Spalio 17 d. Prienų krašto muziejuje mūsų kraštietis, Žemaitijos miškuose įkurto „Žvėrinčiaus“ (laukinių gyvūnų mini rezervato) įkūrėjas ir puoselėtojas Petras Dabrišius supažindino su savo knyga „Vilko kailyje“.

Visoje šalyje pagarsėjusio vilkų augintojo potraukis šiems, anot jo, tobuliems, pagal savas taisykles gyvenantiems gyvūnams bei filosofinis santykis su gamta pastūmėjo savo unikalias patirtis bei išgyvenimus išlieti autobiografinėje knygoje. Tačiau pasakoti apie knygą P. Dabrišius nebuvo linkęs – siūlė užduoti klausimų, tada esą ir bus aišku, apie ką kalbėti.

Įsigijusieji vartė autoriaus atsivežtos knygos puslapius, o jų mintyse kirbėjo daug klausimų. Jų kilo vos perskaičius trumpą anotaciją, kurioje rašoma, jog tai kupina nuotykių eigulio, gamtininko, medžiotojo gyvenimo istorija, pasakojanti apie jo vaikystę, jaunystę, Vidurinės Azijos kalnuose praleistus metus, apie medžiotojo gyvenimą, meilę žvėrims ir gyvenimo geismą, pagarbą senosioms protėvių tradicijoms ir gimtajai Lietuvos žemei.

Į tradicinį klausimą, kaip gimė šis kūrinys, autorius atsakė: „Jeigu tik ateina įkvėpimas, reikia neatidėlioti, nes viskas taip ir liks“. Knyga gimusi ne iš karto –atskiri straipsniai, ištraukos buvo publikuojamos žurnaluose „Girios“, „Nemunas“, laikraščiuose. Vėliau visą medžiagą padėjo surinkti žurnalistė Rita Banienė, o subtilus literatūrinis prieskonis papasakotai istorijai suteikė dar daugiau žavesio ir intrigos.

 

Gyvenime sutiko labai keistų medžiotojų

Medinčiumi (medinčius žemaičių tarme – miško, žvėrių sargas) save laikantis vyras susirinkusiesiems pasakojo iš pradžių darbavęsis medžioklės ūkyje, vėliau dirbęs girininku, eiguliu. Profesiją, pasak jo, apsprendžia žmogaus vidus, ir nuo to niekur nepabėgsi.

P. Dabrišius prisiminė, kad prieš 15 metų, kai dar dirbo medžioklės ūkyje, sutikdavo labai keistų žmonių, atvažiuojančių pamedžioti. Vieni reikalavo kelią nuvalyti, kad galėtų prieiti prie žvėries, kiti sėdėdavo medyje „pataluose“ ir reikalaudavo medžiojamą gyvūną vos ne į medį jiems įkelti. P. Dabrišių stebino iškreiptas medžioklės, žmogaus vertybių ir poreikių suvokimas. „Vilką sumedžioti yra sudėtinga, ne kiekvienas gali jį sumedžioti. Dabar, pagal statistiką, vieną vilką medžioja du tūkstančiai medžiotojų. Jie turi telefonus, automobilius, šautuvus. O jei būtų du tūkstančiai vilkų? Medžiotojas ryto nesulauktų. Ką reiškia gyvūnų tobulumas!“ – įsitikinęs jų gynėjas.

Vilko mąstymo tobulumas pasireiškia ir tuo, kad vilkas sugeba susitvarkyti su sielvartu, o žmogus to nemoka. „Vilkas, netekęs patelės, tris dienas pastaugia ir išmeta iš galvos. Tik į priekį gyvenimas. Gi žmogaus gyvenime liūdesys iš nieko kyla“, – dėstė savo mintis knygos autorius.

 

Vilkus pradėjo globoti seniai

Kad juos geriau pažintų, prieš keliolika metų P. Dabrišius buvo apsistojęs Pamyro, Tian Šanio kalnuose ir iš arti stebėjo šių plėšrūnų gyvenimą. Pasak medinčiaus, jie tobuli, turintys savo organizaciją, protingi. „Šunys ir vilkai panašūs. Tai ta pati gyvūnų rūšis, bet iš gero gyvenimo šunų protas sumenko. Jie turi perpus mažiau smegenų nei vilkai. Šuo jau nemąsto, pardavęs laisvę už kąsnį maisto. O vilkas absoliučiai tobulas, pasižymintis aukščiausiu mąstymo lygiu gyvūnas. Jų instinktuose – globoti silpną mažylį. Prisimenate pasakojimą apie Mauglį – vaiką, kurį užaugino vilkai“, – priminė eigulys.

