Aušvicas – mirties slėnis ar pramoninis gigantas?
Nuo tos dienos, kai į nacistinės Vokietijos kontroliuojamą Aušvico – lenkiškojo Osvencimo – koncentracijos stovyklą įžengė Raudonosios armijos kariai, jau praėjo 70 metų. Tą dieną paaiškėjo tikrasis žydų naikinimo mastas.
1945 m. sausio 23 d. koalicijos sąjungininkės Sovietų Sąjungos kariai išlaisvino gyvus likusius žydus, kurie nespėjo papulti į monstriškas koncentracijos stovyklos krosnis. Tiesa, išlaisvinimas buvo simbolinis. Dar tų pačių metų pabaigoje Sovietų Sąjunga baigė okupuoti visą Rytų Europą, ir į Sibiro platybes pajudėjo tie patys traukiniai, vežantys žmones į tokias pačias koncentracijos stovyklas – darbo stovyklas. Tik šįkart į jas buvo vežami socialistinės valstybės įnoriams neįtikę piliečiai.
Kaip bebūtų keista, dauguma išvaduotų žydų taip pat negrįžo į savo namus. Net ir pasibaigus karui jie Europoje buvo nepageidaujami. Dideliais būriais, vis dar ieškodami gyvų likusių artimųjų, jie pajudėjo į Pažadėtąją žemę – Izraelį.
Iki šios dienos su siaubu Holokaustą prisimena ir jį išgyvenusieji, ir jį menantys iš savo artimųjų pasakojimų. Gausi dokumentinė medžiaga leidžia ne tik nuspėti, bet ir suprasti realų nacistinės Vokietijos karių bei jų sąjungininkų žiaurumą. Niekam ne paslaptis, kad košmarą, kuris neabejotinai dar ilgus šimtmečius bus minimas istorijos vadovėliuose, inicijavo tuometinis Vokietijos nacionalsocialistų partijos vadovas Adolfas Hitleris. Pakrypus karui į jam nepalankią pusę, žydų eliminavimas virto manija. Tiesa, koalicijos pajėgoms artėjant prie Vokietijos, visos koncentracijos stovyklos gavo įsakymą sustabdyti žydų likvidavimą ir pasistengti išsaugoti kuo daugiau gyvybių.
Šis įsakymas pasiekė ir Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje ištirpo kelių milijonų žydų gyvenimai.
Istorija visuomet kartojasi
Tobulėjančios technologijos bei žmonijos raštingumas skatina žinojimą ir didesnius informacijos srautus. Vien dėl šios priežasties dabar jau galime atskleisti visas praeitį gaubiančias paslaptis ir jas palyginti su dabartimi. Sakoma, iš klaidų reikia mokytis. Deja, retam tai pavyksta padaryti atėjus reikiamam momentui.
Nuo ko prasidėjo juodieji žmonijos istorijos įvykiai? Sunku patikėti, bet Pirmojo pasaulinio karo metais išplėšta pergalė prieš Vokietiją 1918 m. tebuvo Antrojo pasaulinio karo pradžia.
Kapituliavus Vokietijai, jos kaimynės, kaip visada būna karo atveju, pareikalavo kompensacijos už patirtus nuostolius. Žinoma, laimėjus karą su konkrečiais funkcionieriais ir prieš metalą – dažniausiai cilindro formos ir spjaudantį sprogstamaisiais užtaisais, niekada nesusimąstoma apie civilius gyventojus. O jie, bet kurios valstybės gyventojai, net aplink sproginėjant sviediniams, lakstant kulkoms, rūpinosi labai žemiškais dalykais – kaip nemirti iš bado, kaip maistu, kurio užtektų vienam vaikui, pamaitinti septynis ir dar save, kaip vis laidoti žuvusius artimuosius.
Ne vienoje prisiminimų apie laikmetį po Pirmojo pasaulinio karo knygoje minimas žiaurumas, viešpatavęs to meto Vokietijoje, Prūsijoje. Apie tai rašė ir Alvydas Šlepikas savo novelių knygoje „Mano vardas – Marytė“. Milijonai vokiečių kentė skurdą ir badą. Prancūzijos bei Rusijos spaudžiama Vokietija ne tik privalėjo nuolat mokėti už pralaimėtą karą, bet ir išgyveno ekonominę katastrofą. 1922 m. prasidėjusi Vokietijos didžioji infliacija privertė devalvuoti reichsmarkę. Jos vertė per trejus metus nukrito iki milijardo markių už vieną markę. Tai, žinoma, atsiliepė ir darbininkų klasei. Eiliniai darbininkai, dirbdami viršvalandžius, uždirbdavo tik maistui – vienam iš savo poreikių patenkinti. Maistas buvo vienintelis būdas išgyventi. Sunkiu visiems laikotarpiu ir atsivėrė juodoji praraja, iš pradžių prisidengusi rudais marškiniais. Nacionalsocialistų partija rėmė visus mažiausiai uždirbančius vokiečius. Beje, dauguma jų buvo Pirmojo pasaulinio karo metu už Vokietiją kovęsi kariai. Šie kariai netgi pasibaigus karui nuolat vykdavo į naujas karines misijas. Jie kovojo ir Lietuvoje. Beje, garsusis Baltijos savanorių korpusas, kovojęs ir su rusais, ir su lenkais, kovėsi žinant Didžiajai Britanijai, tačiau dėl nuolatinių politinių žaidimų pasaulio galingieji neretai užmerkdavo akis ir sakydavo, kad tai nėra taisyklių ar taikos pažeidimas.
