Lengva ir nesudėtinga susigyventi su valdžios priimtais įstatymais, taisyklėmis bei nustatytomis normomis, jeigu jos suprantamos, logiškai argumentuotos. Na ir jeigu jų pritaikymas kasdieniniame praktiškame gyvenime nepriveda prie kuriozų bei dviprasmybių. Noriu bent trumpai pasamprotauti apie kai kurias Aplinkos ministerijos paruoštas ir gerb. ministro patvirtintas mėgėjiškos žūklės taisykles, kurių privalo laikytis žvejai mėgėjai. Kaip žvejai laikosi nustatytų taisyklių, tikrina valdininkai – etatiniai ir neetatiniai gamtos apsaugos darbuotojai ir kiti kontrolieriai. Sakykim, jog tikrintojas vadovaujasi paragrafų raide, t.y. biurokratiškai (tai nėra blogai). Žvejui, pažeidusiam bet kurį taisyklių reikalavimą skiriama bauda. Ir, valdininkas biurokratas bus visada teoriškai teisus prie bet kurių tikrovės aplinkybių, nors tos taisyklės reikalavimas prie tam tikrų aplinkybių bei realijų , bus pats tikriausias kuriozas, net absurdas.

Žiniasklaidoje vis pasirodo informacijos, kaip žvejai laikosi taisyklių ir kokius padaro pažeidimus. Štai „Lietuvos ryte“ ( 2014 01 28 ) rašoma: „ Savaitgalį Lietuvoje vyko masiniai aplinkos apsaugos inspektorių reidai, per kuriuos patikrinta daugiau kaip 2 tūkstančiai žvejų. Inspektoriai aplankė 394 vandens telkinius ir žiūrėjo, ar žvejai laikosi taisyklių – turi leidimus ir ant ledo neina be smaigų. Leidimus žvejoti buvo „pamiršę“ 5 proc. visų patikrintų žvejų, smaigus turėjo net 98 proc. meškeriotojų.“ Kažkada, atrodo , gerb. viceministras Linas Jonauskas yra minėjęs, jog gamtos apsaugos inspektoriai numatę susitikti su visais žvejais mėgėjais. Tai, atrodo, ir vykdoma, nes juos patikrinti yra lengviausia, o ir reikalavimų vis naujų prigalvojama, todėl tikrinimui, atsiveria platesnė dirva. Tuo pačiu galimybių bausti nusižengusius taisyklėms žvejus taip pat daugėja. Bet ir gerai, kaip sakoma, gyvenimas nestovi vietoje, tad valdininkams pasimėgauti irgi reikia.

DSC_5535

Smaigai. Ši naujovė poledinės žūklės taisyklėse, atrodo, labai greitai „prigijo“. Tai patvirtina ir minėta žinutė. Kodėl žvejai taip klusniai priėmė šią naujovę? Manau jog yra dvi priežastys. Pirma – smaigai tikrai nepakenks, o prie tam tikrų aplinkybių netgi labai labai pravers. Antra – smaigus reikia turėti „dėl šventos ramybės,“ kad tikrintojai nesugadintų nuotaikos toje poledinės žūklės „meditacijoje.“ Mat inspektoriui svarbu ar žvejas smaigus turi ar neturi. Visos kitos aplinkybės jam visiškai „nė prie ko.“

Vaizdelis iš natūros. Žvejoju ant Guosto ežero savo įprastoje vietoje vadinamoje „sąsmauka.“ Nekimba. Nepasiduoda žuvelės provokacijoms, nors tu ką. Matau ateina paežerėje gyvenantis gerai pažįstamas irgi „užkietėjęs“ žvejas Pranas, bet be žvejybos įrankių – grąžto ir dėžės. Pasilabinome.

- Ar suvilioji ką nors, - klausia Pranas.

- Sunkiai, labai sunkiai. Matai, kartais žuvelę suvilioti kur kas sudėtingiau nei...O kodėl tu nežvejoji?

- Tai kad nekimba. Atėjau dirstelt, kaip tau sekasi,- aiškina Pranas. Paskui nei iš šio, nei iš to tokiu inspektorišku balsu, kad užklaus – O smaigus, ar turi?

- Turiu, - atsakau truputį nustebęs (negi koks neetatinis pasidaręs).

- Tai kur jie? Nematau.

- Dėžėje – atskau.

- Blogai – nepasiduoda Pranas. – Reikia ant kaklo pasikabinti.

