Kraštotyrinis leidybinis projektas „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1919–1940“

LDK didžiojo kunigaikščio žirgų augintojų istorinio kaimo Liciškėnų žmonės – nepriklausomos Lietuvos kariai (II)

(Tęsinys)

Marijampolės veterinarijos puskarininkių mokykloje tėvas mokėsi porą mėnesių, vėliau kartu su kitais kursantais buvo pasiųstas mokytis į Valstybinį veterinarijos bakteriologijos institutą Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose. Po trijų mėnesių jis baigė šią mokyklą. Tai liudija pulko dokumentas (dokumentų kalba netaisyta): „Aktas Nr. 968. Kaunas–Šančiai. 1937 m. gegužės 3 d. Komisija iškvotė karo veterinarijos puskarininkių mokyklos mokinius iš anatomijos, fiziologijos, vidaus, išorinių ir apkrečiamų ligų, farmakologijos, arklių kaustymo, eksterieros, higienos, mėsos priežiūros, priešcheminės apsaugos, akušerijos ir priėjo šių kvotos išvadų: 2 pulko eiliniai Navickas Albinas, Kuzmickas Vytautas, Barniškis Jonas, Krančiukas Bolius –gerai, eiliniai Norkus Tomas, Pakutka Bronius – patenkinamai.

Visi aukščiau išvardintieji kareiviai, kaip sėkmingai išlaikę nustatytus egzaminus, baigė karo veterinarijos puskarininkių mokyklą ir, einant veterinarijos puskarininkių mokyklos įstatymu, įgijo teisę gauti grandinio laipsnį“ (LCVA, f. 525, ap. 1, b. 369, l. 31 – Pulko vado 1937 m. gegužės 13 d, įsakymas Nr. 133, § 6).                                                                                                                                            Dar po trijų mėnesių, 1937 m. rugpjūčio 31 d. pulko vadas įsakymu Nr. 244 skelbė: „§ 8. Skelbiu karo veterinarijos viršininko šio mėn. 21 d. įsakymą 23 nr. 10§ ištrauką: „Žemiau išvardintų dalių veterinarijos kareiviams už gerą tarnybą nuo š. m. rugpjūčio 15 dienos pakeliu į aukštesnį laipsnį 2-ajame ulonų pulke iš grandinio į jaunesniojo puskarininko: daktarą Šrederį Otą, Navicką Albiną, Krančiuką Bolių, Barniškį Joną, Norkų Tomą, Kuzmicką Vytautą ir Pakutką Bronių. Pasirašė veterinarijos pulkininkas, gydytojas Šikeris, Karo veterinarijos viršininkas“ (Ten pat, p. 184). Po šio įsakymo tėvas iš 2-ojo eskadrono buvo perkeltas į mokomąjį eskadroną, kur padėjo pirmus metus tarnaujantiems kareiviams išmokti arklių priežiūros.(Ten pat, p. 189).

                      Pulko dienos režimas

Pulke, kaip ir visose Lietuvos kariuomenės dalyse, buvo griežtai reglamentuotas dienos režimas: „Vasaros laike – kėlimasis 5,30 val., rytinė arklių ruoša – 5,30–6,30; rytinis patikrinimas ir pusryčiai – 6,30–7,30; pratimai – 7,30–10,30; pagrindinė arklių ruoša ir šarvų valymas – 10,30–12,00; poilsis – 12,00–14,00; pratimai – 14,00–18,00; vakarinė arklių ruoša – 18,00–19,00; vakarienė – 19,00–19,30; 19,30–20,30 val. –pradžios mokslas (nebaigusiems), laikraščių skaitymas, dainos, ginklų, šarvų ir mundiruotės valymas ir taisymas; vakarinis patikrinimas – 21,00; 21,30 – gesinti šviesas, poilsis“ (Ten pat, p. 27). Visur režimą lydėjo trimito garsai. Sekmadieniais buvo keliamasi pusvalandžiu vėliau.Žiemos laikotarpiu pulko diena prasidėdavo pusvalandžiu vėliau. Pulko karininkai griežtai reikalavo laikytis drausmės, už jos nesilaikymą bausdavo.

