1954-ieji. Bolševikinės partokratijos smūgis Jiezno vidurinei mokyklai
Dar Jiezno progimnazijoje buvo mokytojų, nusiteikusių prieš sovietus ir jų valdžią. Itin sunkūs mokyklai buvo 1954 m., kai sovietų valdžia, atskleidusi pogrindinę moksleivių organizaciją, siekė įrodyti, kad dėl visko kalti mokytojai.
Antanas Ragavičius, analizuodamas pogrindinės „Jaunųjų Jiezno partizanų“ veiklą, pastebėjo, kad vienas pirmųjų mokytojų, palaikiusių ryšius su partizanais, buvo Juozas Jurgaitis. 1945 m. jis tapo sovietinių enkavadistų auka (http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2010~1367170938565/DS.002.0.01.ARTIC). 1952 m. Jono Gruzdzevičiaus ir Albino Kotvicko iniciatyva susikūrė pogrindinė organizacija „Jaunieji Jiezno partizanai“, kurios nariai pagrobė iš Pacų–Kvintų rūmuose buvusio Jiezno rajono švietimo skyriaus buveinės rašomąją mašinėlę ir paslėpė Nemajūnų bažnyčios bokšte. Buvo sėkmingai spausdinami ir platinami antisovietiniai atsišaukimai. 1953 m. pabaigoje ant Liciškėnų kalno buvo iškelta tautinė vėliava. Pogrindininkai buvo tokie drąsūs, kad išlipindavo atsišaukimus net ant savo mokyklos paradinių durų. Dėl kol kas neišaiškintos išdavystės laisvės kovotojai buvo atskleisti. Organizacijos branduolys, patys drąsiausi ir veikliausi jos nariai buvo sovietų suimti ir represuoti: Jonas Gruzdzevičius nuteistas 10 metų laisvės atėmimo, J. Cibulskas, A. Jaruševičius, A. J. Kotvickas, A. Stankevičius – ketveriems metams laisvės atėmimo. Žinoma, jie buvo pašalinti iš Jiezno vidurinės mokyklos. 23-ims jų bendražygiams klasėms draugams dar prieš egzaminus elgesys buvo sumažintas arba iki 3, arba iki 4. Danutei Sviežauskaitei iki 3 su įspėjimu (KAA,f.R-1099, ap. 1, b.16, l. 109v). Dar 1953 m. gruodžio 25 d. Jiezno rajono komjaunimo vadovybė priėmė nutarimą, kad Jiezno vidurinės mokyklos mokytojų pirminė organizacija (sekretorius Kantakevičius), mokinių pirminė komjaunimo organizacija (sekretorė Lukošiūnaitė), pionierių draugovė (vyr.pionierių vadovė Šakalienė) silpnai dirba politinį auklėjamąjį darbą mokykloje, todėl dėl „,žemo mokytojų ir mokinių politinio budrumo lygio 1953 m. gruodžio 21 d. prie mokyklos buvo iškabintos antitarybinės proklamacijos“ (Ten pat, ap. 1, b. 19, l. 4). Po šio nutarimo buvo pradėti veiksmai ir prieš mokyklos mokytojus
1954 m. vasario 5 dienos pedagogų tarybos posėdis
Dar 1954 m. sausio 22 dieną, atskleidus moksleivius pogrindininkus, prasidėjo išsamus mokyklos darbo patikrinimas. Buvo stengiamasi įrodyti, kad dėl visko kalti mokytojai. 1954 m. vasario 5 dieną į Jiezno vidurinę mokyklą susirinko visas partokratinis desantas: LTSR švietimo ministro pavaduotojas Dambrauskas, ministerijos inspektorė Žitkutė, LLKJS mokyklų skyriaus sekretorė Barkutė, sekretorės pavaduotoja Garmutė, Jiezno rajono švietimo skyriaus vedėjas Stankevičius, švietimo skyriaus inspektoriai, metodininkai, mokyklos direktorius Šleinys, mokymo dalies vedėjas Julius Jonytis, komsorgė, vyr. pionierių vadovė ir mokytojai. Pagrindinis inspektuotojų tikslas buvo rasti pateisinimą, kad
„palėpinė organizacija“(taip buvo vadinami moksleiviai pogrindininkai. – V. K.) susidarė dėl prasto mokytojų darbo. Pirmiausia buvo stengiamasi įrodyti silpną idėjinį mokymo lygį
„Idėjiniu požiūriu silpnos mokytojos Adamonytės pamokos. Mokiniai nežino žodžių liaudis, stachanovininkas, baudžiauninkas ir kitų. Labai daug teko kritikos lituanistams. Štai E. Jonytienė neišryškino Kaziuko mirties priežasčių (P. Cvirka „Žemė maitintoja“. –V. K.). Mokytoja Tarvydaitė nesugeba pasiekti, kad jos mokiniai mintinai perskaitytų ištrauką iš „Poemos apie Staliną“ (Ten pat, p.95). Jeigu inspektorė negalėjo kuriame nors mokomajame dalyke surasti idėjiškumo, tada ieškojo ir nerasdavo vaizdumo priemonių ir t. t. „Klasių vadovai stengiasi įtraukti į komjaunimo organizaciją tik verbavimo keliu, nerašo dienoraščių, neformuoja materialistinės pasaulėžiūros (Ten pat, p. 96). Matematikai: direktorius Šleinys, V. Kantakevičius, J. Vaitkevičius buvo apkaltinti tuo, kad nepateikia gyvenimiškų pavyzdžių (Ten pat, p. 97). Fizikai silpnai formavo materialistinę pasaulėžiūrą, „istorikų-geografų būrelis dirba silpnokai, neruošiamos išvykos į apylinkes, nerenkamos senienos, negaminamos pavaizdumo priemonės. Susirinkimuose pasitenkinama pranešimų paskaitymu, nėra pasisakymų, kritikos ir savikritikos“ (Ten pat, p. 98).
