekį šokėjų. Su suaugusiaisiais ir lengviau, ir sunkiau. Viena vertus, tai žmonės, kurie ateina į kolektyvą jau ragavę šokio arba turintys net tvirtus pagrindus. Jiems nereikia rodyti kiekvieno žingsnelio, daug aiškinti, kaip turi atrodyti vienas ar kitas sukinys, pašokimas. Kita vertus, subrendę žmonės kartais „atsineša“ į repeticijas ir savo rūpesčius, nuotaikas, kartais suranda „priežasčių“ neatvykti. Tenka ir su jais būti griežtesniam“. Bet... apie viską iš eilės.   Ar kelias į šokį Jums buvo tiesus ir aiškus nuo pat mažens? Mokykloje labiau buvo linkęs prie humanitarinių mokslų. Gal aš į tėvą, nes tėvukas visa laiką dalyvavo kaimo saviveikloje. Mūsų kaime, kuriame nuo gimimo su tėvais gyvenau penkerius metus, buvo gražios Užgavėnių tradicijos. Iš mūsų išeidavo persirengėliai ir pas mus sugrįždavo. Tėvas priklausė vietos kultūros namų dramos kolektyvui, statydavo spektaklius. Mokykloje taip pat visą laiką vaidinau klasės spektakliuose. Kadangi, mokytojų žodžiais tariant, gerai vaidinau, tai mane skolindavosi ir kitos klasės (šypteli). Šokių būrelio mokykloje nebuvo, išskyrus vienus metus, kai atėjo dirbti anksčiau šokusi fizinio lavinimo mokytoja. Toks ir buvo tas mano šokio ragavimas.   Tai kuo svajojote tapti? Svajojau būti aktoriumi. Baigęs mokyklą, nuvežiau dokumentus į Vilniaus konservatoriją. Du turus praėjau, o trečiame pasakė: „Ačiū, gal kitą kartą“ (nusišypso). Parvažiavęs namo nieko nenorėjau – galvojau, eisiu į armiją. O mano tėvukas – irgi prie humoro. Vieną rytą jis atneša man prie lovos didelį šiūpelį, padeda ir sako: „Nu va, jeigu niekur nevažiuosi mokyti, tau darbo įrankis – būsi gruščiku. Nuvešiu tave į Plungės geležinkelio stotį, ten galėsi iš vagonų cementą šiūpeliuot“. Po trijų dienų nulėkiau į Klaipėdą, galvoju, stosiu bet kur. Žiūriu – choreografija, egzaminai lyg normalūs. Taip ir įstojau.   Kaip nešokusį, „žalią“ vaikiną taip lengvai priėmė? Juk reikia parodyti, ką moki – žingsnelius, tam tikrus elementus, turinčius paprastam žmogui nieko nereiškiančius kodinius pavadinimus?.. Ne visai lengvai. Tuo metu į kursą priėmė 25 studentus – ir visi rinktiniai, nors konkursas buvo daug didesnis. Egzaminai vyko mėnesį, o tėvai dar negyveno Klaipėdoje, todėl gyvenau bendrabutyje. Ir man teko laimė gyventi dviviečiame kambaryje su Lietuvos ansamblio muzikantu, kuris stojo į neakivaizdinį skyrių. Kažkada šokęs, jis mane vakarais, salėje, mokė visų šokio – liaudiško ir klasikinio – žingsnių. Kambary visus pavadinimus susirašiau ir kaliau. Suktukai, švitreliai, dvigubi, trigubi... O klasikinio šokio – tai išvis!: plie, grandplie, fondue... Taip mokykloj nesimokiau, kaip stodamas kaliau. Mokykloje buvau ne prastas mokinys, bet, kaip ir dauguma berniukų, pritingėjau.   Nesigailėjote pakeitęs svajonės profesiją į, galima sakyti, atsitiktinę? Labai džiaugiausi, kad neįstojau į aktorinį. Gal po dvejų metų pagalvojau: „Dieve, būčiau prastas aktorius...“ Matydamas spektaklius, galvodavau: aš taip nesuvaidinčiau. Lyg gėda būdavo, mąsčiau, kad nedrįsčiau taip...   Studijuodamas choreografiją greit pasijutote lygiaverčiu tarp patyrusių šokėjų? Gal nekuklu taip sakyti, bet pavyko juos aplenkti. Labai mėgau šokti ir dar padirbėdavau. Netingėjau. Pirmame kurse buvo liaudies šokio egzaminas, iš kurio gavau penketą (penkiabalėje sistemoje). Aš buvau dėstytojams „molis“, iš kurio galima buvo lipdyti ką nori. Matyt, mane gerai nulipdė (juokiasi).   Kokie dėstytojai buvo Jums pavyzdys ar didelis autoritetas? Mano laikais dirbo ir labai daug profesinės patirties davė dabar jau šviesaus atminimo profesoriai: Juozas Lingys, Juozas Gudavičius, Gudavičienė, Jūratė Čepaitė. Jų pamokos buvo neįkainojamos.   