Panašiai Vakarų pasaulis ir dabar reaguoja į įvykius Ukrainoje. Visi žino, bet negali tuo patikėti. Turbūt kariniais, būtent Rusijos, veiksmais jie patikės tada, kai į jų rezervuotą prabangaus limuzino vietą atsistos raudonas Rusijos tankas su trimis raudonomis vėliavomis, o ant jo sėdės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Nors ir tai, ko gero, bus palaikyta per menku karinės agresijos įrodymu.
Taip ir vokiečiai ėmė nepasitikėti nei savo šalimi, nei kaimyninėmis valstybėmis. Ne paslaptis, tuo metu vieni sėkmingiausių verslininkų bei bankų valdytojų Vakarų Europos šalyse buvo žydų kilmės. Vargstančius partijos narius nebuvo sunku įtikinti, kad būtent žydai kalčiausi dėl Vokietijos skurdo. Į populistinę, sukarintą ir griežta hierarchija bei pagalba savo nariams garsėjančią nacionalsocialistų partiją stojo vis daugiau žmonių. Greitai šioje struktūroje buvo įteisinti ir savigynos būriai. Šių būrių, pasipuošusių rudais marškiniais, – rudmarškinių tikslas buvo gynybinis, tačiau ir smogiamasis. Vienas iš jų tikslų buvo sabotažas bei priešingų partijų užpuldinėjimas. Būtent tokius būrius prieš keletą metų buvo pasiryžęs įsteigti ir Šiaulių gyventojas Mindaugas Gervaldas (Murza). Tuomet Lietuvos nacionalistų partijai tai padaryti buvo uždrausta neradus priešų, nuo kurių jiems reikėtų gintis.
Vokietijos nacionalsocialistų partijos įtaka nuolat augo. Netrukus nacionalsocialistai perėmė valdžią ir pradėjo kurti naują Europą.
Rudolfas Hesas
1934 m. Vokietijos nacionalsocialistinės partijos istorijoje iškilo dar viena asmenybė – karinių veiksmų Pirmojo pasaulinio karo metais, Baltijos savanorių korpuso bei nacionalsocialistų partijos kovinių operacijų dalyvis Rudolfas Hesas. Būtent jam buvo suteikta galimybė tapti žmogumi, sunaikinusiu daugiausiai civilių gyventojų žmonijos istorijoje.
1934 m. Himleris, žinodamas R. Heso discipliną bei pareigingumą vykdant užduotis, paskyrė jį dirbti Dachau koncentracijos stovyklos administracijoje. Tais metais partija pradėjo Vokietijos rajonuose steigti koncentracijos stovyklas. Jose, kaip skelbė partijos ideologai, turėjo būti laikomi nacionalsocialistų partijos priešai, kad būtų apsaugoti nuo bendrapiliečių rūstybės. Šios stovyklos buvo afišuojamos kaip perauklėjimo struktūros. Per trejus metus R. Hesas už nepriekaištingą tarnybą sparčiai kilo karjeros laiptais. 1936 m. jam buvo suteiktas unterštrumfiurerio (SS jaunesniojo leitenanto), 1938 m. – oberšturmfiurerio (SS leitenanto), 1939 m. – hauptšturmfiurerio (SS kapitono) laipsnis.
Vokietijai įsiveržus į Lenkiją ir ją okupavus, 1940 m. pavasarį R. Hesas gavo Himlerio nurodymą vykti į Lenkiją ir paversti buvusias lenkų artileristų kareivines koncentracijos stovykla. Naujoji koncentracijos stovykla buvo pavadinta gretimo miestelio Aušvico (lenkiškai Osvencimo), esančio už trijų kilometrų, vardu.
Aušvicas
Pagal planą, Aušvico koncentracijos stovykla turėjo užimti žymiai didesnį plotą. Prie jos turėjo būti prijungta netoli buvusi Birkenau (lenkiškai Bžezinka) stovykla, aplink jas nusavinta dar 8 tūkstančių hektarų teritorija. Pirmosios naujųjų patalpų ir teritorijos apžiūros metu R. Hesas aptiko daug parazitų, kuriuos pavedė išnaikinti gamyklai „Verlė ir Frišleris“. Būtent ši gamykla ir atsiuntė du specialistus, kurie parazitus naikino nuodingųjų dujų kristalais „Zyklon B“.