Tiek mokyklos vadovybė, tiek pavieniai mokytojai suprato situaciją ir stengėsi „pripažinti“ savo klaidas, žadėjo jas ištaisyti. Mokymo dalies vedėjas Julius Jonytis: „būtina pakelti pamokų lygį tiek politiniu, tiek dalykiniu atžvilgiu, apgalvoti kiekvieną pamoką, kokiu metodu naudotis, kokios pavaizdumo priemonės tinkamiausios. Klasių susirinkimuose daugiau kalbėti apie mūsų tėvynę, tautų draugystę“ (Ten pat, p. 99). Po daugelio mokytojų, pripažinusių „paklydimus“, pasisakymų kalbėjo švietimo viceministras Dambrauskas (vardai dokumente neįrašyti. – V. K.): „Stambiausi trūkumai yra tai, kad visuomeninių dalykų mokytojai neskiepija tarybinio patriotizmo, tautų draugystės jausmo, kai kurių mokytojų pamokose pasitaiko apolitiškumo, formalizmo, prisitaikėliškumo.Pats mokytojas turi nedaryti kalbos klaidų. Dėstant lietuvių kalbą, literatūrą, istoriją mokiniams neduodamas marksistinis-lenininis palikimo įvertinimas. Silpnai kovojama su apolitiškumu, trūksta paskaitų antireliginiais klausimais. Mokiniai apgyvendinami pas davatkas, ,nėra internato“ (Ten pat, p. 99–100).
Buvo išsakyti dideli priekaištai,direktoriui, Švietimo skyriui. „Mokyklos direktorius sutiko su iškeltais mokyklos darbo trūkumais“ (Ten pat, p. 100). Už pusės metų direktorius turėjo atsistatydinti. Nuo 1954 m. rugsėjo šešiolika metų mokyklai vadovavo Ada Bičkauskienė.Kad ir kaip mokykla stengėsi, sovietai manė, kad ji dar turi praeiti „skaistyklą“. Tik nuo 1963 m. kruopštus, kūrybingas mokytojų darbas buvo pradėtas vertinti.
Šeštoji abiturientų laida
1954 m. birželį Jiezno vidurinę mokyklą baigė šie abiturientai –pogrindininkų nuosaikesni bendražygiai arba tiesiog klasės draugai: Ona Bagdonaitė, Anelė Kandrotaitė, Aldona Karčiauskaitė, Kostas Lėckas, Jonas Majauskas, Milda Mickutė, Danutė Morkūnaitė, Ona Norkūnaitė, Stefanija Račkytė, Genovaitė Radzevičiūtė, Vytautas Sodaitis, Pranas Šėrys, Marytė Švedaitė, Pranas Valatkevičius, Sigitas Zakarevičius, Albinas Žiūkas, Jonas Žvirblis, Ona Aciūtė, Algis Aksomaitis, Adelė Burokaitė, Domicėlė Bieliauskaitė, Gražina Eidukevičiūtė, Meilutė Jonytytė, Anelė Litvinskaitė, Ona Lakštauskaitė, Albinas Ligeika, Elena Lėckaitė, Juozas Mickus, Vytautas Nenartavičius, Vytautas Raudonikis, Antanas Ragavičius, Elena Urmonavičiūtė, Marytė Valatkaitė (Ten pat, p. 120). Penketo jų draugų (tik Albinas Kotvickas gyvas) drąsus laisvės žygis niekuomet nebus užmirštas. O ypač sausio 23 dieną minint Jiezno gimnazijos 70-etį.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