Kokiais keliais atkakote į Prienus? Aišku, nenorėjau grįžti į Plungę ir pasilikti Klaipėdoje. Tėvai tuo metu jau gyveno Klaipėdoje, todėl norėjosi toliau nuo tėvų. O Plungėje tuo metu atlikau praktiką pas labai žymią choreografę Danutę Radvilavičienę, tuo metu vadovavusią stipriam kolektyvui „Suvartukas“. Grįžęs į universitetą, dar mąsčiau grįžti į Plungę, bet prof. J. Gudavičius sakė: „Na, Markūnai, tu grįši į Plungę. Radvilavičienė yra gera baletmeisterė, tai kaip tu galvoji – ji leis tau dirbt? Tu kas būsi? Šokėjas. Tu šoksi (šypsosi). Baigęs gavau laisvą diplomą, galėjau pasirinkti, kur noriu. Esu vaikinas iš kaimo, į miestus nenorėjau. Rinkausi tarp tos pačios Plungės, Šilalės, Skuodo, Kretingos ir Prienų. Visur nuvažiavau,  nuėjau į kultūros skyrių, visur paprašiau, kad mane pakviestų. Ir gavau iš visų kvietimą. Skirstymo komisijos pirmininkas nusistebėjo: „Dar taip nėra buvę! Markūnas turi penkis pakvietimus. Ką dabar daryt?“ Paklaustas, kur norėčiau, pasirinkau Prienus. Viena studentė iš Prienų dar mėgino atkalbėti, tvirtindama, kad tokioje „skylėje“ pražūsiu. Bet aš buvau apsisprendęs.   Koks buvo įspūdis atvykus? Atvažiavau autobusu ir išlipau prie dabartinių Šaulių namų. Nugara stoviu į pastatą, galvoju, kur tie kultūros namai. Klausiu žmogaus, kur? O jis sako: „Štai čia“. Atsisuku, tiesiai prieš akis – kultūros namai. Įdomus sutapimas. O Prienai man iš pirmo karto labai patiko. Vasara, visur žalia, gražu – pasijutau kaip namuose. Mintyse sau pasakiau: čia būsiu. Kaip pirma meilė – kažkas įvyko, ir viskas.   Ir niekada savo minties nepakeitėte? Ne, nors gal... Vienu gyvenimo momentu, kai buvo labai sunku. Galvoju, likau vienas šitame krašte: nei giminių, nei artimųjų, namai – pusė dienos pirmyn, pusė atgal. Vienu metu buvo tikrai sunku.   Visi mes esame prisirišę prie savo šaknų. Net ir atsidūrę toli nuo namų, juos prisimename, o ypač malonu susitikus su žemiečiu prisiminti savo tarmę. Ar yra su kuo čia žemaitiškai pakalbėti? Nelabai. Bet aš kalbu su akcentu. Kai labai jau stengiuosi, porą sakinių surezgu normaliai. O kai esu geros nuotaikos ar labai pykstu, tada vien žemaitiškai varau (nusijuokia).   Iš ko paveldėjote tokį puikų humoro jausmą? Gal iš tėvo. Mano tėvukas buvo humoristas, bet jo humoras buvo visiems suprantamas. Aš gal jau senstu, nes, žiūriu, ne visi mano humorą ir supranta. Bet, kita vertus, man gerai, o jei nesupranta – tai čia jų problema.   O kam esate dėkingas už jaunatvišką išvaizdą: genams ar šokiui? Jeigu sakote, kad jaunatviška, tai gal genams. Mano mama visada buvo jaunatviška. Bet ir šokis padeda: visada esi priverstas judėti.   Kiek per Jūsų rankas perėjo šokėjų? Nežinau – šimtai...kartos. Tame pačiame „Trapuko“ kolektyve šoko ir „žiburiečiai“, ir „Revuonos“ mokiniai. Vienu metu – visas dirbantis sklandytuvų gamyklos fabrikas – šešiolika porų.   Kiek kolektyvų vienu metu turėjote daugiausia? Dar sovietiniais metais buvo ir baleto studija, ir jaunimo šokių kolektyvas, ir „sklandukai“... Iš viso šoko gal 120 žmonių.   Ar daug šokėjų pasekė Jūsų keliu, rinkdamiesi profesiją? Jeigu reikėtų suskaičiuoti tiksliai, tai per 15 susidarytų. Vienas iš jų – „trapukietis“ Darius Žilinskas po studijų liko Prienuose ir perėmė „Trapuko“ vairą. Nors dar jaunas specialistas, „trapukietis“ Darius Berulis dirba Klaipėdoje dėstytoju, Lietuvos dainų ir šokių šventės baletmeisteriu. Jo brolis Aivaras Berulis ir dabar šoka „Trapuke“, kas žino, gal taip pat pasuks choreografo keliu. Ir ne vieną dar galima būtų prisiminti.   