- Žinau (jejgu ne ant kaklo kabo, tai sunkinanti aplinkybė), skaičiau internete, kad smaigai paprasta ir veiksminga priemonė, padėjusi išgelbėti ne vieno poledinės žūklės mėgėjo gyvybę. Tiktai neteko nei girdėti, nei skaityti bent vieno tokio atvejo, nors galėjo ir būti. Tiesa, sezono pradžioje buvo informacija, jog ant Kuršių marių ledo nuskendo du žvejai. Galima bevek neabejoti, kad jie smaigus turėjo, bet... Smaigai turėtų būti ant kaklo tokiame aukštyje, kad greitai galėtume ištraukti iš dėklo ( ne kišenėje ar dėžėje) – aiškina specialistai internete.

  - Pranai, - kreipiuos į pašnekovą, - ar ne geriau tuos smaigus ant ausų pasikabinti. Juk kur kas greičiau reikalui esant juos sugriebtum. Tuo pačiu žveją jie dar ir puoštų, būtų lyg auskarai, kaip išskirtinė poledinės žūklės žvejo atributika. Arba dar praktiškiau smaigus specialiais dirželiais prisitvirtinti prie rankų riešų ir visada juos laikyti „kovos parengtyje“? Juk nežinai kurioje vietoje prasiskirs pusmetrio storio ledas ir įsmuksi į šaltą, juodą prarają. Va tada, tais smaigais kabindamasis į ledą, kaip koks jūrų vėplys išslysi iš iš tos properšos, - išdėsčiau savo smaigų laikymo variantus. Na, o Pranas tik šaiposi iš tų mano gana rimtų pasiūlymų ir nesuprasi pritaria ar ne.

- Palauk, palauk, nesišaipyk – dabar jau aš atakuoju Praną. – O kur tavo smaigai? Lyg ir nesimato, kad kabotų ant kaklo.

- Namie, aš juk nežvejoju. Manęs nei kas klaus, nei kas baus, - ramiausiai dėsto pašnekovas.Iš tikro taip, Pranas visiškai teisus. Taip mums besišnekučiuojant, tik strykt kaip iš po ledo, iššoka gamtos apsaugos etatinis inspektorius ir tiesiai prie manęs, mat aš virpinu (ne kinkas), o meškerėlės, įmerktos į eketę, sargelį.

- Kur jūsų smaigai?

- Ant ausų kabo, - atsakau.

- Tai šiurkštus mėgėjiškos žūklės taisyklių pažeidimas. Taisyklėse nėra numatyta, kad smaigus galima kabinti ant ausų,- rūstokai konstatuoja inspektorius ir, atrodo, ruošiasi kažką prisiminimui parašyti. Na, o Pranas ramus, ano nei kas klaus apie smaigus, nei baus, kad jų išvis čia neturi. Stovi, kikena sau į saują ir vis sušnabžda: - ar aš tau nesakiau, a? Tikrai, inspektorius ne tik iš Prano, bet ir tų, kurie automobiliais, keturračiais važinėja ant ledo (dabar gal jau draudžiama), nepasiteiraus turi jie ar neturi smaigus. Jiems jų nereikia. Netgi reklaminėje televizijos laidoje „Šiandien kimba“, nematyti, kad laidos vedėjams, žvejojntiems ant ledo, kabotų ant kaklo smaigai. Jiems irgi nereikia. Bet smaigų būtinai reikia tam eiliniui, paprastam poledinės žūklės žvejui.

O baudų apskaičiavimo formulė įsisavinta kuo puikiausiai. Panašiai taip, kaip vieno seno animacinio filmuko herojai mokyti kurmiai apskaičiavo Coliukės maitinimo išlaidas. Šiuo atveju baudos formulė būtų maždaug tokia: už mėgėjiškos žūklės taisyklių pažeidimą, tarkim, - 569, 99 Lt., už aplinkos apsaugai padarytas išlaidas – 1669,99 Lt., už gamtai padarytą žalą – 3669, 99 Lt. na ir dar už žuvų ištekliams padarytus nuostolius pripliusuos kelis šimtus Lt. Tai kiek čia iš viso susidarys? Mat į šimts, neskaičiuokim. Ir taip aišku, jog susidarys visai nebloga baudos suma, vien už tai, kad tie nelemti smaigai kabojo ant ausų, o ne ant kaklo, kaip reikalaujama taisyklėse. Maždaug tokią baudų skyrimo metodiką yra įsisavinę visažinantys valdininkai.

