Kovotojų už laisvę auka paminėta filmu apie Juozą Lukšą-Daumantą (GALERIJA)

Sausio 13-osios rytą Lietuvos languose vėl sužibo žvakelės, primindamos vienintelę viltį – būti laisviems.

DSC_5557

 

galerija0906

 

Šiemet minėsime jau 25-ąsias nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos metines. Nors vėl tapome lietuviais jau 1990 m. kovo 11 d., raudonasis agresorius iš mūsų gimtinės pasitraukė tik 1993 m. rugpjūčio 31 d.

Nepraėjus nė metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1991 m. sausio 13 d. atviro konflikto metu 13 žuvusių lietuvių bei vienas atsitiktinai saviškių kulkos pakirstas Rusijos karys tapo simbolinėmis paskutinėmis 50 metų trukusios okupacijos, trėmimo ir genocido aukomis. Nors iki 1993 m. nuo svetimos valstybės kariškių žuvo dar nemažai lietuvių, ne savo noru pasitaikiusių po karine technika, tarnavusių Sovietų Sąjungos kariniuose daliniuose ir nužudytų dėl savo tautybės bei saugojusių Lietuvos valstybės sieną, tačiau būtent sausio 13-oji buvo lūžio taškas, kai net tie, kurie netikėjo, įsitikino, kad Lietuva bus laisva. Bet kokia kaina. Po sausio 13-osios nakties net 10 kartų išaugusi norinčių ginti Lietuvos parlamentą lietuvių minia atsako į bet kokį klausimą, susijusį su to meto mūsų vienybe. Mūsų vienybė – mūsų laisvė.

Į Prienų kultūros ir laisvalaikio centro didžiąją salę pakviesti brandaus amžiaus prieniečiai bei moksleiviai galėjo prisiminti ne tik sausio 13-osios įvykius, bet ir kitą kovą už Lietuvos laisvę. Deja, ši pareikalavo žymiai daugiau aukų ir savo tikslą po 40 metų pasiekė tik dėl tos tyliai širdyse plevenančios neužgesinamos žvakės – Laisvės – liepsnelės.

Prienų „Žiburio“ gimnazistų lūpose tyliai suskambusi Eurikos Masytės „Laisvė“ vėl pabudino širdis, o Laisvės liepsnelė dar labiau supleveno. Sausakimšoje salėje įsivyravus tylai, visų širdyse plevenančios liepsnelės susiliejo į vieną didelę liepsną. Mes – Lietuva.

Apie patirtį, pojūčius ir viltį Sausio 13-osios iškilmėse su susirinkusiaisiais dalinosi LR Seimo narys Vytautas Kamblevičius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriaus pirmininkė Dalytė Raslavičienė, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas, aktyvus sąjūdietis Jurgis Montvila bei Prienų miesto Garbės pilietis, dimisijos kapitonas, partizanas Antanas Lukša-Arūnas.

Po trumpų kalbų visi buvo pakviesti į filmo „Nematomas frontas“ premjerą. Apie Antano brolį Juozą Lukšą-Daumantą pastatytas filmas prikaustė visų dėmesį. Ir suaugusieji, ir moksleiviai godžiai rijo filme rodomus liudijimus apie pokario metais sovietų vykdytus nusikaltimus, džiugiai ošė filmo kadruose matydami tą patį A. Lukšą, sėdintį čia pat, už kelių kėdžių, ir klausydami istorijos, kuri, rodosi, dažnai kartojasi. Ne vienas sėdintis nubraukė ir ašarą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close