Vaikystės traumos ir galimos psichologinės pasekmės

„Taip, kaip su mumis buvo elgiamasi, kai buvome vaikai, mes elgsimės su savimi visą likusį gyvenimą: arba žiauriai, arba švelniai ir globėjiškai.“

  Alice Miller, šveicarų psichoterapeutė

 


Trauma – bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir (arba) psichologiškai. Traumų būna įvairių. Vaiką gali sužaloti ir uraganas ar kitokia stichinė nelaimė, bet tai, palyginti su dažniausiai pasitaikančiomis traumomis, nutinka retai. Tačiau mūsų visuomenėje kaip epidemija egzistuoja traumos, apie kurias dažniausiai vengiama kalbėti, ir dauguma žmonių, deja, neturi supratimo, net nesugeba jų identifikuoti. Tai vaikystėje patiriamas smurtas ir traumos – praktiškai visur esantis dalykas, kuris iš esmės yra visų suaugusio žmogaus blogų būsenų ir apskritai nelaimingumo bei smurto pasaulyje priežastis.

 

Vaikas patiria suaugusiųjų (tiesiogiai arba dėl jų kaltės), nuo kurių jis yra priklausomas: tėvų, kitų šeimos narių, globėjų, auklėtojų, mokytojų, dvasininkų (toliau – Globėjai), smurtą ir beveik visada traumą tada, kai:

• vaikas yra nuo Globėjų priklausomas;

• Globėjai tenkina savo poreikius taip, kad tai kenkia vaikui;

• vaikas negali pabėgti ar apsiginti.

 

Pagrindiniai vaikystėje traumuojantys dalykai

Aktyvus smurtas – emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas (ir visos jo formos „pliaukštelėjimas“, „trinktelėjimas“, „tik truputį / nestipriai sudaviau“, „paauklėjau“), stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija (įskaitant ir psichologinę-emocinę), menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga (įskaitant ir fizinę, ir psichologinę jėgą), išnaudojimas ir t. t.
Nesirūpinimas – vaiko poreikių nepatenkinimas. Nesirūpinimas būna tada, kai Globėjai nežino, ko vaikas nori, ir / arba nežino, kaip vaiko poreikius patenkinti, ir / arba vaiko poreikių patenkinti nenori ir jų nepatenkina.
Apleidimas – kai Globėjų nėra šalia. Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net augdamas ir gyvendamas su tėvais daugiau nei 20 metų. Vaikas būna apleistas tada, kai jam skiriama per mažai dėmesio arba jo Globėjai yra emociškai neprieinami, pavyzdžiui, nesugeba vaiko suprasti ir jausti jam (sveikos) meilės.
Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje vaikas išgyvena įvairiausiais simptomais pasireiškiantį potrauminį stresą. Neidentifikuojamas ir negydomas jis gali tęstis visą gyvenimą.
Iš esmės bet koks pagrindinių vaiko poreikių – fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos ir kt. – nepatenkinimas yra smurtingas ir žalingas reiškinys.

„Norite pasakyti, kad reikia tenkinti visas vaikų užgaidas, neturėti jokių taisyklių ir leisti jiems užsikarti ant kaklo?“ – galbūt kai kas pagalvojote. Ne, taip nesakoma. Kalbama apie esminius poreikius. Vaikų kaprizai, pykčio ar kitų emocijų protrūkiai ir panašūs reiškiniai yra normali reakcija į patiriamą smurtą ir ženklas, kad nepatenkinti jų fundamentalūs poreikiai. Vaikas, isteriškai prašantis nupirkti dar vieną šokoladą, iš tikrųjų nori ne šokolado… Vaiko, atsigulusio ant grindų ir kumščiais daužančio į jas, nes nerodo jo mėgstamo serialo, tikrasis poreikis yra ne televizorius…

 

Kaip žinoti, ar esame patyrę traumų?
Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų. Žmonės, turintys vidinių žaizdų, nesugeba efektyviai suprasti ir patenkinti savo poreikių. Be to, jie nesąmoningai save apsupa panašiais į save žmonėmis, taip dar labiau sumažindami šansus patenkinti savo poreikius. Taip pat neretai susilaukia vaikų ir nesąmoningai savo traumas perduoda jiems, taip pratęsdami smurtą per kartų kartas.

Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūloma kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Juk bet kuriuo atveju nieko neprarasite: jeigu pamatysite, kad jų neturite, tai žinosite, kad jų neturite; jeigu suprasite, kad jų turite, bus aiškiau, kodėl jūsų gyvenimas yra toks, koks yra, ir galėsite jį keisti pradėdami savo žaizdas gydytis.
Vaikystėje smurtą ir traumas patyrę žmonės:

nepasitiki savimi arba yra pernelyg „pasitikintys savimi“; „nejaučia nieko“ arba nežino, kaip ir kodėl jaučiasi („jaučiuosi gerai“, „jaučiuosi blogai“); vienaip ar kitaip nesirūpina savimi ar žalojasi (įvairios fizinės sveikatos problemos); dažnai jaučia baimę, stresą, nerimą, gėdą ar kaltę, pyktį; stokoja empatijos (nesugeba suprasti kitų žmonių); turi priklausomybių (nuo alkoholio, tabako, maisto, tarpusavio santykių, sporto, sekso ir t. t.); kenčia nuo nemigos arba nuo didelio mieguistumo ir energijos stokos; yra pasimetę, neorganizuoti, išsiblaškę, labai impulsyvūs; neryžtingi; jaučia beviltiškumą ar nori, kad juos kažkas išgelbėtų, jais pasirūpintų; perdėtai rizikuoja; vienaip ar kitaip nesuvokia realybės, jos nepripažįsta, ją iškreipia; kitais žmonėmis nepagrįstai pasitiki arba nepagrįstai nepasitiki; yra agresyvūs (bendraudami kitus įžeidinėja, žemina, pašiepia, gąsdina, manipuliuoja ir pan.); nori visiems įtikti; bijo klysti; bijo reikšti savo preferenciją (lot. praeferentia – pirmenybė); ignoruoja kitų žmonių preferenciją; galvoja padrikai, neracionaliai; nemoka reikšti minčių arba turi kitokių komunikacijos problemų; nejaučia asmenybės ribų: nei savo, nei kitų žmonių; palaiko destruktyvius ar beprasmius tarpusavio santykius; turi seksualinių problemų; jaučia tuštumą / apatiją, vienatvę; nejaučia ryšio su savimi ir būdami vieni su savimi nesijaučia laimingi (arba net jaučia nerimą); vienaip ar kitaip yra nepatenkinti savimi, savęs nepriima, savęs nemyli; bendraudami nesugeba užmegzti emocinio ryšio ir / arba jaučia poreikį apsimetinėti, nebūti savimi; nejaučia gyvenimo džiaugsmo arba apskritai nenori gyventi.

Tai keletas dažniausiai pasitaikančių vidinių žaizdų – potrauminio streso simptomų. Jų yra ir daugiau. Jeigu pastebėjote, kad jums būdingas kažkuris iš šių simptomų (arba net keletas), vadinasi, greičiausiai vaikystėje ir / ar kitu gyvenimo tarpsniu esate patyrę traumų ir turite vidinių žaizdų.
Tai identifikavus pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdytis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti. Ir jūs tokie esate ne vieni – kaip jau minėta, didžioji dauguma pasaulio žmonių (jei ne visi) yra vaikystėje traumuojami. Traumos ir vidinės žaizdos paplitusios masiškai ir jų (žinodami, kaip jas identifikuoti) matome kasdien: tiek vaikų, tiek suaugusiųjų poelgiuose, tiek gatvėje, tiek per televizorių, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Tačiau verta suprasti ir tai, kad, žinodami apie savo vidines žaizdas, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi, kad tas žaizdas išsigydytumėte, t. y. tik nuo jūsų priklauso, ar vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote. Kitaip tariant, pagalvokite apie tokią metaforą: gatvėje užpuolikas jums peiliu perdūrė koją – jūs už šią žaizdą nesate atsakingi, jūs patys jos nepadarėte. Tačiau ją išsigydyti yra jūsų atsakomybė, nes niekas kitas už jus šia žaizda nepasirūpins – ji jūsų kūne, o jūsų kūnas priklauso tik jums. Šią žaizdą teks prižiūrėti pačiam arba važiuoti į ligoninę, kad ją išsigydyti jums padėtų kiti, arba jos visai negydyti – ką daryti su žaizda, visais atvejais sprendžiate tik jūs.

Kodėl žmonės mano, kad jų vaikystė buvo gera?
Galbūt skaitydami pagalvojote: „O mano vaikystė buvo normali / gera / įprasta… Na, buvo gero, buvo blogo, bet kur nebūna… Pavyzdžiui, aš nebuvau traumuota(-s) ir neturiu jokių žaizdų… Man viskas gerai… Taip, kartais jaučiuosi nelaiminga(-s), bet juk visi taip jaučiasi…“ Ar panašiai…
Taip, jeigu žmonės sako, kad jų vaikystė buvo „normali“, t. y. kaip visų, tai toks apibūdinimas teisingas. Tačiau „normali“, deja, nereiškia normali, t. y. sveika ir laiminga. Jeigu vaikystės traumos ir jų padariniai yra toks dažnas reiškinys ir dabar, ir per visą žmonijos istoriją, kodėl dauguma žmonių mano, kad jų vaikystė ir paauglystė buvo gera?