Po šios buvusios – nebuvusios inspektoriaus „vizitacijos“ Pranas dar pasigyrė, jog jau 60 metų kaip mėgaujasi poledine žūkle neturėdamas smaigų. Žinoma, man beliko tik stebėtis jo sugebėjimu pasiekti tokį garbingą poledinės žūklės stažą neturint smaigų. Todėl ir porinu jam, jog per tiek žvejojimo be smaigų metų, jis turėjo ne kelis, o keliolika kartų atsidurti po ledu. Bet ir aš turiu kuo pasigirti. Suprantama, jog su Prano patirtimi ir sugebėjimais nedrįstu lygintis, bet vistik... Mano poledinės žūklės karjera prasidėjo 1959 metų žiemą ant Nemuno ( Kauno marios) ties Daukšiagirės gyvenviete. Tai va, išeina irgi visai neblogas stažas – apie 55 metai ir taip pat be smaigų. Aš dar ir šiokį tokį pranašumą turiu – „atlikau“ vieną praktinį „užsiėmimą“, t.y. buvau „kapitaliai“ įlūžęs. Kai dabar prisimenu tą neužmirštamą nutikimą ir visas susidariusios situacijos aplinkybes, susimąstau, kaip aš galėjau tada elgtis, jeigu būčiau turėjęs smaigus ir jų pagalba bandęs iš tos properšos išsikapstyti taip, kaip parodyta internete. Išvada nekokia – netgi labai didelė tikimybė, jog man nebūtų pavykę iš tos properšos išlipti.

Nutiko tai prieš kokius 25 metus ant netoli Užuguosčio esančio Juodakėlio ežeriuko. Nedidelis, gal kokių poros ha, o gal ir ne, bet gilus. Giliausia vieta, kurią žiemą žvejodamas buvau išmatavęs, yra apie 11 -13 metrų. Nuėjau pažvejoti ant taip vadinamo „pirmo“ ledo, kitaip sakant, pradėjau poledinės žūklės sezoną.Visi požymiai rodė, jog aš pirmas ant to ežeriuko ir atėjau. Ledas švarus, tik kur nekur matyti nedideli plonu sniego sluoksniu padengti ploteliai. Labai nenutoldamas nuo kranto, jau buvau apėjęs daugiau nei pusę ežerėlio. Ledas dar nestoras, bet apie 10 cm galėjo būti. Nuotaika puiki, oras tinkamas, ramu, šalvena. O svarbiausia – ešeriokai nebuvo apsnūdę, kėlė emocijas savo „stuktelėjimais.“ O kai.žengiau ant vieno sniegu padegto lopinėlio – kaip į šulnį. Pirmas ledas chrakterizuojamas kaip lankstus, elastingas, įspėjamai subraškantis. Deja, tą kartą nieko panašaus nebuvo. Be jokių „perspėjimų“ iki pažastų atsidūriau vandenyje, mat instinktyviai skėstelėjau rankas, jomis ir užsilaikiau nepaniręs. Gylis toje vietoje ne pats didžiausias, koki 5-6 metrai, bet paguoda, suprantama, menka. Nuo kranto apie dešimt metrų. Specialistai pataria, jog pakliuvus į panašią situaciją, svarbiausia nepanikuoti. Visiškai su šia nuomone sutinku. Neišsigandau tada, nors smaigų neturėjau ir specialistų patarimų nebuvau girdėjęs ar sakaitęs. Tai kodėl tada neišsigandau ir nepuoliau į paniką? O iš kur man žinoti. Ačiū Dievui ir mano Angelui Sargui - neišsigandau ir tiek. Manau tai psichloginis momentas, kurio negali iš anksto numatyti, kaip ir pačio įlūžimo. Be abejonės, atsidūrus panašioje padėtyje, nusigandimas, panikavimas būtų pats didžiausias priešas. Pati netikėčiausia mintis tada šovusi man į galvą - na štai, šiandien ir baigėsi tokia smagi žūklė.

O iš tos properšos išliuožiau taip: išskėstomis rankomis tvirtai rėmiausi į ledą tuo pačiu ir nugarą buvau prispaudę prie properšos ledo krašto. Dešine ranka dar laikiausi už grąžto, kurio didesnė pusė jau buvo vandenyje. Pasispaudus rankomis į ledą, nesunkiai pakėliau dešinę koją iki viršaus ir sulenkus ją , kelieniu atsirėmiau į properšos kraštą. Tuo pačiu būdu, gal net lengviau, į viršų pakėliau ir kairę koją, kurią šiek tie sulenkus pasiekiau ledo kraštą. Beliko tik kojomis atsispirti ir kuo puikiausiai ant nugaros išslydau ant ledo. Ši mano gelbėjimosi operacija užtruko tikrai neilgiau kaip minutę. Jeigu netikite, galite patys išbandyti. Bet geriau nebandykite, o patikėkite. Atsistojau, pažiūrėjau į tą suaižytais kraštais juodą kiaurymę, kuri ypač buvo ryški tame sniego padengtame plotelyje, ir mano kūną nupurtė šiurpus drebulys. Ne, ne nuo šalčio. Sušalti nespėjau. Tada aš iš tikro nusigandau. Mano grąžtas dar daugiau paniręs į vadenį. Gaila grąžto. Nusilaužęs alksniuko šaką bandžiau dar jį „gelbėti,“ bet nepavyko. Sujudinus jį, jis kaipmat pasinėrė ir nugrimzdo į dugną. Ir šiandien jis ten tebėra, jeigu žuvys nenutempė jo į kokį „muziejų.“ Mat ežeruose bei upėse žvejų paliktų eksponatų daugiau negu reikia. Tai puiki priemonė suaugusioms žuvims supažindinti savo vaikus (nors rašytojas Juozas Požėra rašo, jog „Žuvys nepažįsta savo vaikų“) su beribiu žmonių išradingumu klastai ir apgaulei. Kad nereikia susivilioti net labai įmantriais spalvingais blizgučiais. Tai patvirtina tos žuvys, kurios jau nešiojasi į lūpą įsegtą kokį nors blizgutį. Ir visada perspėja žuveliukus, kad žmonės ne tik žuvis įvairiais būdais stengiasi apgauti, bet jie ir vieni kitus kuo įžūliau ir klastingiau apgaudinėja. Tai, va.