Jis jau nesistebi, kai vilkė, gavusi ėsti mėsos, pirmiausia pašeria svetimus vaikus – kalės šunyčius. O kalė pirma pati paėda, po to vaikų žiūri. Tačiau nesutinka, kai gyvūnai yra lyginami su žmonėmis. „Vilkai artimi žmonėms. Fiziškai tvirti, rūpinasi šeima, elgiasi pagal taisykles, tačiau jie niekada nepalieka savo vaikų. Jei žūsta vilkė, kitai patelei atsiranda pieno ir ji augina svetimos vilkės vaikus. Žmonėms iš gyvūnų mokytis reikia, nes mes viską praradę – klausą, regėjimą, juslę, maisto skonį, moralę. Visa tai atitrūkimo nuo gamtos pasekmė. Aš noriu, kad žmonės sugrįžtų į į gamtą, į mišką“, – sakė gyvūnų globotojas, už šį pasiaukojamą darbą pelnęs Šv. Pranciškaus apdovanojimą.

Filosofiškai mąstančiam „Žvėrinčiaus“ šeimininkui ryšys su gamta ypatingai svarbus. Jis su užsidegimu pasakojo apie paslaptingą gamtos didybę, būtinumą gyventi jos ritmu. Anot svečio, medis, žvėris ir žmogus – viskas tarpusavyje susiję.

Galbūt dėl to jo žvėrių karalijoje išdygo ir „vilkų terapijos“ trobelė. Taip P. Dabrišius vadina namuką vidury miško, kurį įrengęs drąsuoliams. Čia galima praleisti naktį. Tai naudinga depresijos ar priklausomybių kamuojamiems žmonėms. „Tai kitokia, nei daugeliui žinomos, terapija. Drąsuolis užlipa kopėčiomis, jas nuimu, o pastatau tik kitą dieną. Šios ypatingos terapijos ypatumas – turi būti vienas miške ir jausti vilkus. Per naktį žmogus užmiršta visas problemas, banko paskolas“, – juokėsi kūrėjas. Jis pasiūlė susirinkusiesiems pamėginti naktį prie laužo miške praleisti.

 

Genetiškai nulemtas žmogaus likimas

Knygos pristatyme P. Dabrišius susitiko ir su savo artimiausiais giminėmis, atvykusiais pasidžiaugti jo pripažinimu ir sėkme. Pusseserė stebėjosi ir klausė, iš kur šis gavęs tokią Dievo dovaną – gebėjimą atskleisti žmogaus ir gyvūno, žmogaus ir gamtos santykį. „Tai vadinama genetine informacija, kuri perduodama iš kartos į kartą tūkstantį metų. Perduodamas charakteris ir žinia, kas tu būsi. Jeigu tu buvai meistras, juo ir būsi, žiūrint, kuri pusė artimesnė: tėvo ar motinos. Mano prosenelis su žmona iš Vilkaviškio į Sarginę atjojo prieš du šimtus metų. Seniausieji iš mūsų giminės buvo bitininkai ir medžiotojai, o kalbėjimas nežinau, iš kur“, – svarstė knygos „Vilko kailyje“ autorius.

 

Magiškas ugnies šokis

Meile vilkams ir kitiems laukiniams žvėrims spinduliuojantis kūrybiškos sielos medinčius papasakojo apie tai, kaip įkūręs „Žvėrinčių“ savo gyvenimą atvėrė užsienio mokslininkams, rašytojams, dokumentinių filmų kūrėjams, Sibiro medžiotojams, kaip suartėjo su tuvių šamanais ir netgi pats pradėjo atlikinėti gamtos garbinimo apeigas su būgnais ir ugnimi. Taip buvo priartėta prie kulminacinės susitikimo dalies – ugnies šokio su būgnais muziejaus kiemelyje. Pasipuošęs usūrinių šunų kailiais ir užsimaukšlinęs kailinę kepurę, P. Dabrišius atrodė kaip tikras šamanas. Bet tai ne šamanizmas, sakė svečias. Jis susirinkusiesiems priminė ypatingą ugnies reikšmę. Juk dar senovėje lotynų kalba rašyta: ko neišgydo vaistai – tą gydo peilis, ko negydo peilis – tą gydo ugnis. „Pabūkime prie laužo ir savo blogas mintis sudeginsime. Tuo būdu grįšime atgal – į „paprasčiau“, – kvietė kraštietis kūrėjas. 

Mušamo būgno garsas, pasak jo, sukuria tam tikrą vibraciją, kuri harmonizuoja smegenų veiklą, priverčia pamiršti išorinį materialųjį pasaulį ir sugrįžti į gamtą. Aplink laužą trikampiu sudėti trys akmenys, turintys sakralinę reikšmę, simbolizavo Praeitį – Dabartį – Ateitį. Visų šių simbolių ir apeigų prasmė, sakė P. Dabrišius, išlaisvinti vidinę žmogaus energiją, pajusti vienybę su žeme.

Po ritualo vilko kailiais apsirengęs svečias sakė: „Matote, ugnies laužas, kaip buvo sukrautas, toks ir liko. Ugnis baigia degti, o nė vienas sukryžiuotas pagalėlis nenukrito. Reiškia, čia gera aura. Aplink geri žmonės“. Tačiau prisiminęs būgnų mušimą įspėjo: nieko nesureikšminkite – čia tik vaidinimas.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close