Traumos pratybose

Tėvas pasakodavo, kad jam, mėgusiam arklius, kažkaip pavyko išvengti traumų tiek pratybų, tiek arklių priežiūros metu. Bet jų pasitaikydavo. Štai 1937 metų gegužės 12 dieną liktiniam puskarininkiui Mikui Petrauskui „šokant per kliūtį arklys suklupęs virsdamas ant žemės prispaudė kairiąją koją“ (Ten pat, p. 93).1937 m gegužės 23 dieną liktinis jaunesnysis puskarininkis Antanas Žolynas ,„jojant stačiom, krisdamas nuo arklio, susitrenkė į balną ir į žemę“ (Ten pat). Tėvo tarnybos metu, birželio 21 dieną, jauno kareivio Prano Brazdaičio žirgas, peršokęs kliūtį, dar šiek tiek paėjo ir klupo. Raitelis, griūdamas su arkliu, stipriai susitrenkė į žemę. (Ten pat, p. 97). Traumų pasitaikydavo ir prižiūrint arklius. 1937 m. sausio 3 d. technikos eskadrono karys Jonas Pranskevičius girdė savo žirgą. Šis, sukdamas galvą į šoną, užgavo žmogui viršutinę lūpą ir išmušė du priekinius viršutinius dantis (Ten pat, p. 86).

Ištikimybės Lietuvai patikra

1935–1937 metais Lietuvoje netrūko pavojingų įvykių. Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje suaktyvėjo antilietuviškos organizacijos, siekusios prijungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. Jos pradėjo terorizuoti lietuvius. 1934 m. dalis šių organizacijų narių ir vadovai E. Neumanas ir V. Sassas buvo nuteisti. Vokiečiai paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, neeksportavo grūdų ir kitų maisto produktų. Dėl to 1935 m. rugpjūčio mėn. kilo Suvalkijos valstiečių streikas, pasireiškęs ir mūsų regione – Butrimonyse, Kašonyse, Veiveriuose, Išlauže. Neapsieita ir be aukų. Streiku pasinaudojo Maskvos finansuojami Lietuvos komunistai.

Lietuvos kariuomenė buvo šalies nepriklausomybės garantas, todėl buvo sustiprintas kareivių nuotaikų kontroliavimas. Karininkų raportuose buvo pastebima, kad „Birštono valsčiaus Naudžiūnų kaimo gyventojas A. Ž. yra buvęs aktyvus ūkininkų judėjimo dalyvis, raginęs kitus dalyvauti ir grasinęs, trukdęs vežti ūkio produktus ir už tai 1935 m. Alytaus apskrities komendanto nutarimu buvo nubaustas 1 mėn. kalėjimo arba 300 litų“ (LCVA, f. 525, ap. 1, b. 373, p. 107). Pulko dokumentuose pateikiama daug įvairių tautybių bolševikiškai nusiteikusių, nepatikimų kareivių pavardžių.

Susirūpinimą kėlė vokiečių tautybės kariai, todėl jų laiškai buvo tikrinami. Laikinai einančio pulko vado pareigas pulkininko leitenanto Gudelio 1937 m. birželio 4 dienos rašte Nr.208. Kavalerijos viršininkui rašoma: „Susidaro įspūdis, kad Klaipėdos krašto kareivių kontingentas mūsų kariuomenėje sudaro gan aktyvų nepatikimą elementą, kurį, karui kilus su tam tikra valstybe, tektų arba visai eliminuoti, arba žiūrėti į jį su dideliais atsargumo rezervais“ (Ten pat, p. 78). Tačiau tenka pastebėti, kad ulonų pulke pasireiškė tautininkų valdžios vykdomas 1936 m. uždarytos krikščionių demokratų partijos organizacijų narių (ateitininkų, pavasarininkų) sekimas.