Dabar pagalvoju, jeigu tuomet būčiau turėjęs smaigus ir jais naudojęsis taip, kaip parodyta internete, tai nei per minutę, nei per dvi ir, apskritai, kaip jau esu minėjęs tikriausiai būčiau iš tos properšos neišlipęs. Man būtų reikėję atkelti nuo ledo rankas, kad galėčiau pačiupti smaigus. O kokioje jie galėjo būti padėtyje po įlūžimo? Taigi, stegdamasis juos sugriebti - pasinerčiau dar giliau. Reikėtų properšoje apsisukti ir krūtine atsiremti į ledo kraštą toje pusėje, kurioje įlūžau, nes priešingoje properšos pusėje ledas, suprantama, plonas. Tad kabindamasis smaigais į jį, tą properšą galėjau tik dar labiau padidinti. Klausimas: ar galėjau krūtine atsirėmęs ir smaigais įsikibęs į ledą, kelti į viršų kojas, kai jau kurį laiką būčiau maudesis ir, mano rusiškos, kareiviškos „vatinukės“ bei veltiniai gerokai apsunkę? Tikriausiai ne. Greičiau jau jos mane trauktų į dugną. Pagalbos iš šalies jokios, nes ant ežeriuko tik aš vienas. Artimiausia sodyba už gero kilometro, kurioje gyvena viena pensininkė. Taigi, šauk nešaukęs, kas tave išgirs. Nebent kas nors atsitiktinai. Tad galima galvoti ir taip: kaip gerai, kad aš tada neturėjau smaigų... O štai klausydamas gruodžio antrą dieną Lietuvos radijo ryto žinias girdžiu, kaip Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas V. Graičiūnas primygtinai tvirtina, jog įlūžus be smaigų išsikapstyti ant ledo neįmanoma. Toks kategoriškas tvirtinimas su realybe neturi nieko bendra ir kažkiek panašėja į sąmoningą ar nesąmoningą melą.

Na ir pabaigai šiuo subtiliu klausimu pridursiu - turiu aš tuos smaigus. Prisipažinsiu – daugiau „dėl šventos ramybės“ nei iš reikalo. Bet pritariu, jog pravartu juos turėti. Smaigai ypač praverstų tada, kai ant ledo esi ne vienas, kada yra galimybė greitai sulaukti pagalbos. Ir šiaip visų atvejų nenumatysi, kai jie gali būti labai reikalingi. Taigi, ačiū gerb. valdininkams už šį gerą patarimą.Tačiau tikrinti žvejus ar jie turi smaigus, ar jie ant kaklo pakabinti ir jeigu taip nėra pasigardžiuojant bausti, to tikrai nereikėtų. Palikite bent kiek žvejui savarankiškumo, galimybės pačiam spręsti kada ir ant kokio ledo gali užeiti ir kada ne.Toks perdėtas reglamentavimas savotiškai žemina žveją, atrodo, kad protingi, viską išmanantys yra tik valdininkai, visi kiti, būtent, žvejai mėgėjai, nes tik jiems būtina turėti smaigus esant ant ledo, yra lyg nemąstančios būtybės. Toks išskirtinis reikalavimas žvejams, daugiau panašėja į savo galios demonstravimą – aš galiu, aš pasidariau sau teisę reikalauti, jei nepaklusi – bausti, nei į kažkokį ypatingą susirūpinimą žvejo mėgėjo gyvybe žiemos metu. Visi menam, kai šią vasarą buvo pranešama, kad beveik kas savaitę nuskęsdavo po keliolika žmonių. Negi tų žmonių gyvybė nėra svarbi, kad visažiniai valdininkai nesiima jokių priemonių? Nemanau, jog jie nesugebėtų taisyklių sugalvoti. O gal mano, kad vasarą nuskęsti paprasčiau - vanduo šiltas. Kas čia supaisys tuos valdininkus...

  Antanas Krūvelis

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close