Pagrindinės tokio manymo priežastys

1. Apsauginė amnezija. Pažįstate žmonių, sakančių, kad didžiosios savo vaikystės / paauglystės dalies neatsimena? Vaikystėje išgyvenęs trauminį įvykį (-ius), žmogus dažnai to neatsimena. Tai apsauginė organizmo reakcija, sauganti nuo emociškai stiprių išgyvenimų, kai organizmas mano, kad žmogaus sąmonė nesugebės su tais išgyvenimais susitvarkyti.
2. Neišmanymas, t. y. žinių ir supratimo stoka. Žmonės (ypač vaikystėje) nežino, kas yra smurtas, apleidimas, nesirūpinimas, trauma, potrauminis stresas, psichinė sveikata, kaip auginti vaikus, kas yra sveika vaikystė, kaip atrodo sveikas suaugęs žmogus, kas yra sveiki santykiai ir t. t. Nenuostabu, nes aplink tiek daug disfunkcionalumo. Ir apskritai visuomenėje psichinė sveikata ir santykiai suvokiami iškreiptai, neretai net ir visiškai priešingai, nei yra iš tiesų.
3. Stokholmo sindromas. Vaikas, gyvenantis smurtingoje aplinkoje, patiria disociaciją („pabėga“ iš traumuojančios situacijos) ir iškreipia realybę, nes kitaip mirtų. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, sumuštieji – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.
4. Tėvų primesta kaltė, gėda ir baimė. „Gerbk savo tėvus!“, „Mylėk mamą / tėtį!“, „Klausyk tėvų!“ Jeigu tokioje psichologinėje aplinkoje esančio vaiko tėvai elgiasi jo atžvilgiu žalingai ir vaikui tai nepatinka, jis jaučia kaltę, gėdą ir baimę. Tai emociškai labai skausminga, todėl vaikas (o vėliau ir suaugęs žmogus) nori šį skausmą pamiršti, numalšinti, jo išvengti. Tad paprasčiau yra tiesiog pasakyti: „Mano vaikystė buvo normali.“
5. Disfunkcinės taisyklės. 1) NEKALBĖK / NEKLAUSINĖK! 2) NEPASITIKĖK! 3) NEJAUSK! „Nekalbėk apie tai, kas vyksta šeimoje!“, „Neklausinėk („nesąmonių“)!“, „Nepasitikėk kitais, nes kai reikės, jų nebus šalia!“, „Nepasitikėk savimi, nes tu nieko nesupranti!“, „Nepasitikėk savo emocijomis, nes jos klaidingos!“, „Tikri vyrai neverkia!“, „Geros mergaitės yra nuolankios!“, „Nejausk emocijų!“ Ir taip toliau…
6. Negebėjimas racionaliai mąstyti. Dėl patirtų traumų ir įgūdžių stokos dauguma žmonių nemoka racionaliai mąstyti. Nemoka ne tik objektyviai vertinti savęs ir kitų žmonių, bet apskritai realybės. Tokie žmonės ne tik nežino, kas yra tiesa, bet ir nežino, kaip sužinoti, kas yra tiesa / netiesa. Labai populiarus tokių žmonių teiginys: „Objektyvios tiesos nėra / Tiesa subjektyvi.“ Jų galvoje teisinga yra tai, dėl ko jaučiuosi gerai ir neteisinga tai, dėl ko jaučiuosi blogai. Dauguma žmonių formuodami savo nuomonę, įsitikinimus, pasaulėžiūrą, ką nors vertindami vadovaujasi tik emocijomis, o ne mąstymu, įrodymais ir vėliau savo įsitikinimui sugalvoja pateisinimą. 

7. Socialinė baimė. Žmonės vengia pripažinti, kad vaikystėje patyrė traumų ir turi psichologinių žaizdų, nes bijo kitų žmonių reakcijos: pašaipų, smerkimo, pajuokos, nesupratimo, vienatvės, atstūmimo, patirto smurto sumenkinimo ar pateisinimo. Juk visuomenėje smurto prieš vaikus tema yra ir tabu, ir „norma“.

Tai pagrindinės priežastys (tikriausiai jų yra ir daugiau), kodėl dauguma žmonių sako, kad jų gyvenimas ir santykiai šeimoje, darželyje, mokykloje ir apskritai vaikystė bei paauglystė buvo „normali“, vidutiniška, įprasta, gera, niekuo neypatinga, buvo problemų, bet šiaip viskas gerai, smagu, puiku, laiminga. O iš tikrųjų jie yra patyrę daugybę sunkių traumų, turi aibę psichologinių žaizdų, apie tai sąmoningai net nežino ir gyvena nelaimingą, streso kupiną gyvenimą, kurį galėtų pagerinti, jeigu įsižiūrėtų į save, savo praeitį, savo žaizdas ir pradėtų jas gydytis.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip dabar jaučiatės…

Darius Cikanavičius

Šaltinis: Saviarcheologija.lt

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close