Kaip šiandien suderinate darbą su hobiu? Kaip atsipalaiduojate laisvalaikiu? Šiandien vadovauju tik „Ringio“ kolektyvui. Po darbo du kartus per savaitę vyksta repeticijos vakarais, todėl suderinti nėra sunku. Laisvalaikiu, kai gyvenau Prienuose, mėgau darbuotis savame sklype, sode vaismedžius genėti, kapstytis. Tą patį darau ir dabar, gyvendamas sodyboje Pakuony. Manau, kur žmogus gyvena, ten yra gerai ir gražu. Reikia tik aplink save pamatyti grožį ir mokėti juo džiaugtis. Iš prigimties nesu zirzeklis, aplink stengiuosi įžvelgti šviesias gyvenimo spalvas.   Esate optimistas? Taip. Žinoma, būna blogų akimirkų, bet jos man trunka trumpai. Aš tada nekalbu. Nepiktas būnu, bet užsisklendžiu savy. Artimieji žino tai ir priima.   Kas Jus kasdienybėje įkvepia? Filmai, knygos, poezija? Manęs nei knygos, nei filmai neįkvepia. Mano tėvukas buvo aistringas knygų skaitytojas ir filmų žiūrėtojas. Tūkstančius knygų perskaitęs ir apie visas jas bei filmus santraukas darydavęs. Gaila, nieko neišliko, įdomu būtų pavartyti. Aš mėgstu žiūrėti fantastinius filmus.   Koks buvo pats gražiausias Jūsų gyvenimo periodas? Gal studijų metai, kai buvo daug veiklos. Šokau universiteto ansamblyje kaip pagrindinis šokėjas, daug keliavome po Lietuvą ir užsienį: Čekoslovakiją, Bulgariją, Vengriją. Anuo metu šios šalys buvo gražus užsienis.   Į kokį periodą nesinorėtų grįžti? Gal aštuoni, devyni metai atgal, kai užklupo sunkumai namuose, netektys. Kai žinojai, kad nieko negali padaryti, o stengiesi daryti...   Kaip manote, esate sėkmingas, laimingas žmogus? Šiuo metu esu laimingas. Sutinku labai daug gerų žmonių, neskirstau jų į protingus, kvailus, vargšus, turtingus. Galvoju, kad esu ir sėkmingas žmogus. Svarbu, kad būtų sveikatos.   Kuo labiausiai Jums skiriasi gyvenimas Suvalkijoje ir Žemaitijoje? Niekuo. Maistą gali pasigaminti žemaitišką ir čia. Gal skiriasi humoras ir jo supratimas. Jeigu Žemaitijoje kažką pasakai grubiai, ten nereiškia grubiai. Ka jau puonsgalvo, ton i pasaka (ką jau ponas galvoja, tą ir pasako). Pyk tu nepyk. O čia viskas turi būti švelniau, subtiliau.   Kur ir kuo save matote po dešimties metų? Tada jau būsiu pensijoje, bet dar energingas, gyvybingas (nusijuokia). Turiu daug ką sumanęs savo sodyboje. Be abejo, daug laiko leisiu gamtoje, prižiūrėsiu medelius, augalus, auginsiu žuvis, mėgausiuosi žvejyba. Labai myliu vasarą, galėčiau saulėje būti nuo ryto iki vakaro – ir dar naktį, jeigu saulė šviestų.   Kaip atšventėte 60-mečio jubiliejų? Smagiai. Nemėgstu žiemos, bet paminėjau jubiliejų lauke, kaime. Buvo ir laužai, ir muzika, ir daug bičiulių, draugų.   Žinoma, ir „Ringio“ kolektyvas. „Ringis“ Jums – kaip antra šeima? Netgi daugiau, galima sakyti. Kartu repeticijos, koncertai, kelionės, išvykos. Jeigu kam kokia bėda, visi atskuba į pagalbą. Tarp šokėjų apskritai stiprus solidarumo jausmas. Neseniai buvome surengę visoje Lietuvoje akciją – rinkome su „ringiečiais“ lėšas mūsų sunkiai sergančiam kolegai iš Žiežmarių. Nekalbant apie pačius „ringiečius“, kurie vasarą talkina vieni kitiems, turintiems sodybas kaime.   Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga? Manau, kad optimizmo nereikia linkėti – jo užtenka, o koks gimei, toks ir mirsi (nusijuokia). Palinkėčiau sveikatos. Atrodo, banaliai skamba: „Linkiu tau sveikatos“. Bet žmogui – ar jaunam, ar senam – jos reikia. Nebus sveikatos, nebus žmogaus.   Ačiū už pokalbį. Ilgų Jums šokio metų!

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close