Dezinfekavus patalpas, atsiųsti lenkų karo belaisviai visą teritoriją aptvėrė spygliuota viela, pastatė sargybos bokštus. Aušvico korpusas buvo skirtas kaliniams žydams, o Birkenau – karo belaisviams. Vos tik SS daliniai apsistojo naujoje koncentracijos stovykloje, kapituliavo Prancūzija, ir į Aušvicą buvo atvežti pirmieji kaliniai žydai. Pelkėtas koncentracijos stovyklos apylinkes teko nusausinti. Per vienerius metus stovyklos kalinių jėgomis ir SS kreditais buvo pastatyta Vyslos užtvanka. Stovykloje įkalinti žmonės mirė vienas po kito, tačiau jų vietas užimdavo nauji, traukiniais vežami kaliniai. Užtvankos statybą įvertino ir Himleris. R. Hesas buvo paaukštintas iki šturmbanfiurerio (SS majoro).
1941 m. Vokietijai įsiveržus į Rusiją, R. Hesas gavo naują užduotį. Būtent tų metų liepą Himleris supažindino R. Hesą su tikrąja Aušvico koncentracijos stovyklos paskirtimi. Kaip pagrindinė egzekucijos vieta buvo pasirinktas būtent Aušvicas. Jis buvo prie keturių geležinkelių mazgo, lengvai pasiekiama kalinių transporto, be to, gerai izoliuotas retai apgyvendintame rajone, o tai garantavo operacijos slaptumą. R. Hesas per vieną mėnesį turėjo rasti būdą, kaip sunaikinti kiek įmanoma daugiau žydų. Tuo metu Lenkijoje jau veikė trys naikinimo stovyklos – Belžeke, Volzeke ir Treblinkoje. Bet jos Himlerio netenkino, nes nebuvo galimybių jas plėsti, nebuvo ir patogaus susisiekimo geležinkeliais. Aušvico koncentracijos stovykloje buvo numatyta sunaikinti 500 tūkst. žmonių per pirmąjį pusmetį. Vėliau transportai turėjo riedėti dažniau.
R. Hesas idėjų didžiausiam ir žiauriausiam projektui sėmėsi Treblinkos ir kitose koncentracijos stovyklose, Kulmhofo eksperimentiniame centre. Semdamasis patirties iš kitų egzekucijų vietų, R. Hesas po mėnesio ne tik pristatė naikinimo planą Himleriui, bet ir ištobulinęs viską, ką matė, atrado būdą, kaip paslėpti visus įrodymus.
Nors daugelis žinojo, kad tai – mirties stovykla, ištaigingai įrengtos dujų kameros-dušai bei dalinamas muilas kalinius priversdavo patikėti pakliuvus tik į dezinfekavimo patalpas. Visai netyčia R. Hesas atrado ir pigiausią žmonių žudymo įrankį. Prisiminęs „Verlė ir Frišleris“ specialistus, su apsauginiais kostiumais nuodijančius parazitus, jis pradėjo kristalus „Zyklon B“ naudoti dujų kamerose žmonėms naikinti. Paaiškėjo, kad tai pats pigiausias kalinių žudymo būdas. Dujų kamerose nužudytų kalinių kūnai liftais buvo pakeliami į krosnių aukštą, kur juos prieš sudeginimą patikrindavo specialistai, dantistai.
SS šiam objektui skyrė prioritetą, o R. Hesas koncentracijos stovyklą taip modernizavo, kad greitai Aušvice per parą buvo sunaikinama 10 tūkst. žmonių. Čia buvo įrengtas ir moderniausias medicininių mokslinių tyrimų – eksperimentų centras. Už šio monstro statybą stovyklos viršininkas vėl buvo paaukštintas. Atvykstančių traukinių vis daugėjo, augo ir įsakymai bei reikalavimai sunaikinti kuo daugiau žydų. 1943 m. krematoriumų skaičius buvo padvigubintas ir iki 1944 m. visi 4 krematoriumai veikė visu pajėgumu.
R. Hesas dar 1943 m. buvo paskirtas koncentracijos stovyklų inspektoriumi ir jomis rūpinosi iki 1945 m. kovo, kuomet ir informavo visus apie Himlerio įsakymą dėl pastangų sumažinti žydų mirtingumą. Netrukus, artėjant Raudonajai armijai, vokiečiai pradėjo trauktis.
1946 m. kovą R. Hesas buvo suimtas JAV kariškių, o 1947 m. balandžio 2 d. nuteistas pakarti savo paties statytose kartuvėse Aušvico koncentracijos stovykloje. R. Hesas iki pat mirties taip ir nesuprato, kad sukūrė monstrą ir nusikalto žmonijai. Pasak jo, jis tik vykdė įsakymus. Proceso metu prokurorui sušukus, kad jis nužudė tris su puse milijono žmonių, R. Hesas pataisė: „Atleiskite, aš nužudžiau tik du su puse milijono!“