Pateikiame pavardes sektų žmonių, kurių tuometinė pilietinė pozicija kelia pasididžiavimą: 1) „Gatavenis Petras, s. Jono, gyvenantis Birštono valsčiuje Nemaniūnų kaime, 1931 m. priklausė pavasarininkų organizacijai ir buvo Nemaniūnų kuopos revizijos komisijos narys, Konstantinavičius Liucijus, s. Jono, gyvenantis Darbalaukio kaime, mokydamasis Alytaus gimnazijoje priklausė ateitininkų organizacijai ir buvo aktyvus veikėjas“ (Ten pat, p. 106). Pilietiškai buvo aktyvus ir Išlaužo apylinkių karys, aktyvus pavasarininkas Bendinskas Antanas, s. Martyno (Ten pat, p. 107).

Dvi vasaros Gaižiūnų poligone

1936 ir 1937 metų vasaras tėvas praleido Gaižiūnų poligone. Lietuvos kariuomenė turėjo du kovinių pratybų poligonus: Varėnos ir Gaižiūnų. Gaižiūnų (netoli Ruklos) poligono plotas buvo beveik 6000 ha. Čia tuo metu buvo daugybė šaudymo, granatų mėtymo pratybų aikštelių. Poligone vyko sutartiniai įvairių kariuomenės rūšių manevrai, kuriuose buvo šaudoma tikrais šoviniais. Į poligoną visuomet atvykdavo Respublikos prezidentas, krašto apsaugos ministras, Latvijos ir Estijos generalitetas.

Tėvas pasakojo, kad 1936 m. birželį įvairių kariuomenės rūšių daliniai drauge nakties metu forsavo Nerį. Pirmosios naujoko karinės pratybos tėvui Gaižiūnuose nebuvo itin sėkmingos. Tėvas niekada to nepasakojo, bet tą vasarą jam iš palapinės kažkas pavogė pistoletą (LCVA, f. 525, ap. 1, b. 369, l. 195 –Pulko vado 1937 m. sausio 13 d. raštas Kavalerijos viršininkui Nr. 10058). Tėvas iš karto informavo pulko vadovybę, bet pistoletas nebuvo surastas. Kažkas galbūt pasinaudojo naujoko nepatyrimu ir pavogė pistoletą. Laimei, tai neturėjo jokių pasekmių tolesnei tarnybai. Nuotraukoje užfiksuota tėvo ir jo tarnybos draugų laisvalaikio minutės 1936 m. birželį.

1937 m. vasarą tėvas praleido Gaižiūnuose apie 100 dienų. Jis pasakojo, kad tą vasarą ulonai daugiausiai laiko skyrė šaudymo pratyboms. Štai 1937 m. rugsėjo 2–6 d. pratybų Gaižiūnuose eiga: „pulko budėtojas majoras Šarūnas, jo pasiuntinys iš pėsčiųjų būrio. Stovykloje budi atsargos jaunesnysis leitenantas Šilingas, technikos eskadrono pulkininkas Verbauskas, trimitininkas iš pulko orkestro, arklių girdyklos prižiūrėtojas – atsargos jaunesnysis leitenantas Kmitas, budintis štabo raštininkas etatinis tarnautojas Jakubauskas“ (Ten pat, p. 103). Pagal sudarytą tvarkaraštį rugsėjo 2 dieną 2-asis ulonų pulkas turėjo šaudyti iš lengvojo Z. B. Brno kulkosvaidžio, rugsėjo 3 dieną tai turėjo atlikti pirmojo husarų pulko kavaleristai, rugsėjo 4 dieną, 15 val. – 2-ojo ulonų pulko kariai turėjo šaudyti iš 9 mm pistoleto. Rugsėjo antrą ir trečią dieną, 15–18 val., ulonai ir 3-iojo pulko dragūnai turėjo šaudyti iš karabinų. Rugsėjo 5 ir 6 dienomis pirmojo husarų ir antrojo ulonų pulko kariai šaudė iš čekiško lengvojo Z.B.Brno kulkosvaidžio. Buvo pasirenkami ir kautynių imitavimo bei pavienio šaudymo variantai. Nuotraukoje matome 1937 m. vasarą Gaižiūnų poligone ulonus, šaudančius iš Z. B. Brno lengvojo kulkosvaidžio (tėvas – trečias iš dešinės), 9 mm pistoleto ir karabinų.

(Bus daugiau)

Istorikas Vytautas Kuzmickas